Butai už vieną litą
Kupiškio pašonėje esantis Noriūnų kaimas šiandien tykus ir gerokai ištuštėjęs.
Beveik prieš septynis dešimtmečius čia, sename dvare, buvo įkurta stambiausia rajone melioracijos įmonė. Lyg kokia patyčia senajai dvarų kultūrai.
Senojo dvaro pastatų kompleksas dar tebeliudija tas dirbtines jungtuves: palei tvoras riogso surūdijusios cisternos, sovietmetį menančių sunkvežimių griaučiai.
„Daugelis gamybinių pastatų palikti tušti. Dar veikia tik medžio apdirbimo įmonė“, – aiškina mūsų palydovė – noriūnietė mokytoja Jugasė Kavoliūnienė.
„Mes čia esam lyg Didžiasalis, vienu metu butai buvo pardavinėjami po litą – tik imk. Gamta aplinkui nuostabaus grožio, bet kas gyvens, jei darbo nėra?“ – sako ji.
Moteris mosteli daugiabučių kvartalo link – ten penkiaaukštis bendrabutis stovi visiškai tuščias.
„Kai 1980 metais čia atėjau, buvo 1500 gyventojų, dabar likę daugiau nei pusė to“, – kalba noriūnietė.
Trispalvę iškėlė mokytojai sąjūdininkai
Gyvybę rodo melioratorių gyvenvietės augimo pradžioje statyta katilinė – iš plytinio kamino tumulais veržiasi dūmai.
J.Kavoliūnienė sako, kad naujai pastatyta katilinė noriūniečiams įvarė baimės, mat arčiau stovėję medžiai iškart numetė lapus ir žievę. Dūmai pakenkė ir pašonėje esančiam senam dvaro parkui.
„Tvenkinys irgi yra melioratorių gyvenvietės ženklas“, – sako J.Kavoliūnienė ir lydi mus iki kaimo poilsiavietės.
Pasak moters, anksčiau Noriūnų pakrašty tekėjo siaurutis Naktakės upelis, jį peršokt galėjai kojų nesušlapęs.
„Į mokyklą atėjo dirbti mokytojas, truputį poetas, jis prie Naktakės mus su drauge atsivesdavo ir apie mus eilėraščius rašė“, – jaunystę prisimena pašnekovė.
Kai upeliuką užtvenkė, Noriūnai įgijo savą paplūdimį. Tvenkinyje buvo įveista žuvų. Vienas mokinys buvo pagavęs net 11 kilogramų sveriantį karpį.
Iki 1987 metų Noriūnų mokykla veikė senojoje dvaro oficinoje, o kai vaikai joje nebetilpo, pastatė naują, padaugėjo ir mokytojų.
„Mūsų mokytojai buvo labai aktyvūs sąjūdininkai, tais metais jau nesislapstydami pradėjom švęst Vasario 16-ąją ir trispalvę iškėlėm“, – pasakoja pašnekovė.
Mokyklos muziejuje saugomi unikalūs vaikų piešiniai – istorijos liudytojai. 1991 metų sausio 13-ąją daug noriūniečių budėjo prie radijo komiteto. Kitą dieną moksleiviai mokykloje piešė, ką tą dieną matė ir jiems papasakojo grįžę iš sostinės jų tėvai ar seneliai.
Yra kur akis paganyti
Pro kaimą kelias veda į gražiąją Palėvenės bažnyčią, ten vykstantys ekskursantai pakeliui užsuka pasižvalgyti ir po buvusio garsaus Noriūnų dvaro teritoriją.
Gyvenamajame dvaro rūme veikia privati bendrovė. Pastato viduje nieko istorinio nebelikę, kolūkių laikais visa išdraskyta ir perdažyta – kad tai buvęs prašmatnus būstas, matyti tik iš aukštų lubų ir dvivėrių durų. Tačiau rūmo išorė, nors ir seniai remonto nemačiusi, yra įspūdinga.
„Čia fotografuotis nuolat atvažiuoja vestuvininkai“, – sako mokytoja.
Ekskursantai kaimo gatve nueina ir iki Noriūnėlių – ten tebestovi oficina ir kumetynas.
