O kaip jis būtų pasielgęs?
„Jau praėjo dvidešimt vieneri metai po monsinjoro mirties, per tuos metus buvo tiek daug situacijų, kai pagalvodavau, kaip vienoje ar kitoje elgtųsi Kazimieras Vasiliauskas?“ – svarstė žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė, knygos apie K.Vasiliauską „Gyvenimas, koks jis buvo“ autorė.
Susitikimas su knygos autore vyko Biržų muziejuje „Sėla“, tik ne visai taip, kaip įprasta. Viešnia pasiūlė tiesiog visiems ratu susėdus pabendrauti, prisiminti gražias akimirkas su nepaprastu žmogumi – K.Vasiliausku.
Anot žurnalistės, monsinjoras mėgdavo sakyti: gyvenk ir padėk gyventi kitiems. Jis niekada nemoralizuodavo, o rasdavo kalbą su visais: ir su bobutėmis, ir su mokslininkais, ir su disidentu Andrejumi Sacharovu, ir su Dalai Lama, ir su kito tikėjimo žmonėmis. Todėl jam skirtai stelai, spalio pabaigoje atidengtai Vabalninko bažnyčios šventoriuje, pinigų aukojo įvairių politinių jėgų atstovai.
„Nėra jie vienoje barikadoje, bet monsinjoras mokėjo statyti tiltus tarp įvairių žmonių“, – kalbėjo žurnalistė.
Monsinjoras daug pokštavo
R.Sakalauskaitė prisiminė, kad monsinjoras mėgo pajuokauti, buvo nuoširdus ir atviras: „Mano bendravimas su monsinjoru dažnai vykdavo virtuvėje. Medinė lentelė, varškės sūris. Monsinjoras jį labai mėgo, mėgo Biržų duoną. Sakydavo: „Valgom sūrį tų karvių, kurių provaikiams aš sakiau pamokslus.“ Taip sugebėdavo visus atpalaiduoti.“
Kartą vienas klapčiukas monsinjoro paklausė, ar sunku laikytis celibato. Monsinjoras atsakė: „Sunku tik pirmus penkiasdešimt metų.“
Anot R.Sakalauskaitės, monsinjoro butuke durys neužsidarydavo. Eidavo visi, kas netingi. Ir ten būdavo tokia taisyklė: pabeldi, o jis klausdavo: „Kto tam?“ („Kas ten?“). Reikėdavo atsakyti: „Svaji“ („Savi“).
Kaip tais laikais, kai reikėdavo nuo sovietų saugumo slapstytis.
Pirmaisiais Nepriklausomybės metais į šv. Mišias atėję žmonės nemokėjo elgtis, nes buvo sovietų atpratinti nuo tikėjimo. Monsinjoras rankomis rodydavo, kada keltis, kada klauptis, liepdavo garsiau kalbėti maldas, nors žinodavo, kad jie nemoka. Viena dailininkė ir skulptorė paklausė monsinjoro, gal reikėtų kokį plakatą ant Katedros užrašyti. Monsinjoras jai atsakė: „Vienas plakatas labai praverstų: „Daloj komunizm“ („Lauk komunizmą“). Arba pirmaisiais Nepriklausomybės metais renginiuose būdavo šaltos salės, o kalbėtojai rėždavo ilgas kalbas. Monsinjoras bandydavo stabdyti tuos kalbėtojus juokaudamas: „Pjanka bus?“ („Išgertuvės bus?“)
„Duok man Gintarėlį!“
Prisiminimais dalijosi kunigas Gintaras Petronis.
„Kai grįžau po studijų iš Romos, mane paskyrė į kitą parapiją. Klebonui jau raštas buvo parašytas. Monsinjoras nuėjo pas arkivyskupą Juozą Bačkį ir pasakė: „Duok man Gintarėlį.“ Ir aš patekau pas monsinjorą, į jo mokyklą. Draugavom labai gražiai, šiltai“, – šypsojosi kunigas.
Jis prisiminė vieną juokingą nutikimą.
„Svečias kunigas Katedroje aukojo šv. Mišias, o mes su monsinjoru dalinom Komuniją. Paprastai aš iš monsinjoro paimdavau komuninę ir įdėdavau į tabernakulį, nes monsinjorui buvo sunku pasiekti. Bet tą kartą dar viena močiutė norėjo priimti Komuniją ir aš užtrukau. Monsinjoras, manydamas, kad šalia esu aš, pastūmė ne mane, o kunigą svečią, kad padėtų komuninę. Tas svečias nustebo, kas čia darosi? Tada priėjau aš, ir monsinjoras pakraupęs sušnibždėjo: „Pagariel“ (Sudegiau)“.
Pasak kunigo, monsinjoro gyvenimas buvo vienas kilnumas.
„Gyventi – tai reiškia negyventi sau. Mylėti – negyventi sau. Jis norėjo gero visiems. Gailestingumą jis liudijo ne žodžiais, o savo pavyzdžiu.“
G.Petroniui nėjo iš galvos mintis, kaip tarybų valdžia jį „pasveikino“ primicijų proga.
