Na, tai kas gi ten, Rokišky, įvyko? Sporto arenos atidarymas ar tik repeticija? Ar netgi koks „renginukas, eksperimentas“, kaip ponas Dievas, oi, atsiprašau, meras Godeliauskas visam rajonui pareiškė?
Iš tiesų tą „eksperimentą“ darė pats Godeliauskas, Jis vadinosi – kaip pastatyti pavaldinį į vietą. Ir ne tik jį. Mero paslėptas tikslas buvo dar labiau įtvirtinti savo valdžią. Kad visi drebėtų! Ir nesiliautų nuolankiai lankstęsi ir pataikavę.
Tokius tikslus sau paprastai kelia vienvaldžiai valdovai. Demokratijoje paprastai tai daroma subtiliau, ne taip aiškiai, nes juk prieš rinkėjus reikia atrodyti gražiai. O Godeliauskas neištvėrė ir pratrūko visu gražumu.
Priminsiu, kad praėjusiame numeryje rašėme apie tai, kad Rokiškio savivaldybė viešai neslėpdama irzlumo pranešė, jog arenos atidarymo šventė neįvyks. Iš karto po to, kai Kūno kultūros ir sporto centras paskelbė apie šventę.
Šiaip jau niekas taip nedaro. Bet kokį darbinį nesusipratimą valdžia turi spręsti už uždarų durų. Meras turėjo pasikviesti pavaldinį Stakėną ir gerokai jį nuaudęs už kažkokius ten nesusipratimus liepti pačiam atšaukti arenos atidarymą. Šis būtų radęs kokią nors banalią priežastį ir mandagiai pranešęs, kad atidarymas nukeliamas, o krepšinio rungtynės su LKL komanda vis tiek įvyks.
Ir nė šuo nebūtų sulojęs, kad kažkas čia ne taip.
Betgi Rokiškio meras yra caras. Jam reikėjo viešos Stakėno egzekucijos vien tam, kad ji būtų parodomoji – kad kiti niekada neišdrįstų jo neklausyti.
Taigi žinokite visi Rokiškio rajono savivaldybės įstaigų ir įmonių direktoriai – visi mokyklų, darželių, medicinos įstaigų vadovai – jūs jokie vadovai! Valdovas čia vienas! Jo didenybė Godeliauskas! Kloniokitės iki žemės!
Mes Godeliauskui nesilankstome, nevengiame jam nemalonių temų, todėl jis su mūsų žurnalistais jau seniai nebendrauja, liepia rašyti raštu. Tokią tvarką yra įvedęs ir savo valdose, todėl net paprasti seniūnai ar kiti klerkai leidžia sau išjunginėti telefonus vos tik išgirdę žurnalisto balsą.
Pastaruoju metu domimės itin svarbia atliekų surinkimo iš gyventojų tema. Šiandien publikuojame ir pokalbį su Panevėžio specialaus autotransporto įmonės vadovu Ramūnu. Bet kad kas žinotų, kaip jis smarkiai buvo užsibarikadavęs nuo žurnalistų!
Pradėjome direktoriaus ieškoti nuo skambučio įmonės tinklalapyje nurodytu telefonu. Bet numeris paskelbtas melagingas. Jis – ne direktoriaus, o bendras. Sekretorė su direktoriumi nejungė. Liepė rašyti klausimus raštu. Mums tikrai nesunku parašyti tuos klausimus, bet jie neatstoja gyvo pokalbio, kai reikia pasitikslinti, papildomai paklausti.
Bet ką padarysi – nusiuntėme. Atsakymas atėjo biurokratinis. Niekieno nepasirašytas.
Šįkart nenusileidome – pareikalavome pokalbio su direktoriumi. Jo atstovė vėl atsakė – nekalbės.
Kokia priežastis? Argi nežinote? Priežastis ne tik Ramūno, bet ir visų kitų, atsisakančių kalbėti su korespondentais, yra viena – NETURI LAIKO, LABAI UŽSIĖMĘ. Nors greičiausiai tuo metu kavutę geria ar telefone naršo.
