„Kaip tau, ar pasisekė su marčia?“ – klausia pažįstama.
Ir, nė nepalaukusi atsakymo, greitakalbe beria tai, kas pačiai ant širdies guli.
„Mūsiškis tai visiškas mė-mė. Visiškas. Toookia ant galvos užsilipo, o jis nė bū, nė nesupranta, kas ateity laukia. O mes, tėvai, ką galim? Negi tokiu reikalu patarsi ar pamokysi? Negi akis atversi? Tik išsižioju ta tema, tuoj: „Mam, baik.“ Ir arba durim trenkia, arba telefoną išjungia“, – bėdojasi ji.
Klausiu, kur čia bėda, kas tai „lipėjai ant galvos“ negerai? Kaipgi ji tą dvimetrinį berną engia ar dar ką blogo daro?
Čia jau skundų nebeužtvenksi, žodžiai liejasi kaip vanduo per tą sulūžusią Panevėžio užtvanką.
„Tu tik pagalvok, kaip merga maniškį išdresavo! Mašinoj visad vežiojasi kostiumą, nes, matai, jei mylimoji dienos vidury sumanys kavutės, tas privalės mikliai persirengt. Nes, matai, jai su paprastu bernu ne fasonas žmonėse rodytis! Kad niekas nepagalvotų, jog su juodadarbiu susidėjo. Tai mūsų mėmė šauktinio greičiu persirengia ir prie josios įstaigos durų pririeda lyg koks kontoros klerkas!“ – širdį lieja sutiktoji.
Stebiuosi. Argi šiais laikais gali būti, jog kažkam taip svarbi drapana? Kur jau čia jauną žmogų pamatysi kostiumuotą? Be to, josios sūnus ne toks jau ir juodadarbis, savo versliuką turi, plečiasi, auga, gal kada ir galingu verslininku pataps.
„Tai aš tau ir sakau – durnybė, ne kitaip. Darban vaikas gi su kostiumu nevaikšto, kabinete rašiklio negraužia. Verslo pradžia, ko darbininkas nepadaro, čiumpa pats, pirmas ateina, paskutinis išeina, rankos pūslėtos ir juodulys nuo nagų ne visad nusiplauna“, – giria atžalos darbštumą.
O čiagi atsirado „kukutė“, kuriai tik tuštybės rūpi. Sėdi neaiškioj kontoroj ir per dienas nagus galanda. Kokia ten specialybė, skaičiukus padėlioja, kompiuterio klavišus paspaudo...
Tarsteliu: vadinasi, marti diplomuota, gal ne tokia ir tuštutė.
„Tu paklausyk, po žiedelių ir uogos – po mėnesio draugysčių įkalbėjo išsinuomot butą. Vaiko namie praktiškai nebematau. O tenai, tam bute, josios tvarka ir taisyklės! Jokio šapelio, jokio trupinėlio, batus nusiaut, rankas dešimtkart plaut, indus pačiam susimazgot, skalbinius pačiam į skalbyklę susigrūst, pačiam ir išsidžiaustyt. Dar ir dulkių
siurblį įduoda... Namų karaliai – trys peršerti katinai. Dabar sūnaus pareiga jiems kraikus keist, ėdesį pirkt. Zarazos bet ko neėda, tik ekstra klasės konservus“, – skundai plečiasi į plotį ir į aukštį.
„Tai gal gerai, švaros ir tvarkos įgūdžiai – ne blogiausia, kas galėjo nutikti, o nuo katinų pradėjęs išmoks naujagimiu rūpintis“, – bandau šyptelėti.
„Druska žaizdon, druska žaizdon“, – beveik suklykia šnekioji.
Sako, visom motinos nuojautom jaučianti, jog ta linkme viskas sparčiai ir rieda, tuoj praneš, kad laukiasi, ir jaunikio gaudymo planas bus pavykęs.
„Vestuvės – gi džiaugsmas, be to, tavasis jau per 30 persiritęs, lyg ir laikas būtų...“ – nepilu žibalo į ugnį.
Moteriškė beviltiškai suaimanuoja ir prisimena, kad labai skuba. Eidama tolyn girdžiu, kaip burba, jog nebėra net su kuo pasišnekėti, nebėra suprantančių ir atjaučiančių, žmonių širdys dabar lyg akmenys.