Pro langą – į pusnį
Žmogaus likimas priklauso ir nuo tų, ką jis sutinka savo gyvenimo kelyje.
Kupiškio rajone, Skapiškio miestelyje, užaugusiam dabar jau šalyje garsiam režisieriui 39 metų Agniui Jankevičiui jaunystėje teatro užsklandą praskleidė Vita Vadoklytė.
„Ji parodė kryptį su užrašu: „Teatras“, o toliau jau pats turėjau rinktis, eiti tuo keliu ar neiti. Džiaugiuosi, kad paklausiau širdies“, – kalbėjo A.Jankevičius.
Skapiškis už šalies ribų garsėja tarptautiniu mėgėjų teatrų festivaliu „Pienių vynas“, bet vietiniams ne mažiau svarbu, kad jau ketvirta gyventojų karta kviečiama lankyti režisierės V.Vadoklytės vadovaujamą vaikų ir jaunimo teatro studiją.
Kaip A.Jankevičius į ją pateko? Ar nuo vaikystės svajojo apie teatrą?
Režisierius juokiasi tai prisimindamas. Jam buvo gal 15 metų, kai draugas prikalbino kartu nueiti į V.Vadoklytės studiją. Ji veikė buvusioje kolūkio kontoroje, medinio pastato antrame aukšte.
Duris pravėrę vaikinukai išvydo, jų akimis, kvailiojančių jaunuolių pulką.
„Pamaniau, kad čia susirinkę kažkokie psichai. Buvo žiema, pro langą šokau tiesiai į pusnį ir maniau, kad niekada negrįšiu“, – šypsojosi A.Jankevičius.
Jėga valdyti nuotaikas
Bet gyvenimas pasisuko kita linkme.
Po poros metų Skapiškio mokykloje vyko atrakcija pagal televizijos žaidimą, kai vyras renkasi moterį iš trijų pretendenčių ir atvirkščiai. Jį organizavę moksleiviai sumąstė pašmaikštauti: žaidime dalyvavo trys mokytojos ir mokinys.
„Dvyliktokai žinojo, kad esu užsidaręs, nemėgstu viešumo, ir man pakišo kiaulę – ištempė iš salės kaip dalyvį. Iš pradžių jaučiausi labai nesmagiai, akyse temo. Žaidimo vedėjai kažko paklausia, aš atsakau. Vėl klausia, aš atsakinėju. Ir staiga matau – visa salė juokiasi. Bet ne iš manęs, o iš mano taiklių atsakymų. Tuomet supratau, kokią galiu turėti jėgą – valdyti žmonių nuotaiką, mintis, vaizduotę“, – prisiminė A.Jankevičius.
Po šio žaidimo V.Vadoklytė jį pakvietė dalyvauti poetinėje kompozicijoje, po to – skaitovų konkurse, o galop – vaidinti jos jau pastatytuose ir naujuose spektakliuose.
Apie režisūrą A.Jankevičius tuomet net negalvojo. Dalyvavo V.Vadoklytės studijoje, nes niekas kitas nebuvo jam įdomu. O teatras kažkuo patraukė.
Kikeno iš metalinių lovų
V.Vadoklytė nepamena to nutikimo, kai A.Jankevičius iš teatro studijos bėgo šokdamas pro langą. Bet režisierė sakė, kad jau tuomet vaikinas buvo išskirtinis, turėjo kitokį žvilgsnį į pasaulį nei daugelis jaunuolių, savitą pasaulio matymą ir mąstymą.
Ji pasakojo epizodą, kaip su teatru buvo išvykę į festivalį ir nakvojo bendrabutyje.
„Miegojome metalinėse lovose. Aš snūduriavau laukdama, kol visi susirinks. Atsidarė durys, įėjo Agnius ir ėmė pats sau krizenti. Tie žmonės, su kuriais jis ką tik vaidino scenoje, dabar ilsėjosi lovose neaiškiais metaliniais galais! Jam tai atrodė labai juokinga. Pakelia galvą, apsidairo ir vėl kikena“, – šypsojosi V.Vadoklytė.
Tai rodė vaikino talentą regėti daugiau nei pilka kasdienybė.
Režsierė matė, kad teatro studijoje gabus buvo ne vienintelis A.Jankevičiaus. Gal koks dešimt jos ugdytinių galėję rinktis aktoriaus ar režisieriaus specialybę, bet šiam žingsniui ji neskatino.
„Nė vienam nesakiau, kad esi gabus, stok studijuoti aktorystės ar režisūros. Kaip tik išklodavau, kad ši sritis turėtų būti valstybės globojama ir remiama, bet realybėje taip nėra. Kūrėjams išgyventi tikrai nelengva“, – kalbėjo režisierė.
Ji prisiminė ir savo dėstytojo žodžius, kad norintys būti primadonomis turi rinktis kitą kelią. Bet jos tai neatbaidė.