Jeigu reikėtų iššifruoti tokią kelių žodžių kombinaciją, ji reikštų: KAS JŪS TOKIE, ŽEMĖS DULKĖS, KAD AŠ SU JUMIS KALBĖČIAU! Na, kartais ji reiškia ir tai, kad šitie vadovai yra tiesiog NIEKO NEIŠMANANTYS BAILIAI. Jie bijo korespondento klausimų, nes nuogąstauja, kad nesugebės, negalės protingai į juos atsakyti.
Ramūnas greičiausiai ir toks, ir toks – du viename. Jis yra geras savo valdžios tarnas. Panevėžio savivaldybėje yra nusistovėjusi tokia tvarka – su parankiais žurnalistais kalbėtis, o su neparankiais – ne, geriausiu atveju jiems atsakinėti raštu. Ta tvarka – nuo iš posto teismo išversto Račkausko laikų. Carui Račkauskui reikėjo tik liaupsinimo. O mes dar ir kritikavome. Taigi Račkauskas pradėjo nuo to, kad mūsų redakcijos numerius savo telefone užblokavo.
Kokią žinią tokiu elgesiu jis siuntė pavaldiniams? Ogi tokią pačią – ignoruoti.
Račkauską pakeitusi Masiliūnienė iš pradžių lyg ir bandė švelninti situaciją – kažkiek bendravo. Bet ne visi klausimai jai patiko, į kai kuriuos gal nesugebėjo atsakyti, tad dabar jau giesmelė ta pati – bendraus tik raštu.
Maža to, į klausimus Panevėžio savivaldybėje dabar visada atsako Viešųjų ryšių skyrius. Tarsi jis būtų ir meras, ir administracijos direktorius. O jis juk tik tarpininkas, tad turi nurodyti, ir kas į tuos klausimus atsakė.
Žurnalistų skambučių ir klausimų bijo dar vienos rūšies veikėjai – tie, kurie TURI KĄ SLĖPTI ar YRA PRISIDIRBĘ. Vienas iš tokių – seimūnas Vyžintas. Jei klausimai jam nemalonūs ir nepatogūs, jis – labai užsiėmęs. Štai neseniai Vyžintas nekalbėjo apie jo teismą dėl čekiukų, paskui apie tai, kaip jis iš gana menkų savo pastarųjų kokių dešimties metų pajamų, išsaugodamas visas dideles santaupas ir neparduodamas namo Panevėžyje, sugebėjo nusipirkti brangų būstą Ispanijoje ir namą Palangoje.
Žurnalistų ignoravimas yra ir valdininkų bei politikų tamsumo, neišprusimo liudijimas. Tokiems atrodo, kad nekalbėdami su korespondentais jie šitaip juos nubaus. Iš tiesų gi jie baudžia patys save, nes ne žurnalistams reikia informacijos apie juos, o skaitytojams, visuomenei.
Tai dabar užbaigiant paklausite, kaipgi mes vis dėlto sugebėjome prakalbinti užsispyrėlį Specialaus autotransporto įmonės direktorių, nes šiandien spausdiname tekstą iš pokalbio su juo.
Taip atsitiko todėl, kad informaciją apie kalbos dovaną praradusį Ramūną nusiuntėme šios įmonės valdybos pirmininkei (valdyba yra aukščiausias įmonės valdymo organas) ir paklausėme, ar kartais šis direktorius neįsivaizduoja esąs savo privačios įmonės savininkas. Na, dar priminėme Visuomenės informavimo įstatymą, įpareigojantį valdininkus teikti informaciją.
Skambučio iš direktoriaus ilgai laukti nereikėjo.
Kartais ir kitokių skambučių sulaukiame. Prieš keletą metų irgi tik raštu bendravęs rokiškėnas Taparauskas po kritinio straipsnio staiga netikėtai paskambino. Ir net kreipdamasis žurnalistę gerbiama pavadino. O tada tėškė: „Kokių čia šūdų apie mane prirašėte?“