Kai reikėjo pavadinimo, prisiminė Orijos verdenę
Balsingieji Pasvalio rajono Daujėnų miestelio gyventojai pasišovė atgaivinti kadaise šiose apylinkėse skambėjusias dainas bei vyravusius papročius. Tam jiems reikėjo suburti ansamblį.
Pavyko. O tada jau nereikėjo ilgai sukti galvos, kaip pavadinti naujai užgimusį kolektyvą. Prie Orijos upelio vingio gyvenantys daujėniškiai iškart prisiminė paupyje trykštančią verdenę, dar kitaip – šaltinį. Geresnio pavadinimo kaip „Verdenė“ ir nesugalvosi!
„Šiuolaikiniams žmonėms nebepatinka folkloras, jie nebesiklauso liaudies dainų. O jos, kaip ta Orijos verdenė – nors ne kartą buvo užpilta gruntu, vis vien prasiveržia į paviršių“, – įsitikinusi savo krašto tradicijų brangintoja Regina Kuznecova.
Moteris viliasi, kad jei jie dainuos, tai ir vaikai besiklausydami įsidėmės, patys tą dainą užtrauks ir savo vaikams perduos. Verdenės niekaip nesunaikinsi. Ir ji teiks gyvastį, gaivumą.
Prisidėjo ir tėvai, ir dukra su anūku
Mintis vėl į dienos šviesą ištraukti dainas, skambėjusias Daujėnų krašto apylinkėse, kilo kultūros namų administratorei Virgilijai Jurkšaitienei.
Pačios vadovės nuostabai, į pirmąsias repeticijas sugužėjo nemažai vietos jaunimo. Vienu metu dainas traukė net keturių kartų atstovai.
Moteris neslepia, kad daug įtakos tam turėjo ir ji pati. Tie kelių kartų dainoriai buvo ne kas kita, o jos pačios šeimos nariai. Vyresni Daujėnų gyventojai puikiai prisimena, kad nė vienos vestuvės ar koks jubiliejus nepraėjo be jos tėvų – Irenos ir Albino Bukelių – užstalės dainų.
Dabar jau 76 metus skaičiuojantys vienmečiai sutuoktiniai tarsi dar ir ne taip seniai buvo vieninteliai miestelio pobūvių muzikantai.
„Kaimynystėje gyveno armonikierius, tai aš vis lėkdavau pasiklausyti jo virkdomos armonikos. Tėvukas griežė smuiku. Po truputį ir pats pradėjau išgauti melodijas. O kad jau mėgau ne tik groti, bet ir dainuoti, tai žmonės pradėjo prašyti, kad palinksminčiau visokių balių svečius“, – pasakojo savamokslis muzikantas A.Bukelis.
Prie kolektyvo buvo prisidėjusi ir V.Jurkšaitienės dukra Eglė su savo sūnumi Benu.
„Pirmaisiais metais ansamblyje buvo nemažai jaunimo, bet gyvenimas bėga, ir jauni žmonės išvyko į didmiesčius studijuoti. Miestelyje uždarius mokyklą, mokiniai nebeturi galimybės ateiti į repeticijas. Mano dukra su anūku taip pat išvyko gyventi į miestą. Ansamblyje dainuoti liko vyresni savo krašto tradicijas branginantys žmonės. Bet tikrai nesame vien pensininkų kolektyvas, turime ir jaunų mamų. Tikiuosi, kad prie mūsų prisidės ir jų atžalos“, – vylėsi vadovė.
Nuo Dzūkijos – labai muzikalūs
Jauniausia kolektyvo narė yra Ilona Stankevičienė. Moteris neslėpė, kad yra labai užimta ir nedaug turi laisvo laiko, bet neatsispyrė vadovės pasiūlymui prisidėti prie ansamblio.
„Esu dzūkė, kilusi iš Varėnos, bet jau nemažai metų gyvenu Daujėnuose. Neieškojau kaime pramogų, bet kai Virgilija papasakojo, kad yra atgaivinamos senosios šio krašto dainos, ir pakvietė dainuoti, iš karto sutikau. Labai smagu susipažinti su kito regiono dainomis, tradicijomis, papročiais, juolab kad visada dainuodavau. O kai su mama užtraukiame posmą, tai ir šauniu duetu tampame“, – pasakojo I.Stankevičienė.
Kolektyvo vadovė V.Jurkšaitienė ir muzikantas Saulius Liukpetris yra baigę muzikos studijas, kiti dainoriai bei muzikantai yra savamoksliai. Puikią klausą turintys atlikėjai groti bei dainuoti mokėsi iš savo tėvų ar muzikalių kaimynų.
