Spektaklį kūrė du teatrai
„Iki šiol rankos iš baimės tirpsta, prisiminus, kaip aukštai reikėjo lipti. Nepamenu, kada taip paniškai esu bijojusi. Nieko panašaus nebuvo man nutikę per visus darbo teatre metus“, – atviravo Rokiškio kultūros centro režisierė Neringa Danienė, pasakodama apie viešnagę Sakarvele.
Jos vadovaujamas Rokiškio liaudies teatras kartu siu Bolnisio teatro aktoriais sukūrė ir vaidino spektaklį „Svetima žemė“. Ir medžiaga pjesei buvo renkama kartu, ir pjesė rašoma, bet dėl kovido susitikti scenoje pavyko tik dabar.
„Kad mėgėjų teatras kurtų ir vaidintų spektaklį su užsienio teatru – to iki šiol nesu girdėjusi“, – džiaugėsi pašnekovė.
Spektaklis pasakoja, kaip tremtyje, Sibiro kaimelyje, susitinka turtingo lietuvių ūkininko ir kartvelų kunigaikščio šeimos.
O didžiąją baimę N.Danienei sukėlęs įvykis – kai jai teatro angare teko lipti septinis metrus aukštyn specialia konstrukcija ir ten reguliuoti apšvietimą.
Iš baimės liovėsi kvėpuoti
Spektaklis vyko Tbilisyje, Judesio teatre. Jo patalpose, angare, pilna cirko lynų, tinklų, kitokių atributų.
N.Danienė prisiminė, kaip pirmąkart įėjusi į vidų, aukštai pamatė baltus sportbačius, tai buvo apšvietėjas-alpinistas. Apsiginklavęs diržais ir karabinais, jis kuo ramiausiai ruošė apšvietimą bendram spektakliui.
„Kartvelų alpinistui bepigu: su savo įranga kaip voras vienas du – ir sėdi, o kaip man užlipti be apsaugų?“ – tebešiurpo pašnekovė.
Paklausta, gal visai ir nevertėjo rizikuoti, rokiškietė purtė galvą: niekas kitas taip greitai negalėjo išmokti reguliuoti apšvietimo. Jei baimė ją būtų nugalėjusi, spektaklis nebūtų įvykęs.
„Tiesiog nebuvo kitos išeities. Užsimerkiau, užlipau – ir, prisimenu, bijau kvėpuoti. Kad tik ko nors žemyn nenumesčiau! Kad tik pati nenugriūčiau! Tada pagalvojau, kad kvėpuoti reikia, nes antraip nualpsiu“, – juokėsi N.Danienė.
Režisierė nebijo aukščio, bet lipti be apsaugų buvo išties didžiulė rizika.
„Sakarvelas yra didelių kontrastų šalis, ten iki šiol apie darbo saugą niekas negalvoja“, – aiškino.
Kartvelus skubino ir ragino
N.Danienė pasakojo, kad iššūkiai šioje viešnagėje teatralų laukė nuo pat pradžių. Lietuviai ir kartvelai iš anksto buvo pasidaliję vaidmenimis, bet nebuvo kartu repetavę.
Pagal planą, jie turėjo savaitę bendroms repeticijoms. Bet anksčiau nei visa trupė nuvykusi N.Danienė sužinojo, kad viską sustyguoti reikės per 4 dienas.
Mat pirmas spektaklis vyko Bolnisio teatre, o pastarasis jį ėmė ir atkėlė keliomis dienomis anksčiau.
Režisierė stvėrėsi už galvos. Juk laukė ne tik repeticijos – ir spektaklio dekoracijos nebaigtos! Dekoracijų lėktuvu neatsigabensi, todėl kartvelai jas gaminosi pagal rokiškėnų atsiųstas nuotraukas, nurodytus matmenis.
