Sausio 21 dieną Rusija apkaltino Ukrainą, kad šios karių paleista raketa Donecko miesto turguje užmušė niekuo dėtus 25 civilius gyventojus. Ukrainos vadovai šių kaltinimų kol kas nepaneigė, o įrodyti, ar tai tiesa, nebus lengva, nes Kijevo žurnalistai ir politikai į Donecką nėra įleidžiami.

2014 metais milijoną gyventojų turėjęs Doneckas buvo penktas pagal dydį Ukrainos miestas, tačiau dabar, praėjus dešimt metų nuo to laiko, kai jį nuo Ukrainos atplėšė Maskvos separatistai, jame gyventojų yra sumažėję beveik perpus.

Mieste kasdien griaudėja sprogimai, nes fronto linija yra vos keli kilometrai nuo miesto.

Apie tai, kaip gyvenama Donecke, prikalbinau papasakoti 56 metų jo gyventoją Tanią, į Kijevą atvykusią prieš pusantrų metų. Taniai pažadėjau, kad nei jos pavardės, nei dabartinės nuotraukos nepaviešinsiu, nes moteris netrukus planuoja grįžti gyventi į Donecką ir privalės pereiti griežtą Rusijos KGB patikrą.

Tania į Donecką iš už 150 kilometrų esančio Severodonecko atvyko studijuoti inžinerijos ir ten pasiliko gyventi, sukūrė šeimą.

Į Kijevą moteris atvyko prieš pusantrų metų, nusprendusi karo metu būti arčiau vienturčio sūnaus Sašos.

Kijeve ji įsidarbino kambarių tvarkytoja trijuose svečių namuose. Triūsia už minimalius atlygius nelegaliai, nes jų savininkai nenori mokėti mokesčių ir išnaudoja sunkioje situacijoje atsidūrusius pabėgėlius.

Save laiko visuotinės rusifikacijos auka

Tania yra ukrainietė, tačiau jau nusprendė, kad grįžusi į Donecką išsiims rusišką pasą. „Ten viskas per dešimtmetį kardinaliai pasikeitė, be rusiško paso tu esi niekas, sunku įsidarbinti, gauti pašalpas, pensiją, patiri milžiniškus trukdžius atvykti į Donecką ir patenki KGB seklių kontrolėn“, – pasakojo moteris.

Anot Tanios, jei Kijevui stebuklingu būdu pavyktų Donecką atsikovoti, jo kariai ten būtų sutikti ne kaip išvaduotojai, bet kaip okupantai ir kiltų partizaninis pasipriešinimas.

„Ten daugybė žmonių prarado artimuosius, jie fronte žuvo nuo ukrainiečių rankų, be to, Maskvos šalininkai ten dominavo dar iki karo, nes į naudingosiomis iškasenomis turtingą regioną Kremlius didesnėmis algomis sovietmečiu buvo priviliojęs milijonus darbininkų iš Rusijos“, – sakė Tania.

Tanios seneliai namuose kalbėjo tik ukrainietiškai, mama buvo ukrainiečių kalbos mokytoja, tačiau ji pati ukrainietiškai nedrįsta kalbėti ir save laiko visuotinės rusifikacijos auka.

„Mokykloje viskas, išskyrus ukrainiečių kalbą, buvo mokoma rusiškai, taip visi kalbėjo gatvėje, o mano specialybę aukštojoje mokykloje buvo galima studijuoti irgi tik šia kalba“, – pasakojo moteris.

Į pabėgėlius iš Donecko žiūrėjo paniekinamai

Būdama 27-erių Tania ištekėjo už metais jaunesnio Vadimo, po metų gimė sūnus, o dar po metų paaiškėjo, kad vyras serga nepagydoma liga – išsėtine skleroze. Nuo to laiko Tania oficialiai nebedirbo, buvo apiforminta kaip neįgalaus vyro slaugytoja ir prisidurdavo prižiūrėdama svetimus mažylius.

Bijodama dėl sūnaus gyvybės, 2014 metais Tania sūnų Sašą, dvidešimtmetį Kultūros instituto studentą, išsiuntė į Kijevą.

„Sostinėje Saša įsidarbino barmenu, tačiau po pusmečio grįžo atgal įsižeidęs dėl to, kad į pabėgėlius iš Donecko ukrainiečiai žiūrėjo paniekinamai, kaltino, kad leido regioną užimti separatistams ir jo neapgynė“, – kalbėjo moteris.

Donecke Saša įsidarbino dramos teatre dekoracijų montuotoju, važinėjo į gastroles Rusijoje.

2020 metais Saša išvyko uždarbiauti į Čekiją, bet kilus kovido pandemijai persikėlė į Kijevą, kur vėl įsidarbino barmenu, susirado merginą. Prasidėjus karui 2022 metais, į Kijevą atvyko ir Tania, nusprendusi būti arčiau sūnaus.

