Užrašas ant oranžinių vartų
„Ateik pasijuokt, pasifotkint ir patirt ką nors tokio, ko dar nematei. Nes kartais geriausia pramoga – tai pasakyti: „Ir sugalvok tu man tokią nesąmonę!“ – tokiais žodžiais lankytojus į atidaromą privatų „Blogo meno muziejų“ Biržų rajone, Kirkiluose, pernai pakvietė jo įkūrėjai pusbroliai Deividas ir Mindaugas Simėnai.
Žiemą jis neveikė, o šiemet veiklą vėl pradėjo nuo pat vasaros pradžios.
Biržiečiai jau tuomet tikino, kad tai ne šiaip muziejus, o absurdiškai smagi meno ekspozicija, nes kiekvienas eksponatas stebina, juokina ir verčia klausti: „O kas gi čia dabar?..“
Išties, nieko panašaus šalyje dar nebuvo sugalvota, o muziejus visiškai kitoks nei mums jau įprasti.
Papramogauti kviečia užrašas „Blogo meno muziejus“ ant didelių, ryškiai oranžinių vartų, atsiradusių tarsi iš niekur, už nieko nesilaikančių ir nieko neprilaikančių. Ir vien jau šioji intriga, verčianti suklusti, o kas gi blogo čia bus rodoma, masina pro tuos vartus žengti.
Gigantomanija kaip siena
„Va, čia tai jau nesąmonė!“ – aukštyn užverčia galvą vieni lankytojai, žvelgdami į sodriai raudoną komodos viršų. Baldas už žmogų didesnis bent jau penkis kartus. Yra ir durys, jas gali praverti, bet jos niekur neveda.
Kiti garsiai samprotauja, kad veikiausiai ši komoda – mūsų didžiulių norų, lūkesčių, troškimo turėti daug daug daiktų, dažniausiai visai nereikalingų, simbolis. Todėl pravėręs duris ir atsidauži į sieną, nes ši gigantomanija juk niekur neveda.
„Genialu...“ – konstatuoja tai sumąstęs lankytojas.
Gigantiškos ir sunkios, nuo žemės neatplėšiamos rankinės. Žmonės juokiasi, kad jos iš masyvių akmenų pagamintos dėl elementaraus saugumo. Tiksliau, kad moteriškus aksesuarus dievinančios poniutės jų nepasikištų po pažasčia ir namo neišsineštų.
O galbūt tai nuoroda, kaip slegia ir prie žemės traukia sunkios, liūdnos, piktos mintys? Galima galvoti kaip tik nori, nes šiame muziejuje nėra jokios rimties – tik vaizduotė, juokas ir laisvė interpretuoti.
Bet būtent tiems lankytojams, kurie per sunkumus prarado sielos ir minčių švytėjimą, sukurti milžiniški sparnai.
Kai dangus skaidrus ir aiškus, o ten aukštai, neaprėpiamose platybėse, plaukioja svajonių palydovai – debesys, šitie sparnai atrodo kaip išsigelbėjimas. Juk galbūt juos dėvėdami į žemę nusileido angelai.
Gėles iš statinių pila
Tvarkos mėgėjai net lošteli iš netikėtumo, kaip įdomiai muziejaus įkūrėjai sukrovė malkų sieną. Ji suformuota medžio lajos kontūru, o viduje įkomponuotas beržo kamienas su šakomis.
Ir namuose tai galima būtų pakartoti! Puošnu ir praktiška.
Tolėliau iš rąstų sudėliotas labirintas. Jis ne per sudėtingas nei mažam, nei senam.
Gėlių mėgėjams sunku atitraukti akis nuo to, kaip jos pateiktos – vienos susodintos į dažų paletės dėklą, kitas gėles kaip vandenį nematomieji milžinai pila iš ore tiesiog tvyrančių statinių.
Jaunimui ir vaikams yra ką veikti, pavyzdžiui, lazda per kliūtis mušinėti kamuoliuką.
Namo laiku negrįžusiems ir bijantiems pylos pastatytos kopėčios, atremtos į langą. Tik bėda, kad langas butaforinis, pro jį nepralįsi. Vadinasi, jei košės prisivirei, išsisukinėti ir slapstytis net nebandyk, nes krisi iš aukštai ir skaudžiai.