„Techninės galimybės Sakartvele ir Lietuvoje labai skirtingos. Šia prasme ten dar sovietmetis. Skiriasi ir mentalitetas, įpročiai. Aš kartvelus vaikau, kad darbai būtų atlikti dabar ir čia, o jie kuo ramiausiai sako: „Neringa, tu tik nesijaudink, viskas bus.“ Iš tiesų ir buvo viskas, ko reikėjo, bet tik dėl to, kad nuolat juos skubinau ir raginau“, – juokėsi.
Situaciją sunkino ir tai, kad daugelis techninio personalo kalbėjo tiktai gimtąja kartvelų kalba.
„Suliko“ skambant kanklėms
Dirbti puse kojos nebuvo laiko, bet N.Danienė džiaugėsi puikiu aktorių susiklausymu.
„Pasakai aktorei, kad verktų, ir ji verkia... Kartvelai neskaičiuoja darbo valandų, nebuvo jokių kaprizų, skundų dėl nuovargio ar dėl suknelės“, – gyrė kolegas.
Didžiąją dalį spektaklio kostiumų, rekvizito rokiškėnai atsigabeno lagaminuose. Vienas iš svarbiausių daiktų buvo kanklės.
Pagal scenarijų, tremtinius prižiūrinti rusė apsaugininkė iš lietuvaitės atima kankles ir nutraukia stygas.
„Ši scena žiūrovus visuomet labai sujaudina. Kanklės – tarsi mūsų šalies simbolis, nes kitų stygų Sibire tikrai negausi“, – pasakojo.
Kanklių stygas kitam spektakliui pakeisdavo aktorius Valerijus Rancevas.
N.Danienė džiaugėsi, kad „Svetimoje žemėje“ labai gražiai persipina abiejų tautų kultūros, ypač kai lietuvaitė groja kanklėmis, o kartvelai dainuoja garsiąją „Suliko“.
Kolega leido dominuoti
Teatrai buvo susitarę, kad vaidins 3 lietuviai ir 3 kartvelai. Du rusų vaidmenis irgi pasiskirstė – po vieną. Buvo bendrų scenų, tad spektaklyje skambėjo 3 kalbos.
„Prisibijojome, kaip kartvelai reaguos į rusų kalbą. Antra vertus, Sibire juk nekalbėjo angliškai...“ – nutęsė.
N.Danienė prisipažino abejojusi, kaip seksis dirbti kartu su kartvelų režisieriumi, nes du režisieriai viename spektaklyje – visuomet iššūkis.
Rokiškietė šypsojosi, kad jųdviejų bendrą darbą ypač gerai atspindi vienoje nuotraukoje pagauta akimirka. Joje abiejų teatrų režisieriai stovi visiškai ta pačia poza, vienodai sunėrę rankas, netgi panašiomis veido išraiškomis.
„Ir aktoriai stebėjosi, kad mes kalbame tais pačiais žodžiais“, – sakė.
Ir nors Sakartvele paskutinis žodis būna vyrų, kolega kartvelas N.Danienei leido dominuoti. Veikiausiai dėl to, kad lietuviai aktoriai jau buvo atlikę didžiausią darbą.
Netgi tuomet, kai jis norėdavo ką nors pakeisti, tai pasiūlydavo labai subtiliai.
O kai repetuodavo kartvelai, N.Danienė tegalėjo stebėti jų judesius ir veido išraiškas, nes kalbos nesuprato.
Sumaištis oro uostuose
Spektakliai Bolnisyje ir Tbilisyje sulaukė daug žiūrovų, nemažai – jauno amžiaus.
Atrodytų, grįždami namo rokiškėnai jau galėjo lengviau atsikvėpti, bet – vėl išbandymai. Sumaištis prasidėjo Tbilisio oro uoste.
Sugedo kompiuteriai, patikros laukiančių keleivių – daugybė, bet kartvelai niekur neskuba, ramiai plepa. Laikas tiksi, rokiškėnai iš proto eina.
Vis dėlto į lėktuvą visi spėjo.
„Viskas tarsi baigėsi, čia pat Ryga. O tuomet mums praneša, kad oro uostas nepriima, lėktuvas leisis Taline“, – jau juokėsi N.Danienė.