„Išėjo jis Vabalninke iš bažnyčioje vykusių šventųjų primicijų iškilmių, o ten aikštėje suguldyti partizanų kūnai“, – šiurpo pasakotojas.
Monsinjoras sakydavo žinąs, už ką buvo kalinamas lageryje, bet už ką gavo monsinjoro titulą – ne, nežino.
Sparnuotas linksmas Dievas
„Kai studijavau seminarijoje, monsinjoras iškeliavo. Pasirinkdamas dvasininko kelią domėjausi ir iškiliom asmenybėm. Monsinjoras išmokė niekada nenuvertinti žmogaus. Priimti žmogų kaip galimybę. Jis nuodėmę matė kaip sužeistumą, bet žmogui duodavo viltį“, – svarstė Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Jonas Morkvėnas.
Vilniečiai Lina ir Alvydas Miliauskai prisiminė, kad monsinjoras suteikė jiems santuokos sakramentą ir pakrikštijo jų dukterį Giedrę, ji yra monsinjoro krikšto dukra.
„Mums labai patiko, kaip poetas Just. Marcinkevičius, labai monsinjorui artimas, įvardijo jį: „Jis – kaip sparnuotas linksmas Dievas“, – sakė moteris.
Dėkojo Stalinui už lageryje praleistus metus
Paskutinį kartą į gimtąjį Vabalninką 2001 metų rugsėjo 8 d. monsinjorą lydėjusi R.Sakalauskaitė pasakojo: „Monsinjoras jau sirgo, buvo visai sulysęs. Aš turėjau metams išvažiuoti į Angliją studijuoti ir supratau, kad mes nebesusitiksim. Sakau, monsinjore, sulaukit manęs grįžtant. O jis man sako: „Ar aš koks „ženychas“ (jaunikis), kad tavęs laukčiau?“
Tas jo humoras pasukdavęs situaciją 180 laipsnių kampu – nuo liūdnumo prie linksmumo, atsipalaidavimo.
Lageris dvasininkui labai daug davęs, o ne atėmęs.
„Jis sakydavo: „Ačiū Stalinui už lageryje praleistas dienas. Aš ten sutikau geriausius draugus, sukalbėjau nuoširdžiausias maldas, perskaičiau įdomiausias knygas“, – priminė knygos autorė.
Pasak rašytojos, jis niekada nedejuodavo, kad buvo sunku. Monsinjorui labai svarbi buvo širdžių puota. Jam nepatiko prisikemšantys pilvus ir visus kritikuojantys žmonės. Jis bėgdavo iš renginio į renginį, skaitydavo knygas. Jis viskuo norėjo dalintis. „Kai eidavau namo, atidarydavo šaldytuvą, ir jei jame būdavo du obuoliai, vienas būdavo skiriamas man, dešra – perpus, duona – perpus. Sakydavo: „Jei esame draugai, privalome dalintis“, – kalbėjo R.Sakalauskaitė.
Šiugždantys lapai
Vilnietė Agnė Galkė taip prisiminė pažintį su monsinjoru: „Kai buvau paauglė, su juo mane suvedė likimas skaudžiomis aplinkybėmis. Mano gyvenime įvyko pakankamai baisus įvykis. Nepadėjo psichologai, padėjo monsinjoras. Mano išpažintis baigėsi tuo, kad mes susėdom ant kėdžių, ir tai tapo mūsų nuolatiniu bendravimu. Paskui, kadangi monsinjoro reikėjo visiems, išeidavom iš Katedros ir eidavom gatvelėmis šiugždančiais lapais.“
Moteris prisipažino, kad nuo to laiko labai mėgsta ilgas, besivelkančias žeme sukneles – dėl asociacijos su monsinjoru.
R.Sakalauskaitė prisiminė vieną pasakojimą: „1990 metais pas monsinjorą atėjo vienas kagėbistas, norėdamas jį užverbuoti. Jis kurį laiką bendravo su monsinjoru. Galop paklaustas, kaip jam sekėsi verbavimas, prisipažino: ne jis monsinjorą užverbavo, bet iš monsinjoro išėjo pats užverbuotas.“
„Mes visi esame jo užverbuoti“, – taip pakiliai prisiminimų vakarą baigė R.Sakalauskaitė.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Diskusijos dalyviai: (iš kairės) skulptorius Jonas Jancevičius, žurnalistė, rašytoja Ramunė Sakalauskaitė, kunigas Gintaras Petronis, Biržų krašto muziejaus „Sėla“ direktoriaus pavaduotoja Edita Lansbergienė.
2. Monsinjoras K.Vasiliauskas – Linos ir Alvydo Miliauskų dukters krikštatėvis.
3. Agnei Galkei monsinjoras asocijuojasi su šiugždančiais lapais, per kuriuos jie vaikščiodavo kalbėdamiesi.
4. Vabalninko Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios šventoriuje pastatyta stela monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui. Prie jos – stelos iniciatorė, žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė ir jos autorius skulptorius Jonas Jancevičius.
E.Mikelionienės ir R.Sakalauskaitės asmeninio albumo nuotraukos