Planuoja grįžti į Donecką

Gyvenimas sostinėje mamai apkarto, mat dėl pabėgėlių antplūdžio čia sukilo butų nuomos kainos, ir moteris buvo priversta triūsti trijose įstaigose be oficialaus įdarbinimo ir socialinių garantijų. Tania jaučiasi pervargusi nuo krūvio ir nusivylusi, kad retai mato sūnų, nes abu daug dirba ir neturi kada susitikti.

„Seniai būčiau grįžusi į Donecką, bet vis pagalvoju: jei išvykus sūnus gaus šaukimą į karą, galiu jo daugiau nebepamatyti, ir apima panika.“

Apie tai, kad planuoja grįžti gyventi į Donecką ir išsiimti rusišką pasą, Tania niekam nesako.

„Pasakiusi tai būčiau pasmerkta – kaip aš, ukrainietė, galiu rinktis gyvenimą pas okupantus“, – kalbėjo Tania. Moteris tokį sprendimą teisino tuo, kad jai 56 metai, Kijeve neturi draugų ir savo kampo, o pensiją gautų tik minimalią socialinę – 50 eurų – ir būtų priversta elgetauti.

Donecke jos laukia nuosavas butas, bičiuliai ir kaimynai, geriau apmokamas darbas.

„Kijeve nedrįstu niekam pasakoti ir to, kad Ukrainos armija kasdien apšaudo gyvenamuosius Donecko rajonus, o panašius karo žiaurumus patiria žmonės tiek čia, tiek ten“, – kalbėjo moteris.

Donecko gatvėse vien pensininkai ir vaikai, nes daugumą šaukiamojo amžiaus vyrų išsiuntė į frontą. Kariauti buvo pašaukti net Dramos teatro baleto trupės šokėjai ir orkestrantai, o policininkai vyrus tiesiog darbovietėse suimdavo ir veždavo į karinį komisariatą. Dėl to kartais kildavo kuriozinės situacijos, nes areštavus vairuotojus nebuvo kam iš kepyklos į parduotuves išvežti duonos, ir šios visur trūkdavo.

Kijevas Donecke prilygsta keiksmažodžiui

Nelikus mieste vyrų, moterims darbą susirasti tapo lengva, o algos ir pensijos čia esą yra didesnės nei Ukrainoje. Maskva specialiai Donecke moka didesnes pensijas ir socialines pašalpas nei kaimyniniuose regionuose: minimali socialinė pensija yra 120 eurų, kai Ukrainoje vos 50.

„Kijevas ten prilygsta keiksmažodžiui ir niekas nenori tapti jam pavaldus ne tik dėl didesnių pensijų ir pašalpų, bet ir todėl, kad dešimt metų girdi melagingą propagandą televizijoje, o daugybėje šeimų realiai kažkas žuvo fronte nuo ukrainiečių kulkų“, – kalbėjo moteris.

Į Donecką praėjusią vasarą trumpam nuvykusi Tania pasijuto tarsi paraleliniame pasaulyje. Mat Kijeve per televiziją kasdien regėjo reportažus apie Rusijos nukautus civilius, o Donecke buvo bombarduojama pranešimais apie ukrainiečių karių žiaurumus, visi jos kaimynai tuo aklai tikėjo.

Tania ilgai nenorėjo išsižadėti ukrainietiško paso, tačiau jį į rusišką pasikeisti nusprendė sužinojusi, kad jo neturintys į Donecką sausumos keliu nebegalės atvykti. Pirmiausia privalės skristi į Šeremetjevo oro uostą Maskvoje ir ten pereiti KGB tarnautojų „filtraciją“.

Doneckas vis dar apšaudomas

Internate, kuriame gyvena neįgalus Tanios vyras Vadimas, praėjusį rudenį per ukrainiečių apšaudymą išdužo visi langai ir nukrito dalis stogo. Raketa atskriejo į vienos įstaigos sandėlius, kuriuose, manoma, buvo kaupiami šaudmenys, tačiau nuo sprogimo bangos nukentėjo ir internatas.

Panašiai nutiko ir tada, kai ukrainiečių raketos subombardavo Donecko centre kitą karinį objektą, o oro banga bei skeveldros apgadino cerkvę ir mirtinai sužeidė į ją ėjusius žmones.

Tania su ašaromis akyse pasakojo, kad gimtasis Severodoneckas per bombardavimus liko sugriautas dar labiau, o visi keliolika jos giminaičių turėjo iš ten sprukti.

„Trejais metais jaunesnis brolis Valera daugybę metų triūsė, kad išmokėtų paskolą už butą, o vos išmokėjus tą namą sugriovė raketos. Jo žmonai su dukra labai pasisekė, nes laiku spėjo evakuotis, o autobuse skeveldros du pabėgėlius užmušė ir aštuonis sunkiai sužeidė.“

Prierašai po nuotraukomis:

1. Tania prašė neatskleisti jos pavardės ir nuotraukoje uždengti veidą.

2. Tania nufotografavo, kaip kaimyninio namo 11 aukšte driokstelėjo bomba.

3. Ligoninėje, kurioje guli Vadimas, po apšaudymo išdužo langai ir durys.

E.Butrimo nuotraukos