Apžavėjo jau vaikystėje
Paklausti, ką rajone turi gražiausio, kupiškėnai kaip susitarę rodo į miesto centrinės aikštės gale pro žalumą baltuojantį rūmą. Jo adresas – Maironio g. 1. Čia prieš šimtmetį veikė vokiečių baronų Kenigšteterių vaistinė.
Apie vaistinės šeimininko Petro Kenigšteterio gerumą sklando legendos, pasakojama, kad prireikus jis duodavo skolon, rėmė visokias lietuviškas tautines organizacijas, Kupiškio bažnyčią ir pavienius asmenis. Sakoma, kad kai jį laidojo, karstą lydėjo daugiau kaip tūkstantis gyventojų, o tuo metu Kupiškyje gyveno viso labo 3 tūkstančiai žmonių.
Kelių kartų farmacininkų veiklos ir gyvenimo istoriją po kruopelę, lyg pabirusius vitražo stikliukus, kelerius metus dėliojo Kupiškio muziejaus istorikė Aušra Jonušytė.
Atskleisti istoriją įspūdingojo vaistinės namo, tarpukariu pranokusio visus kaimyninius statinius, buvo ir jos asmeninė svajonė, kirbėjusi dar nuo mokyklinių metų. Tas pastatas savo baltumu bei grakštumu buvo prilyginamas gulbei, o ir dabar, be abejo, yra miesto puošmena.
Jos vaikystės ir paauglystės laikais legendinės vaistinės tame name jau nebebuvo, „pažangūs“ sovietiniai architektai ją buvo neatpažįstamai sudarkę, aplipdę keistais priestatais.
Perprojektuotame pastate buvo ketinta atidaryti milžiniškus, net didesnius nei Vilniaus, santuokų rūmus, mat įsivaizduota, kad Kupiškis milžiniškais tempais plėsis. Bet to neįvyko.
Susipažino su palikuone
„Važiavau į Kauno regioninį ir Vilniaus centrinį valstybinį archyvą, ten buvo nemažai medžiagos apie vaistininkus Kenigšteterius“, – sako muziejininkė.
Ji rado ir gyvą liudytoją – prieš Antrąjį pasaulinį karą gimusią Kenigšteterių anūkę Ireną Beinarauskienę. Ši moteris puikiai prisiminė vaistinių tinklo įkūrėją savo senelį Petrą Kenigšteterį, vaistinės bei šeimos namų aplinką, gyvenimo būdą. Ji vaistinėje, senelių name, ir gimė.
Su I.Beinarauskiene istorikė susipažino prieš kelerius metus per muziejaus organizuotą kultūros paveldo dieną, kai vaistininkų dinastijos palikuonė atvyko į gimtinę.
„Ji papasakojo, kaip atrodė anuometiniai kambariai, kur buvo valgomasis, kur svečiai pietaudavo, kur stovėjo rojalis, kuriuo viešintiesiems skambino močiutė ir mama. Šeima gyveno antrame aukšte, o pirmąjį užėmė vaistinė. Rūsyje, kuris vienintelis išlikęs autentiškas, buvo vaistų sandėlis. Atsiminė, kaip senelis važiuodavo medžioti į Puponių dvarelį, kaip su draugais eidavo prie Puožo ežero“, – pasakojo muziejininkė.
Iš giminės atstovės gavo ir labai vertingų nuotraukų.
Bolševikai išvežė į kalėjimą
Kupiškio vaistinės steigėjais laikomi vokiečių kilmės Kenigšteteriai.
Pirmasis žinomas vaistinės savininkas buvo 1791 metais gimęs ir 1854 miręs Jonas Kenigšteteris. Jo sūnūs pabiro aplinkui, dirbo vaistininkais Biržuose, Panevėžyje ir Pandėlyje. Jaunėlis Eduardas Gustavas perėmė tėvo verslą Kupiškyje. Vaistinę jis valdė 1845–1883 metais.
Vėliau vaistinės veiklą tęsė šio sūnus Petras Kenigšteteris. Būtent jis miesto centre pastatė baltąjį mūrinį vaistinės pastatą. Statybos vyko net 7 metus, nauja vaistinė duris atvėrė 1877 metais.
Ankstesnioji jų vaistinė buvo medinė, bet sudegė. Tai, kas iš jos liko, šeimininkai perkėlė į greta buvusį grūdų sandėlį.
Šeimininkas samdė vaistinės vedėją, kartais vaistinę išnuomodavo. Jis dar turėjo vaistinę Rygoje.