Tas pat ir gaudyklė su masalu – auksiniu kiaušiniu – viduje. Gaudyklė sukalta iš tvirtų šakų, bet virve pririšta prie medžio.
Tik susigundyk lįsti jo paimti ir pamatysi, kas tau bus.
Skirtingi įspūdžiai ir pramogos
Ar muziejus su keistais eksponatais, pasakojančiais tik tas istorijas, kurias žmonės susikuria dabar ir čia, rajonui reikalingas? Juk Biržuose yra mums įprastas – krašto muziejus „Sėla“ – su gidų pasakojimais ir metų metais kauptomis ekspozicijomis.
To paklausta savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Loreta Baronienė patikino, kad įdomybės ir naujovės visuomet traukia. Šiedu muziejai yra skirtingi, bet galbūt atvykę aplankyti vieno muziejaus žmonės nuvažiuos ir iki kito.
Bus abiem nauda, o krašto svečiams – dviguba pramoga ir skirtingi įspūdžiai.
Taip muziejai tampa jau ne konkurentais, o bendražygiais. Tuo labiau kad ir „Sėla“ stengiasi pritraukti visokiomis atrakcijomis, pavyzdžiui, siūlo lankytojams apsirengti kurio nors amžiaus drabužius ir nusifotografuoti.
O ir vaikų dabar jau nenutildysi, jeigu neduosi judrios veiklos.
Tik klausimas, ar verta muziejaus Kirkiluose eksponatus vadinti blogu menu? Veikiausiai tai įkūrėjų provokacija, tikintis pritraukti daugiau dėmesio.
Bandė patobulinti Mikelandželą
Kiek žinoma, šis muziejus kol kas vienintelis šalyje. Gali būti, kad jis nukopijuotas nuo jau žinomo pasaulyje.
Jungtinėse Amerikos Valstijose, Bostone, Masačusetso valstijoje, toks buvo įkurtas prieš kelis dešimtmečius. Angliškai taip ir vadinamas – The Museum of Bad Art, MOBA. Išvertus reiškia „blogo meno muziejus“.
Jame eksponuojami darbai, kurie nebūtų priimti į jokį kitą muziejų. Bet, kaip skelbia pats MOBA, šie kūriniai yra per blogi, kad būtų ingoruojami.
Muziejininkai teigia, kad tai nuoširdus menas, bet kažkodėl iki galo nepavykęs, užtat tuo itin patrauklus ir intriguojantis.
Muziejų įkurti sumanė antikvarinių daiktų prekiautojas Skotas Vilsonas, kai tarp šiukšlių aptiko išmestą paveikslą „Liusi pievoje su gėlėmis“. Kūrinys jam pasirodė toks įdomus, kad nutarė ir kitiems parodyti. Nesuprasi, ar paveiksle nupiešta moteris stovi ar sėdi pievoje, kodėl fonas – geltoniu šviečiantis dangus. Šis paveikslas vėliau tapo muziejaus vizitine kortele.
Muziejininkai išskiria paveikslą „Prakeiktas vaikas“, mat jo autorius sumanė patobulinti patį Mikelandželą. Jis nukopijavo ant Siksto koplyčios altoriaus sienos išpieštos freskos dalį – amžinybei pragare pasmerkto jauno vyro figūrą. Ir ne tik jį aprengė trumpikėmis, bet ir virš peties pripiešė akį.
Daug paveikslų į šitą muziejų atkeliavo su gerbėjų nupiešta paslaptingąja Mona Liza. Belieka tik piktintis iki širdies gelmių arba šypsotis, nes jos visiškai kitokios nei nutapytoji šedevrų meistro Leonardo da Vinčio. Čia viena Mona Liza baisingai suveltais plaukais, kita delnu užsidengusi lūpas, dar kita – kažkodėl susiėmusi už nosies.
Lankytojai neturėtų apsigauti, vertindami kūrinius. Būtina perprasti, kuo jis yra originalus, kokia jo tikroji idėja ir kokie ryškiausi trūkumai. Mat tobuliems kūriniams čia vietos nėra.
Muziejus nori žmones paskatinti atsikratyti baimės, kad kūrinys jiems nepavyks. Galbūt, bet bandyti verta – taip, kaip moki ir kaip meną supranti.
Prierašas po nuotrauka:
1. Kirkilų „Blogo meno muziejuje“ ir vaikams nenuobodu, čia galima žaisti ir lakstyti. A.Švelnos nuotr.