Po karo kumetyne buvo mokinių bendrabutis. Vėliau melioratoriai tame pastate laikė karves ir vištas. Pačios gatvelės vaizdas specifinis, ilgi mediniai namai apšiurę, nudryžę, tarsi neturintys nuolatinių šeimininkų. Tokie pat suklypę ir prieš juos stovintys ūkinukai. Jokioje kitoje Noriūnų gatvėje nieko panašaus nerasi.
Kitapus gatvelės plyti buvę dvaro tvartai, arklidės, sandėliai ir daržinės, paversti melioracijos įmonės gamybinėmis patalpomis.
Būtent nuo šios gatvės ėmė augti melioratorių gyvenvietė. Tie mediniai daugiabučiai šalia besikuriančios melioracijos įmonės buvo pastatyti pirmieji, į juos susikėlė viršininkų šeimos.
Namai dygo varlyne
Melioratorių veiklos antspaudas kaimui – nemažas daugiabučių kvartalas.
Kartu su penkiaaukščiais dygo ir privatūs mūrinukai. Baltaplyčiai jau seni, bet labai tvarkingi.
Sukame į vieno iš jų kiemą. Jurgis Mažylis melioracijos įmonėje dirbo suvirintoju, paskui vairuotoju, o jo žmona Laimutė darbo gavo kontoroje. Vyras čia atkako iš Juodpėnų, o moteris – iš Subačiaus.
„Atvažiavo pas mus iš melioracijos įmonės, vadino, žadėjo butą, sodą“, – abu aiškina, kuo suviliojo Noriūnai.
Pirmus trejus metus gyveno pagrindiniame dvaro rūme, gavo 3 kambarius rūsyje. Paskui trejus metus gyveno naujame daugiabutyje ir statėsi šį mūrinuką.
Pasak Mažylių, jų gatvėje namai kilo labai greit, per porą metų buvo pripildyta. Iki tol toje vietoje buvo varlynas – nei arkliais, nei mašinom nepravažiuot.
Visi buvo jauni, daugmaž bendraamžiai, sugyveno draugiškai, kaimynai paeiliui talkomis bulves kasdavo, paskui darydavo bendras pabaigtuves.
„Ar laidotuvės, ar krikštynos – visa gatvė ateidavo, nereikėdavo kviest“, – prisiminė malonius įvykius L.Mažylienė.
Gatvė tokia, kad „nabašninkas“ iškristų
J.Mažyliui dabar 79-eri, o žmonai 73 metai, jų artimiausi kaimynai kiek vyresni.
„Šitas kiemas tuščias, šeimininkė Vilniaus slaugos ligoninėje guli, šalia 83 metų bobutė, ji į kiemą beveik nebeišeina. Kita irgi slaugos ligoninėje, anas namas visai tuščias, nebėra niekam sveikatos bendrus balius rengti“, – kiek apgailestauja sutuoktiniai.
Beveik visi jų ir aplinkinių gatvių gyventojai – pensininkai.
Neprižiūrėtų namų nėra, visi kiemai tvarkingi. Tam įtakos turi ir geros melioratorių pensijos.
„Už Europos pinigus truputį Noriūnų priekį paasfaltavo, o gatvę beviltiškai ketvirti metai lopo“, – skundžiasi J.Mažylis.
„Sakau, nabašninkas iš karsto iškris“, – gatvės būklę nusako L.Mažylienė. Suprask: jį vežant taip kratytų, kad tikrai iškristų.
Siuvykla buvo aprūpinusi darbu
J.Mažylis pasakoja, kad nepriklausomybės pradžioje melioracijos įmonę ir jos pastatus nupirko vilniečiai verslininkai.
Jie Noriūnuose buvo atidarę siuvyklą, joje dirbo 120 žmonių. Čia siuvo moteriškas kelnes, švarkus, lietpalčius, striukes. Siuvykla turėjo kontraktą su vokiečiais, visi siuviniai keliavo į užsienį. Kol siuvykla veikė, J.Mažylis 12 metų joje prižiūrėjo siuvimo mašinas.
„Sako, mažai pelno davė, tai uždarė“, – apgailestauja pašnekovas.
Nupirktoji melioracijos įmonė irgi nesiplėtė, verslininkai išpardavė ekskavatorius, drenažui pritaikytus daugiakaušius.
„Melioracijos firma tebėra, tik maža, dideliais darbais neužsiima, taiso visokius defektus“, – aiškina noriūnietis.