Kai revoliucijos banga atsirito į Kupiškį, vaistinės šeimininką P.Kenigšteterį bolševikai suėmė ir uždarė Rygos kalėjime. Spėjama, jog sušaudymo jis išvengė todėl, kad bolševikams atsitraukiant susirgo šiltine. Bet pasveiko. Išėjęs iš kalėjimo kuriam laikui liko Rygoje, į Kupiškį negrįžo.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Kupiškio vaistinė buvo nusiaubta, daug kas išvogta ir sunaikinta.
Aptarnaudavo ir naktimis
Pasak istorikės, dokumentai liudija, jog 1919 metais P.Kenigšteteris prašo sveikatos departamento leidimo atkurti vaistinę. Atsakyme rašoma, kad vaistininkas ištikimas Lietuvai, jo sūnus Jurgis yra medaliais apdovanotas Lietuvos kariuomenės karininkas, kovojęs su bolševikais. Miestiečiai vaistininku buvo patenkinti, tad vaistinę atidaryti leidžiama.
P.Kenigšteteriui 1928 metais mirus vaistinei ėmėsi vadovauti jo žentas farmacininkas Antanas Poška, I.Beinarauskienės tėvas.
Muziejininkei ji pasakojo, jog tėvui anksti mirus mama išmoko provizorės amato ir pati aptarnaudavo klientus. Šios liudijimu, žmonės ėjo be perstojo ne tik darbo valandomis, nuolat belsdavosi ir naktį, o mama nė vienam neatsisakydavo padėti.
Užėjus sovietams Kenigšteterių vaistinę nacionalizavo, bet veiklos nepanaikino. Valdiška tapusi įstaiga aptarnavo ligoninę, tuberkuliozės dispanserį, polikliniką, felčerių punktus ir gyventojus. Antrame aukšte per karą buvo įrengti butai, paskui veikė mokykla, vaikų darželis.
Vaistinė iš baltojo namo iškelta 1969 metais.
Iš ankstesnio jos interjero visiškai nieko nelikę.
Ant kapų išdygo turtingas kvartalas
Kenigšteteriai dar turėjo ir vaistažolių plantaciją nuomojamame Puponių dvarelyje. Dabar tai yra miesto teritorija, dvaro vieta užsodinta ąžuolais – muziejininkė mums ją parodo.
Važiuojame prie kito, gan šiurpoko atradimo – Kenigšteterių kapaviečių.
Pasak pašnekovės, vokiečių kilmės giminė buvo liuteronų tikėjimo, Kupiškyje jų maldos namų nebuvo, bet miesto pakraštyje, šalia Kalkynės ežerėlio, jie turėjo savas kapines. Greta jų buvo ir sena vaistininkų sodyba, kelios lysvės vaistažolių ir didelis sodas. Jį atmena ir anūkė.
Muziejininkams pradėjus aiškintis, kur dingo liuteronų kapinės, laukė netikėtumas. Pasirodo, kapinės buvo suskirstytos sklypais ir atiduotos žmonėms individualių namų statybai. Dabar ten plyti išpuoselėtų valdų kvartalas.
Bet du kapai visgi išlikę. Jie atsidūrę dviejų gyventojų valdose, beveik po namų langais. Istorikė paaiškina, jog turi teisę per svetimą kiemą nueiti iki kapviečių, nes šios yra kultūros paveldas.
Žmonės statė namus, kasė pamatus, klojo vamzdynus. Jie tikrai turėjo iškasti palaikų liekanų, bet pašnekovė gūžčioja pečiais, nežino, kaip viskas vyko, nes klausti sklypų savininkų yra beviltiška.
Net vaikai suvokė, kad blogai
„Kai mokiausi vidurinėje, paskui universitete, visą laiką sukau akis į tą vaistinės pastatą. Ir senose tarpukario nuotraukose jis buvo baltas ir gražus, su iškaba „Senoji aptieka“. Kai pro šalį eidavom į mokyklą, jis jau buvo paverstas negyvu baisuokliu. Buvau vaikas, dar nieko neišmaniau, bet jaučiau, jog kažkas čia ne taip, kažkas sudarkyta, suniokota“, – prisimena pašnekovė.
Į santuokų rūmus perdarytame pastate Mendelsono maršas taip niekad ir nenuskambėjo, nes statybos užmestos 1990 metais iš pagrindų keičiantis laisvę atgavusiai valstybei.
