Ir kandys pasidarbavo
Nejaugi juostos ne tik audžiamos, bet ir pinamos? To gali paklausti ne vienas. Būtent todėl Panevėžio kraštotyros muziejuje atidaryta paroda „Juostų pynimo tradicijos: žmonės ir spalvos“.
Dalis iš pristatomų 200 eksponatų yra iš Panevėžio kraštotyros muziejaus ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų, o 160 juostų yra dabartinių, senąsias amato tradicijas tęsiančių pynėjų triūso įrodymas.
Įėjus į salę, kurioje iškabinti įspūdingi liaudies menininkių darbai, akys apraibsta nuo ryškaus grožio, spalvų derinių ir raštų įvairovės.
Visos juostos pintos iš vilnonių siūlų, muziejinės datuojamos XIX–XX amžiais. Ankstesnių neišliko, nes vienas iš šių kūrinių priešų – vilną ėdančios kandys.
Atsiskleidė net savos šeimos paslaptys
Parodos atidarymo dieną žiūrovai galėjo ne tik grožėtis eksponatais, bet ir pamatyti patį pynimo procesą.
Mažajai smalsuolei kupiškietė tautodailininkė Emilija Stankevičienė rodė pynimo pradžios paslaptis, nemažai jos kūrinių kabėjo ir ekspozicijų salėje.
Siūlų gijas pritvirtinę prie kėdžių atlošų, juostas pynė sesės 16-metė Smiltė ir 13-metė Viltė Skrickaitės. Abiejų pirštai bėgiojo taip greit, kad buvo aišku, jog jaunosios pynėjos jau įgudusios.
Smiltė sakė, kad juostų pynimo abi su sese išmoko Upytės amatų centre iš garsiosios mūsų krašto tautodailininkės ir juostų pynėjos Irenos Vilienės.
„Nebuvo sunku, iškart pavyko, net mokytoja stebėjosi, kad mums taip lengvai išeina. Tikriausiai tai įgimta, mūsų prosenelė ir prosenelis buvo audėjai, namie turime jų pintų ir austų juostų“, – paaiškino vyresnioji.
Apie savo prosenelius audėjus jos nieko nežinojo iki tol, kol neįniko į pynimą. Tik tada namiškiai atskleidė daug įdomių praeities dalykų.
Nei mama, nei močiutė audimu bei pynimu nesižavėjo, tų amatų nė nebandė, o jos su sese nuo siūlų atsitraukti negali.
„Man patinka spalvų žaismas – dėlioti skirtingus derinius, žiūrėti, kaip viskas keičiasi ir juosta ilgėja“, – aiškino jaunoji pašnekovė.
Vieną apsirišti aplink liemenį tinkamą juostą nupinti Smiltė užgaišta mėnesį. Per trejus metus mergina jau nupynė 20 skirtingų juostų.
Kaip liudijimas, kas esame
Parodą pristačiusi Kraštotyros muziejaus etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė pasakojo apie pintines juostas.
„Pintinės juostos yra vienas iš skiriamųjų Aukštaitijos bruožų, jos niekur kitur nesutinkamos. Tai mūsų identiteto dalis“, – kalbėjo ji.
Anot etnologės, jei sutinkame tautiniu kostiumu pasipuošusį žmogų ir neatpažįstame, kurio tai krašto apdaras, bet matome ryšintį juostą, drąsiai galime sakyti, kad tai aukštaitis.
Juostos anuomet buvo išskirtinis aksesuaras, bet naudotos ne dėl grožio. Moterys juosė sijonus, kad prijuostės nenukristų, vyrai juostas naudojo kelnėms prilaikyti, suvysčiusios kūdikį motinos juosta jį perrišdavo, kad tas neišsispardytų. Dar juosta tiko ir lauknešėliui pasirišti, ir nuometui surišti.
Pasak muziejininkės, kiekviena mergina per gyvenimą privalėjo mažiausiai 20 juostų nusipinti, nes jų daug kur reikėję. Tekėdama, nuvažiavusi į vyro pusę, juostomis privalėjo apdovanoti vyro giminę ir taip pat pagrindinius sodybos elementus: vartus, šulinį, krosnį, dar turėjo juostų pasilikti ir savam gyvenimui.
„Rankdarbiai – mūsų, lietuvių, meditacija. Jei nori nusiraminti, sėsk juostos pinti, riešinių megzti ar ką kita kurti. Pagalvoti tik reikia, kiek minčių pynėjas į juostą sudeda, kiek širdies atiduoda. Jei juostą gauni dovanų, ji yra prisodrinta geriausių palinkėjimų“, – patikino muziejininkė.
Įdavė siūlus ir liepė dirbti
Lietuvos nacionalinis muziejus panevėžiečių parodai paskolino Panevėžio krašto juostų pynimo pradininkių Elenos Nainytės ir Genovaitės Puodžiukaitienės kūrinių. Iš šių moterų mokėsi vėlesnių kartų liaudies meistrės.
E.Nainytės juostos išsiskiria ryškiai rožinėmis spalvomis, kokių niekur kitur nerasime.
