Laužai rodė kelią į svarbų gimtadienį
Kryžkelėje tarp lauko, kur stovėjo paskutinė Mekų sodyba, ir Semeniškių kapinaičių, į kurias atgulė Jonas Mekas, vyko jo 100-ojo gimtadienio paminėjimas.
Tuo metu dar tik brėško.
Šio minėjimo sumanytoja, Biržų muziejaus „Sėla“ muziejininkė Edita Lansbergienė ankstų rytą dar visiškoje tamsoje uždegė laužus, tarsi švyturius, rodančius kelią į gimtadienio vietą. Muziejaus vairuotojas Algirdas atsuko autobusiuką taip, kad jo šviestuvai bent šiek tiek prasklaidytų akliną tamsą. Prie laužų, pasišildydami karšta arbata, Jono Meko gimtadienį minėjo jo kūrybos gerbėjai. Minėjo skaitydami Jono kūrybą tarmiškai: papilietiškai, biržietiškai, pasvalietiškai... Ir dainas dainavo tas, kurias dainuoti, o labiau išrėkti mėgo Jonas Mekas kartu su draugais.
„Ši vieta jungia Jono Meko išėjimą iš savo žemės ir pargrįžimą namo. Jo paties valia į šias kapinaites Semeniškiuose jis grįžo amžinojo poilsio, o priešais matomas laukas – vieta, iš kurios jis išėjo į pasaulį. Šiame lauke stovėjo paskutinė Mekų sodyba. Todėl ir esame šioje vietoje – tarp Jono Meko pradžios (gimtinė yra šiek tiek toliau, kur stovi jam skirtas akmuo) ir pabaigos“, – kalbėjo E.Lansbergienė.
Kaimas – Šeimyniškiai
Anot E.Lansbergienės, pats J.Mekas yra sakęs, kad jis gimė Kūčių rytą saulei tekant. Bet oficialus šaltinis, kuriuo remiasi visi genealogai, yra krikšto metrikų knyga. O Papilio parapijos krikšto metrikų knygoje esantis įrašas sako, kad jis gimė viena diena anksčiau.
Tame įraše kaimas, kuriame gimė Jonas Mekas, vadinamas ne Semeniškiais, bet Šeimyniškiais. Yra ir carinės Rusijos žemėlapių, kuriuose Semeniškiai vadinami Šeimyniškiais.
E.Lansbergienė pasakojo, kad J.Meko krikštatėviu buvo būsimasis kunigas dėdė Povilas Jašinskas. Krikštytas J.Mekas buvo per Tris Karalius. Krikštamotė buvo Palmyra Jašinskaitė. Tačiau, pasak E.Lansbergienės, identifikuoti, kuri Jašinskaitė, būtų labai sudėtinga, nes Stanislovo Jašinsko, Jono Meko mamos tėvelio, du broliai panašiu metu, 1901 ir 1902 metais, susilaukė dukterų ir abi jas pakrikštijo Palmyromis.
Čia susidūrė dvi tarmės
E.Lansbergienei labai norėjosi pargrįžti į Jono Meko prigimtinę kalbą, su kuria jis užaugo ir su kuria išėjo į gyvenimą. Papiliečiai kalba senąja kupiškėnų tarme, o biržiečiai – biržiečių tarme. Semeniškiuose šios dvi tarmės susidūrė. Todėl skaitymai vyko ne tik papilietiškai, bet ir biržietiškai, ir pasvalietiškai.
Skaitymai prasidėjo nuo „Semeniškių idilių“ prologo, kurio nebuvo pirmuosiuose leidimuose. Jis atsirado tik 1997 m. leidime, kurį jis pats pristatė atvykęs į Biržus.
J.Meko kūrybą papilietiškai skaitė Lina Matuliauskienė, augusi pas močiutę Papilyje.
Raimundas Binkis užaugęs J.Meko krašte, tačiau gyvena Biržuose. Jo papilietiška tarmė jau maišyta su biržietiška. Jis skaitė J.Meko kūrinį „Po Igno moteries laidotuvių“: „Igna moteris mira. Tai nugirdam jį, ir nusigiaram visi ir sokom: aikim, aikim laukan ir išsivoikščiokim, tai lingviau bus. Tai ėjom visi ir uzbonų alaus kartu nešėmės. Ir Patras soko: aikim ir ku nors darykim, te lingviau bus, užsimirš. Ir sokom, darykim ku nors, darykim. Te prie Valkūno trobos sustojom ir sokom: ku nors padarykim Valkiūnui. Ku nors padarykim, gol lungus lintom užkolkim...“
Traukė iš visų jėgų
Jūratė Čepukienė užaugo Papily. Jos tėvai kalbėjo prosenelių tarme. Tad ir Jūratei ji ne svetima. J.Meko tekstas apie šokantį vilką, kuriam laisvė yra viskas, nuskambėjo tikra papilietiška tarme.
Biržietiškai J.Meko kūrybą skaitė Rima Binkienė, pasvalietiškai – poetas, vertėjas, Nacionalinės premijos laureatas, pats rašantis savo gimtąja tarme Vladas Braziūnas, Pasvalio krašte užaugusi muziejininkė Snieguolė Kubiliūtė.
Anot E.Lansbergienės, J.Mekas į gyvenimą išsinešė prisiminimą apie gimtajame krašte skambėjusį dainavimą, kurio nebegirdėjo jokiose pasaulio operose. Gimtadienio proga J.Mekui dainavo Papilio folkloro ansamblis „Aguonėlas“ ir visi susirinkusieji. Traukė iš visų jėgų, taip, kaip mėgo J.Mekas: „Tas bernėlis balamutas, kurs nuskynė žalias rūtas...“
Beskaitant ir bedainuojant prašvito. Minėjimo dalyviai sulaukė Jono Meko gimtadienio. Ta proga visi sudainavo pačią mėgstamiausią jo dainą: „Trauk perkūnai, jaunoji panela“.
„Su gimtadieniu, Jonai!“ – nuskambėjo pasveikinimas.
Ant Jono Meko kapo sužibo žvakutė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Jono Meko mėgstamiausias dainas užvedė Papilio „Aguonėlas“.
2. Ankstyvas rytas ir šaltis neišgąsdino Jono Meko gerbėjų: minėjimas vyko prie Semeniškių kapinaičių. Renginio sumanytoja Edita Lansbergienė žibintuvėliu pašvietė tekstą papilietiškai skaičiusiam Raimundui Binkiui.
3. Ugnis paryčiais švietė ir šildė.
4. Čia ilsisi visame pasaulyje žinomas lietuvis.
E.Mikelionienės ir Biržų krašto muziejaus „Sėla“ nuotraukos