Kone visais instrumentais grojantis iš Lazdijų rajono kilęs Rolandas Puzaras prisipažino, kad jam nepatinka skaityti natų raštą. Vyrui kur kas mieliau groti iš klausos, nei žiūrėti į penklines.
„Giminėje kone visi vyrai moka groti vienu ar kitu instrumentu. Gera klausa užkoduota mūsų genuose. Mama ir močiutė laidotuvėse būdavo pagrindinės raudų giedotojos. Muziką mėgsta ir mano dukra Austėja. Anksčiau kartu eidavome į repeticijas, bet kai kaime nebeliko mokyklos, jai tenka važinėti į Pasvalį. Dar ir draugės nebeina dainuoti, tai visi ir atitolo“, – pasakojo kontrabosu grojantis vyras.
Muzikos mokslų nekrimtusi Palmyra Gerštautienė muzikinę klausą taip pat paveldėjo iš tėvų: mama buvo armonikininkė, o tėvelis griežė smuiku. Tai kaip be jos išsivers „Verdenė“?
Dainuoja ir savo mamos užrašytas senas dainas
Jau kone pusę amžiaus Daujėnuose gyvenantis Stanislovas Mackevičius gali pasigirti, kad jo visa giminė yra balsinga, todėl ir jis negali nedainuoti.
Vyrui liūdna, kad liaudies dainos nepagrįstai yra stumiamos į užmarštį. Daujėnų krašte S.Mackevičiui yra tekę vadovauti kolūkiui, seniūnijai, todėl jis dar puikiai prisimena tuos laikus, kai dainos skambėjo nuolat.
„Kolūkio laikais žmonės sunkiai dirbo, o jų energijos šaltinis buvo daina. Žmonės dainuodavo visur: dirbdami laukuose, fermose ar po darbų eidami namo“, – prisiminė vyras.
S.Mackevičiui antrino R.Kuznecova. Moteris pamena laikus, kai susirinkus kaimynams liedavosi dainos.
„Atsimenu, kaip vaikystėje mes su sese, atsisėdusios prie senos daržinės, dainuodavome. Nors abiejų balsai nebuvo aukšti, aš seseriai liepdavau spiegti plonu plonu balsu. Ir dabar ausyse tebeskamba vakarais dainuota daina „Tykus vakars be vėjo“, – pasakojo R.Kuznecova. Jos mama, mena, labai gražiai dainavo, buvo užsirašiusi tuomet dainuotas dainas. Moteris jas prisiminė ir pasiūlė ansambliui – keletą visi ir dainuoja.
Patriotinėms dainoms išmokti reikia daugiau laiko
Ne tik ansamblio dalyviai vadovei atneša senelių dainų tekstų, jais noriai dalijasi ir miestelio žmonės.
Nemažai dainų yra užrašę Daujėnų krašte ekspedicijas surengę studentai. Pagrindiniai liaudies dainų žinovai buvo šviesaus atminimo daujėniečiai Emilija ir Stasys Majauskai. Sutuoktinių prisiminti dainų tekstai ir melodijos išspausdinti monografijoje „Daujėnai“.
V.Jurkšaitienė neslėpė, kad ne visos dainos ansamblyje prigyja. Kol kas „Verdenės“ atlikėjai nedainuoja patriotinių bei partizanų dainuotų dainų. Ir visai ne todėl, kad jos nepatiktų klausytojams, paprasčiausiai kol kas nesuranda laiko išmokti jausmingai jas sudainuoti. O laiko tam tikrai reikia.
„Per dainą mes norime perteikti Daujėnų krašto istoriją. Mūsų atliekami kūriniai yra graudūs, ilgesingi, persipinantys su ilgesingais romansais. Tačiau yra dainų, kurias mes vadiname sukurtomis iš pasiutimo“, – sakė ansamblio vadovė V.Jurkšaitienė.
Kas tas pasiutimas? Ogi – linksmumas, šėlionės. Jos žmogui pakelia dvasią, nuteikia nepasiduoti negandoms.
Prierašai po nuotraukomis:
1. S.Mackevičius puikiai prisimena laikus, kai darbus lydėjo daina.
2. R.Kuznecova išsaugojo mamos dainų užrašus ir pasiūlė ansambliui.
3. R.Puzarui groti įvairiais instrumentais daug mieliau iš klausos, o ne natų.
4. Ansamblio vadovė V.Jurkšaitienė muzikinę klausą paveldėjo iš tėvų – Irenos ir Albino Bukelių.
V.Savickienės nuotraukos