Muziejininkė pasakojo, jog paprastai juostas ausdavo iš siūlų, kurie likdavo nuo išaustų sijonų, kelnių, liemenių. Siūlus specialiai juostoms pirkdavo labai retai.
„Tie rožiniai siūlai aiškiai pirktiniai, jie turėjo būti brangūs, bet XX amžiaus pradžios naujovės atkeliavo ir į valstiečių būtį“, – aiškino L.Vilienė.
Į parodos atidarymą atėjo ir garsiausios mūsų krašto juostų pynėjos, vyriausios kartos liaudies meistrių atstovės – 89 metų Janina Jatautienė ir 81 metų Irena Vilienė. Jos yra ne tik senojo amato tęsėjos, bet ir perdavėjos.
Ekspozicijoje šalia J.Jatautienės kūrinių kabo ir jos dukters Audronės Jatautytės juostos, šalia I.Vilienės margojo grožio išdėlioti sūnaus Gvido Vilio ir marčios Linos – tos pačios, kur parodą pristatė, menai.
„Įsiliejus į tą šeimą niekas manęs neklausė, pinsiu aš tas juostas ar ne. Įdavė siūlus ir pasakė: dirbam“, – juokiasi etnologė.
Sukosi kaip karuselėje
Marčią į pynimą įtraukusi I.Vilienė prisiminė pirmą savo nupintą juostą.
Jaunystėje susipažinti su šiuo amatu neturėjo progos, šeimoje niekas juostų nepynė. Tėvai gyveno ūkiškai, bet namie, kaip ir dažnoje anuomet kaimo troboje, audimo staklės buvo.
„Ruošiantis mesti audeklą gryčioje pastatydavo mestuvus ir mus, vaikus, susodinę ant mestuvų, apsukdavo du tris kartus. Nežinojom, kas yra karuselė, tai tokie laimingi būdavom“, – pasakoja, su kuo jai asocijuojasi audimas.
Kelias į margaspalvių juostų karalystę moteriai prasidėjo sulaukus 35 metų. Tada ji dirbo „Ekrano“ gamyklos administracijoje, į pareigas įėjo rūpintis gamyklos dainų ir šokių ansamblio apranga.
Per tų reikalų tvarkymą moteris susipažino su garsiu tekstilininku, profesoriumi Juozu Balčikoniu.
„Jis mane nusivežė į juostų parodą Vilniuje. Tokių grožybių niekad nebuvau mačiusi. Knietėjo pabandyti. Iki tol visas mano „pynimas“ prasidėdavo ir baigdavosi mažų sūnų diržiukų pynimu jų kelnytėms prilaikyti“, – pasakoja pašnekovė.
Svarbiausia, kad nesuniekino, o padrąsino
Po parodos I.Vilienei juostos iš galvos nebeišėjo.
„Kai jaunas, tai drąsus. Nupyniau galą šleivos kreivos juostos ir nuvežiau profesoriui parodyti. Jis manęs neišjuokė, o padrąsino ir paskatino toliau pinti“, – moteris iki šiol J.Balčikoniui tebejaučia dėkingumą.
Pirmi darbai atiteko etnografiniam ansambliui, vyrams sermėgoms susijuosti.
„Tos juostos labai skiriasi nuo vėlyvesnių, jos storos, plačios. Svarbiausia, kad buvau pamaloninta geru žodžiu“, – sako tautodailininkė.
Kai masiškai ėmė kurtis etnografiniai kolektyvai, juostų visiems prireikė. Užsakymų buvo gausybė, tad į pynimą įkinkė visą šeimą.
I.Vilienė neskaičiavo, kiek juostų per gyvenimą nupynė, dabar, kai jau įgudusi, vieną juostą nuvaro per savaitę.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Su mokinukėmis, susidomėjusiomis juostų pynimu ir jau mokančiomis šio amato pradmenų, tautodailininkė iš Kupiškio E.Stankevičienė dalijosi savo patirtimi.
2. Parodžiusi savo kūrinius vyriausioji mūsų krašto juostų pynėja J.Jatautienė pasidžiaugė, kad parodoje yra ir jos dukters A.Jatautytės darbų.
3. Atėjusi į juostų pynėjų šeimą L.Vilienė sakė neturėjusi pasirinkimo – pinti ar ne, anyta įdavė siūlus ir pasodino prie darbo.
4. Parodai savo juostas pateikusi I.Vilienė džiaugėsi, kad turi puikių pasekėjų – seseris Smiltę ir Viltę Skrickaites.
5. Įgudusiam juostų pynėjui G.Viliui į muziejinius eksponatus norėjosi ne tik žiūrėti, bet ir kiekvieną jų pačiupinėti.
6. Mūsų krašto auksarankių nupintos juostos raibuliuoja visokiom spalvom, pakeri tiek, kad akių negali atplėšti.
7. Šios juostos parodai paskolintos iš Lietuvos nacionalinio muziejaus fondų.
8. Kiekvienos pynėjos kūrinys vis kitoks, skiriasi ornamentais bei spalvų deriniais.
A.Švelnos nuotraukos