Teatras – lyg skalpelis chirurgui
A.Jankevičius svarstė, kad gal ir buvo su V.Vadoklyte tokių pokalbių, kaip reikės pragyventi pasirinkus aktoriaus ar režisieriaus specialybę, bet atmintyje jų neišliko.
Jis džiaugėsi, kad darbo turi tikrai daug – su įvairiais teatrais stato spektaklius.
„Tai tik patvirtina, jog esu teisingame gyvenimo kelyje. Vadinasi, darau, ką reikia. Bet neromantizuoju šios profesijos. Teatras yra įrankis. Kaip skalpelis chirurgui. Medikas be jo negalėtų operuoti, bet argi verta skalpelį idealizuoti?“ – klausė A.Jankevičius.
Baigęs mokyklą jis du kartus bandė stoti studijuoti aktorystės, bet nesėkmingai. O tuomet pamatė skelbimą, kad renkamas režisierių kursas. Filosofų mokyklą lankiusiam A.Jankevičiui šovė mintis, kad režisūra yra aktorystės ir filosofijos hibridas, tad gali būti įdomu.
Režisieriaus darbas nesąs nei sunkus, nei lengvas. Kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovui – tik gyvenimo pasirinkimas.
„Apie meną prikurta tiek idiotiškų legendų, bet su tikruoju menu jos niekuo nesusijusios“, – kalbėjo režisierius.
Spektaklio veiksmas Skakiškyje
A.Jankevičius nekopijuoja savo mokytojos V.Vadoklytės darbo ar kūrybos stiliaus.
„Esame skirtingi. Ir ačiū Dievui. Kas būtų, jei būtume vienodi? Medžiai miške skirtingi, ir tai yra miško grožis“, – šypsojosi režisierius.
Kauno kameriniame teatre A.Jankevičius sukūrė spektaklį „Niggaz“. Jo veiksmas vyksta Skakiškio miestelyje, trys pedagogės sumąsto čia atkelti pabėgėlius.
Ar tai rodo, kad Skapiškis užima ypač svarbią vietą režisieriaus širdyje?
To paklaustas, A.Jankevičius vėl šypsosi. Idėja spektakliui kilusi labai paprastai. Jis paaiškino, kad dukart per metus reikia pateikti paraišką dėl numatomų spektaklių.
„Nesu pedantiškas planuotojas, pradedu rašyti likus dviem dienoms. Buvau išvykęs, projekto neparašęs. Kaip tik telefonu kalbėjausi su Skapiškyje gyvenančia seserimi apie miestelio mokyklos reikalus. Dar kaip tik buvo prasidėjęs vajus dėl pabėgėlių. Tai viską ir užrašiau. Gavome lėšų ir sukūrėme spektaklį“, – dėstė A.Jankevičius.
Kančios atima džiaugsmą
Į gimtinę A.Jankevičius grįžta labai retai. Daug dirbant laiko tiesiog nelieka. Vienu metu yra tekę statyti iš karto tris spektaklius.
Ar tai neblaško, nebūtina įsigyventi į vieną istoriją ir tik ja gyventi, nuolat apie ją mąstyti?
„Ne, neblaško. Iš vienos repeticijos ateini į kitą. Čia kiti žmonės, kitas spektaklis. Ypatingų pastangų nereikia“, – kalbėjo A.Jankevičius.
Kūryba, jo tikinimu, niekuo nesusijusi su ilgomis kančiomis. Yra dėstytojų, kurie studentams į galvas kala, kad be kančios nėra kūrybos, bet A.Jankevičius tai laiko jaunų žmonių žalojimu. Tai atima gyvenimo džiaugsmą.
Bet su dėstytojais jis nesiginčijo. O kam, koks būtų rezultatas? Viena didžiausių gyvenimo kloakų jis laiko Europos Sąjungą. Daugybė žmonių laikosi vis kitokios nuomonės, bet ar vienas kitam ką nors įrodytų?
Gyventų negalvodamas
A.Jankevičius neturi svajonių.
„Svajonė arba yra nereali, arba tingi ją įgyvendinti. Jei nori kažką daryti – tai eini ir darai, o kam ir kada svajoti? Atsikeli, išeini į gatvę, čia pilna nuorodų, ką gali nuveikti. Kam svajoti apie dangų, jei dangus po kojomis?“ – klausė režisierius.
Kaip ir jaunystėje, jis geriausiai jaučiasi, kai yra vienas. Paradoksas, kad kaip režisieriui tenka daug bendrauti. Per repeticijas turi ir pats, ir aktoriai atsiskleisti. Tai vyksta natūraliai, nereikia rengti susipažinimo vakaro. Bet nėra sunku atsiverti, kai neturi ko slėpti.