Vėliau jie sužinojo, kad buvo sugedusi Rygos oro uosto šviesų sistema.
Išlipus Taline, vėl prasidėjo lakstymas, bėgiojimas, patikros ir siuntinėjimai iš vienos vietos į kitą. Jokių paaiškinimų, kas nutiko, stresas, kažkas išsigandęs, kažkas pyksta.
„Per garsiakalbį mums rėkia: „Kuo skubiau!“ Uždusę nulekiame ir – sėdime kokią valandą“, – tęsė.
Neramu buvo ir dėl Rygoje jų laukusio autobusiuko vairuotojo: ar neišvažiuos?
Į Rygą atskrido pavėlavę 6 valandas. N.Danienės automobilis buvo paliktas oro uosto aikštelėje, o stovėjimo laikas irgi baigęsis.
Režisierė tikisi, kad kartvelai atvažiuos į Lietuvą ir čia kartu vaidins spektaklį. O rokiškėnai, dabar jau besijuokiantys iš patirtų sunkumų, dar irgi norėtų grįžti į Sakartvelą.
Palaikymas viešas, akivaizdus
Paklausta, kaip pasikeitė Sakartvelas prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, N.Danienė sakė, kad jau su pirmomis kliūtimis susidūrė ieškodama vietos teatralams apsigyventi.
„Nuomos kainų šuolis – didžiulis. Siūlomi butai labai greitai dingo. Viešbučiui vos parašai užsakinėdamas kambarius, žiūrėk, laisvų nebėra“, – prisiminė.
Tbilisis ypač gražus naktį, bet sostinės gatvės pilnos nuo mobilizacijos bėgančių rusų.
„Vaikščiodama Tbilisiu vis galvojau, kaip rusai jaučiasi, juk visur – Ukrainos vėliavos, kartvelų palaikymas ukrainiečiams – viešas ir akivaizdus“, – sakė.
Kartvelai rusus toleruoja pirmiausia galbūt dėl ekonominio šalies kilimo.
„Be to, rusiškai kalbantis žmogus gali būti visai ne rusas, o ukrainietis. Galų gale juk nežinai, kurie iš rusų palaiko režimą, kurie ne. Bet aišku, visko ten yra“, – tęsė.
Rusai elgiasi santūriai, bet šalyje neramumo – daug.
N.Danienė mano, kad kartvelai laikosi nuosaikios pozicijos ir iš baimės. Jų įsitikinimu, jei Ukraina nebūtų agresorių sulaikiusi, kitas taikinys būtų Sakartvelas.
„Rusai jau okupavę 20 procentų Sakartvelo teritorijos. Okupantų armija ne kažkur toli, netgi ne prie sienos, o jau jų šalyje. Mes galime tikėtis NATO pagalbos, bet kartvelai neturi tokios raminamosios piliulės ir prieš traukinį negali stoti plikomis rankomis“, – aiškino.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Spektaklis „Svetima žemė“ pasakoja apie lietuvių ir kartvelų draugystę tremtyje, Sibiro mažame kaimelyje.
2. Bendrą lietuvių ir kartvelų spektaklį žiūrėjo pilnos salės žiūrovų. Dauguma jų – jaunuoliai ir paaugliai.
3. Skirtingų šalių režisieriai: Levanas Khvičia ir Neringa Danienė – į spektaklį žvelgė tuo pačiu žvilgsniu.
4. N.Danienei teko apšvietimą reguliuoti kybant angare 7 metrų aukštyje.
5. Rokiškėnai vietos turguje geriausiai pajuto kartvelų gyvenimo spalvas ir skonius.
6. Virš teatro pastato – spektaklio „Svetima žemė“ afiša.
7. Praleisi progą pasinaudoti vietinio taksi paslaugomis – vėliau gailėsiesi.
8. Indrei Žilėnaitei pasisekė – ji teatre sutiko savo riterį.
Rokiškio liaudies teatro nuotraukos