Pompastiškai atsidaro, tyliai užsidaro
„Bėdoja, kad kaimai prasigėrę, o mūsų kaimas vienos aludės neišlaiko: su didžiuliu patosu atidaro aludę, o po poros mėnesių tyliai uždaro, nėra kam gert. Gal dėl to, kad žmonos griežtos?“ – kvatoja 77 metų noriūnietis Rimantas Masilionis.
Jis su 74 metų žmona Aldona – Noriūnų senbuviai. Vyras čia gimęs ir augęs, o pati atitekėjo iš gretimo Buivėnų kaimo.
Abu visą gyvenimą dirbo melioracijos įmonėje.
R.Masilionis trumpai buvo mechaniku, o paskui tapo automobilių remonto dirbtuvių viršininku, A.Masilionienė dirbo atsarginių dalių sandėlininke.
Masilioniai iš pradžių gyveno „ponų“ namuose – tuose pirmuosiuose keturbučiuose medinukuose.
Kai išdygo pirmieji daugiabučiai, iš kuklaus medinio būsto kraustytis į naują butą nenorėjo.
„Laikėm karvę, po langais buvo daržas, lįst į kumetyną, kad ir naują, nenorėjom, ten esi nuo visų priklausomas“, – sako R.Masilionis.
Pora ir namo statytis nenorėjo, bet moters tėvus iškėlė melioracija, tad mūrinuką Sodų gatvėje ėmė ręsti jie. Jaunimui nieko kito neliko, kaip tik tėvams padėti, o ilgainiui ir patys į naujus tėvų namus persikraustė.
Anot R.Masilionio, negana to, kad Noriūnuose likę vien pensininkai, jų dar ir iš šalies pridedama.
Pastaruoju metu į jų kaimą vis atkraustoma senučių iš Panevėžio. Ten, matyt, nebegali išlaikyti buto, tai giminaičiai iškrausto kur pigiau.
„Butai čia pigūs, dar neseniai kainavo apie 2–3 tūkstančius eurų, prie jų yra daržiukai“, – aiškina pašnekovas.
Laukia atvežant vandens iš Druskininkų
R.Masilioniui pikta, kai dabar žmonės melioratorius keikia, kad iš vienkiemių išvarė. Jis gerai prisimena, kad anuomet buvo nemažai ir tokių, kurie patys ėjo prašyti, jog senus namus griautų, norėjo į gyvenvietę, arčiau civilizacijos.
R.Masilionis gerai žino Noriūnų kaimo ir melioracijos įmonės istoriją.
Iš pradžių, 1947 metais, dvaro rūmuose sovietai liepė įsteigti arklių nuomos punktą, po metų jį pervardino MTS – mašinų ir traktorių stotis. Jos paskirtis buvo ūkininkams apdirbti žemę traktoriais. Ūkininkai sovietų valdžiai privalėjo atsilyginti derliumi ir pinigais.
Kai tik atsirado kolūkiai, MTS dirbo jiems. Netrukus visa technika buvo išdalyta kolūkiams, o MTS paversta kolūkio technikos remonto dirbtuvėmis. Jos gyvavo tik metus.
1951 metais nutarta Noriūnų dvare įkurdinti melioratorius. Jie atkelti iš Pandėlio, įmonė pavadinta MMS – melioracijos mašinų stotimi.
„Patogi vieta, šalia geležinkelis, tiesiai ekskavatorius atgabendavo“, – pasakoja vyras.
Šalia plento, kur dabar žiojėja didelė, vandens pilna duobė, anuomet buvo požeminė kuro saugykla. Ją nuolat tikrindavo inspektoriai, jei rasdavo dėmelę naftos, melioracijos įmonė turėjo mokėti dideles baudas. Kai tą kuro bazę panaikino, dideliu plotu aplink buvo iškastas ir išvežtas gruntas, vieta užpilta juodžemiu, pasodintos eglės.
„Eglės jau buvo 5 metrų aukščio, bet atsirado kažkoks durnius, sumanė už ES pinigus tą vietą dar kartą išvalyt, iškasė duobę ir paliko. Pravardžiuojam dabar ją Kupiškio baseinu. Sakom, atveš iš Druskininkų mineralinio vandens, negi brangu? Plaukiosim kaip ichtiandrai“, – sarkastiškai kalbėjo vyras.