„Į daugelį dalykų, kurie kitiems baisiai rūpi, man nusispjauti. Galėčiau gyventi vienas ir apie nieką negalvoti. Stengiuosi nemąstyti, nes tai per daug vargina, nesveika. Smegenys veikia ir be ypatingų pastangų“, – aiškino pašnekovas.
Kai turi laiko, jis daug vaikšto, sportuoja, groja.
„Reikia save pamiršti. Pats sau esu neįdomus, nuobodus. Bet aplink tiek daug gražių dalykų! Gamta, statiniai, istorija, vyksmas – absoliučiai viskas. Gyvenimo neužteks, kad spėčiau visa tai susiurbti“, – aiškino A.Jankevičius.
Jaučia motiniškus jausmus
A.Jankevičius ir V.Vadoklytė nepamiršta vienas kito, vienas kitam parašo. Mokytoja kartais atvyksta į jo spektaklius, bet po jų pasimatyti paprastai nebūna laiko. Tad vėliau brūkšteli laiškelį.
V.Vadoklytė neslepia jaučianti A.Jankevičiui motiniškus mokytojos jausmus. Ir jai labai džiugu, kad dabar jau ji iš savo mokinio gali mokytis.
Nė iš vieno A.Jankevičiaus spektaklio ji neišėjo abejinga, nusivylusi. Po „Samurajaus knygos“ tris dienas apie jį tegalvojo.
„Agniaus spektaklius suprasti nėra lengva. Bet tai gerai, vadinasi, kūryba ne dėl kūrybos. O jei žiūrovai nesuvokia, tai jau ne režisieriaus bėda“, – aiškino V.Vadoklytė.
Ji prisiminė žiūrovų įvertintą spektaklį „Gentis“ pagal Ievos Simonaitytės romaną, jame jautriai perteiktus šeimos santykius.
V.Vadoklytė niekad nesvarstė, ar A.Jankevičiaus spektakliuose galima jausti jos ranką.
Bet korespondentės to paklausta, papasakojo, kad po Jaunimo teatro spektaklio „Virto ąžuolai“ pagal Juozo Baltušio romaną „Parduotos vasaros“ prie jos priėjo vienas skapiškėnas ir pasakė: „Betgi kaip jaučiasi, kad Agnius yra tavo mokinys! Nesupainiosi.“
Palaikė režisierės sutuoktiniu
V.Vadoklytė pasakojo, kad į jos vadovaujamą teatro studiją ateina vaikų, kurie iš pradžių slepiasi už kitų nugarų, bet staiga ima ir ryškiai atsiskleidžia. Bet liūdna, kai kitas, iš pradžių gabumus parodęs, sustoja ties kokia riba.
„Gabumus reikia iškutenti. Agnius jau tuomet išsiskyrė kitoniškumu. Bet labai vertinu ir vidines savybes, tai, ar jaunuolis yra atviras, smalsus, užjautus, ar dėkingas už į jį įdėtas pastangas, ar prisimena, kur yra jo šaknys“, – kalbėjo V.Vadoklytė.
Režisierė įsitikinusi, kad jos auklėtiniui Skapiškis rūpi iki šiol. Ji prisiminė kuriozišką įvykį iš tų laikų, kada A.Jankevičius poetinėje kompozicijoje dalyvavo kaip skaitovas ir žiūrovai jo dar nepažinojo. Mokytojos gyvai aptarinėjo: atseit, mokytoja visai nebeturi sarmatos, kad savo vyrą skaitovu paėmė.
Mat A.Jankevičius anksti brendo, augino barzdą ir bakenbardus, tad atrodė kaip reikiant vyresnis.
Teatro studijos vadovė anksčiau manė, kad A.Jankevičius tiesiog yra labai talentingas, todėl jam puikiai sekasi. Bet dabar mato, kad jis dar ir darboholikas.
„Nespėju su juo bėgti, bet visuomet įdomu, ką daro. Visuomet gražu žiūrėti į kuriantį žmogų, o Agnius juk dar ir savas, Skapiškio vaikas“, – baigė pasakoti režisierė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Ankstyvą pavasarį skapiškėnai teatralai pasipuošė savo rankomis pintais gėlių vainikėliais.
2. Kiekvieno personažas – skirtingas, išraiškingas. A.Jankevičius – centre, su lazda.
3. „Kvailių kaimo“ humoristinėje programoje dalyvavo ir V.Vadoklytės (centre) sūnūs – Dovydas ir Benas. A.Jankevičius trečias iš kairės.
4. Devintokas A.Jankevičius (kairėje) pirmame savo spektaklyje „Velnias – ne boba“.
5. V.Vadoklytė (trečia iš dešinės) džiaugiasi atnaujintu spektakliu „Bobutės susipyko“. A.Jankevičius (dešinėje) jame vaidino teisėją. Nuotr. iš Skapiškio teatro „Stebulė“ archyvo
"Panevėžio kraštas", 2019 08 27