Po kelerių metų neatpažįstamai sudarkytą vaistinę nupirko statybų verslą Kupiškyje įsukęs Algirdas Jovaiša.
Vyras nutarė įsigytą baisuoklį nugriauti ir jo vietoje atstatyti tokį pat pastatą, koks buvo tarpukariu.
Kodėl? Juk neprivalėjo to daryti, istorinė vaistinė nebuvo kultūros paveldas, telikusi tik viena originali jos siena.
„O kodėl žmonės paveikslus perka, senovinius automobilius kolekcionuoja?“ – šypsosi mums A.Jovaiša. Ir pasakoja visą istoriją.
Nusileidęs į rūsį suprato, ką nusipirko
Kupiškis jam yra jau savas, čia atvyko iškart po studijų, žmona irgi iš šių vietų kilusi.
Nepriklausomybės pradžioje, kai įkūrė savą verslą, jis įsigijo nedidelį namelį „baisuoklio“ kieme ir ten įsirengė biurą. Paaiškėjo, kad tas namelis yra seniausias Kupiškio pastatas, kadaise buvęs Hansos pirklių grūdų sandėlis.
Verslas plėtėsi, reikėjo papildomų patalpų, tad kai savivaldybė paskelbė, kad parduoda nereikalingą turtą, visai šalia riogsantį užkaltais langais 1000 kvadratinių metrų pastatą, jis nusprendė jį įsigyti.
Pirkdamas namo istorijos nežinojo.
„Kai su draugu apėjom jo vidų, pamatėm rūsį, tik tada supratau, kokį perlą gavau ir kad iš jo galima padaryti saldainiuką. Pagal rūsį matėsi ankstesnio pastato perimetras, apie 200 kvadratinių metrų vertingo ploto. O pristatytieji
800 kvadratinių metrų buvo beverčiai, juos nugriovėm“, – aiškino pašnekovas.
Tada ir nusprendė jį atstatyti kiek įmanoma autentiškiau, bendradarbiavo su muziejumi, archyvuose ieškojo brėžinių, nuotraukų.
A.Jovaišos pirkinys senosios vaistinės pavidalu atgimė 2003 metais, „Dailistos“ įkurta kontora jame veikė du dešimtmečius.
Vyresnieji kupiškėnai statinį iš karto ėmė vadinti senąja vaistine.
Turės reprezentacinę erdvę
„Aš su šeima seniai gyvenu Vilniuje, pagrindinės mūsų bendrovės patalpos jau sostinėje, Kupiškyje tiek patalpų nebereikia“, – paaiškina, kodėl legendinį pastatą pardavė.
Namą po ilgų politikų diskusijų ką tik nupirko savivaldybė, jis atiduodamas naudoti bibliotekai.
Bibliotekos direktorius Algirdas Venskus jau planuoja ten būsiančias kultūrines veiklas: visokias edukacijas bei muzikos vakarus.
„Pasakosim miesto ir vaistinės istoriją per modernias formas, čia atkeliaus ir kraštiečio istoriko Vytauto Merkio reprezentacinė asmeninės bibliotekos dalis, ją bus galima tyrinėti“, – sakė pašnekovas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Taip atrodė senoji Kupiškio vaistinė tarpukariu, įėjimas į ją buvo iš gatvės. Kupiškio muziejaus nuotr.
2. 3. Išlikusios Kenigšteterių kapvietės gyventojams – po namų langais: vieną kryžių supa gėlynas, o kitas paskendęs dygiuose krūmuose ir užstotas pušų.
4. Vaistininkų giminės palikuonė I.Beinarauskienė (kairėje) muziejininkei A.Jonušytei perdavė daug vertingos informacijos, pasidalijo senomis nuotraukomis.
5. Čia, kur dabar auga ąžuolai, tarpukariu Puponių dvarelyje vaistininkai Kenigšteteriai augino vaistažoles.
6. Provizorius Petras Kenigšteteris, vaistinės steigėjo Jono Kenigšteterio anūkas, pastatė baltąjį išskirtinės architektūros vaistinės pastatą.
7. Eduardas Gustavas Kenigšteteris perėmė tėvo verslą Kupiškyje ir valdė vaistinę 1845–1883 metais.
8. Buvusios vaistinės interjeras išlikęs tik senose fotografijose, sovietmečiu viskas buvo išardyta, išmesta arba išsinešta.
9. Sovietmečiu gražusis senoviškas namas buvo sudarkytas nepataisomai, aplipdytas bjauriais priestatais.
A.Švelnos ir Kupiškio muziejaus nuotraukos
