Daug metų sapnavo ligoniukus
„Verk tik tuomet, jei negali padėti“, – kalbėjo panevėžietė Daiva Visockienė apie savanorystę projekte „Niekieno vaikai“. Šie savanoriai lanko krizių centre ar ligoninėje gulinčius vaikus, pas kuriuos neateina artimieji.
Pašnekovė stebėjosi, kad ne vieną nuo tokios veiklos sulaiko įvairios baimės, o didžiausia – imti gailėtis šių vaikų ir prie jų pravirkti.
„Aš to nesuprantu: ko verkti, jeigu padedi?“ – pečiais gūžtelėjo panevėžietė.
Slaugytoja ir kosmetologė pagal profesiją, D.Visockienė pasakojo, kad dar jaunystėje, kai mokėsi sostinėje ir ligoninėje atlikdavo praktiką, matydavo mažuosius pacientus iš vaikų namų.
Ji ir kitos būsimosios slaugytojos norėdavo prie jų prieiti, pakalbinti, kad jie nesijaustų tokie apleisti ir vieniši. Bet joms būdavo liepta eiti leisti vaistų, atlikti kitų savo darbų.
„Daug metų šiuos vaikus sapnuodavau. Galvodavau, kaipgi taip – jie ir taip jau likimo nuskriausti, kas nors juk turėtų jais pasirūpinti“, – atviravo moteris.
Pirmiausia projektas „Niekieno vaikai“ atsirado Vilniuje. D.Visockienė pasisiūlė savanoriauti sostinėje savaitgaliais, bet jai buvo atsakyta, kad galės tai daryti ir Panevėžyje.
Iš tiesų, po metų ir Panevėžyje imta ieškoti savanorių. Ji iš karto užsirašė.
Toliau apie tai skaitykite „Panevėžio krašto“ laikraštyje
kovo 19 d. numeryje
