Anykščių menų centras ir VšĮ „Kultūros atodangos“ kartu su Vilniaus universiteto rektoriumi ir Lietuvių literatūros katedra rugsėjo 18 d. Šv. Jonų bažnyčioje 16.30 val. kviečia visuomenę į pirmąjį ciklo „Valandos su baroko literatūros kūrėju Konstantinu Sirvydu“ renginį su kilnojamosios parodos pristatymu, vėliau renginiai vyks Anykščiuose ir Dabužiuose. O kilnojamąją parodą koplyčioje papildys ir K. Sirvydo „Punktai sakymų“ originalo parodymas iš Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Šių kultūros valandų ir parodų pagrindinis rėmėjas – Anykščių rajono savivaldybė, rėmėjai – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija bei rajono laikraštis „Anykšta“.
Kūrėjas, atskleidęs baroko žmogaus sielos tikrovę
Atgimimo metais buvo suvokta, kad Anykščiai yra ne tik literatūros klasikų A. Baranausko, J. Biliūno, A. Vienuolio gimtoji žemė, bet ir lietuvių raštijos pradininko, garsaus pamokslininko, Vilniaus universiteto profesoriaus, baroko epochos mąstytojo Konstantino Sirvydo gimtinė. Tąsyk originaliu paminklu K. Sirvydui buvo paženklintas Sirvydų kaimas, vėliau šio didžiojo kūrėjo vardu pavadinta Dabužių mokykla (jau uždaryta), o Anykščių Šv. Mato bažnyčioje monsinjoro A. Talačkos iniciatyva buvo sukurtas ir iškilmingai 1990 m. gegužės 21 d. Panevėžio vyskupo Juozo Preikšo pašventintas, dalyvaujant pirmajam Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministrui dr. Dariui Kuoliui, įspūdingas paminklas Konstantinui Sirvydui, po kurio biustu (autorius J. Meškelevičius) lentoje rašoma: „Lietuvos atgimimo keliu Sirvydas grįžta Anykščių žemėn žadindamas Dievo meilę, dvasios laisvę ir ištikimybę tiesai.“ Kita lenta skelbė, kad Konstantinas Sirvydas buvo „Kunigas, Vilniaus Jėzuitų Akademijos Profesorius, Pirmojo lietuvių kalbos žodyno „Dictionarium trium linguarum“, Pirmosios lietuvių kalbos gramatikos „Clavis linguae LituaniCAE“ ir humanistinių pamokslų rinkinio PUNKTAI SAKYMŲ autorius, dėjęs pamatus lingvistinei, literatūrinei ir filosofinei LIETUVIŲ LITERATŪRAI“. Lentos viršuje nurodyti Sirvydo gimimo ir mirties metai: 1578-1631.
Prabėgo 35 metai, Lietuva mini baroko literatūros Metus, leidžia ir pristato naujas mokslinių tyrimų knygas, rengia minėjimus, parodas, bet tai, ką anykštėnai ir šio kultūros miesto svečiai perskaito Šv. Mato šventovėje po Sirvydo biustu, – iš esmės yra teisingos ir dabarčiai svarbios, esminės monsinjoro A. Talačkos įžvalgos, kurias galime sugretinti su naujausiais moksliniais įvardinimais. Štai „Senosios Lietuvos literatūros“ autorius dr. S. Narbutas, remdamasis naujausiais kelių dešimtmečių tyrimų duomenimis ir vertinimais teigia, kad „Konstantinas Sirvydas, gimęs apie 1580 m. Sirvydų kaime netoli Anykščių ir miręs 1631 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, buvo kunigas, leksikografas, pirmosios Lietuvoje išspausdintos originalios lietuviškos knygos autorius. Sirvydui priklauso pirmojo lietuvių kalbos žodyno, pirmosios lietuvių gramatikos ir pirmosios originalios lietuviškos knygos autoriaus šlovė. Jo kūrinių pagrindu įsitvirtino vadinamasis rytinis lietuvių kalbos variantas, gyvavęs iki XIX a.“ (p. 236). O dr. D. Kuolys, giliausiai analizavęs Sirvydo išminties tekstus, enciklopedijoje teigia: „Konstantinas Sirvydas (apie 1580-1631) – teologas, filosofas, rašytojas, kalbininkas, pamokslininkas, pirmojo lietuvių kalbos žodyno ir pirmosios Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje išleistos originalios lietuviškos knygos autorius, gimęs bajorų šeimoje Sirvydų kaime, greta Anykščių.“ Sirvydas, D. Kuolio teigimu, įrodė, kad „lietuviškai įmanoma dėstyti sudėtingiausias filosofines ir teologines mintis, išsakyti prieštaringą Baroko žmogaus sielos tikrovę“.
Konstantino Sirvydo gimimo datos korekcija ir būsimų jubiliejų triptikas
Tiek paminkle Dabužiuose, tiek Anykščiuose įrašyta Sirvydo gimimo data – 1578 metai (mėnuo ir diena nežinoma, krikšto įrašas nėra surastas). Dabar gimimo data nurodoma 1580 arba apie 1580 metus.
Data patikslinta pagal Romoje dirbusio jėzuito istoriko Pauliaus Rabikausko paskelbtus duomenis, suradus Sirvydo studijų Rygoje pradžioje jo paties nurodytą faktą, kad jam tuo metu buvo 19 metų. Tad 2030 metais sukanka 450 metų nuo K. Sirvydo gimimo. Iki šio jubiliejaus lieka 5 metai, o greta šio didžiojo jubiliejaus yra 2029 ir 2031 m. kitos labai svarbios Sirvydo gyvenimo ir kūrybos sukaktys: 2029 m. minėsime Sirvydo svarbiausio veikalo „Punktai sakymų“ I dalies išleidimo 400 metų jubiliejų, o po kūrėjo gimimo 450 metų sukakties 2030 metais iš karto seks jo 400 mirties metinės 2031 metais.
Tad 2029, 2030 ir 2031 metai yra mūsų raštijos pradininko ir nemaraus klasiko Sirvydo jubiliejų triptikas. O Anykščiuose bei gimtinėje nėra jokios įrengtos ekspozicijos Sirvydui, net Dabužių parapijos salėje nėra jokio paženklinimo, nors ten, parapijos ir bendruomenės renovuotuose namuose, galėtų būti įrengta Sirvydo salė, rengiami renginiai. O Seimo galėtų būti prašoma 2030 metus paskelbti Sirvydo Metais, ar šiais jubiliejaus metais siekti „Anykščiai – Lietuvos kultūros sostinė 2030“ titulo.
Sirvydas mirė gan jaunas, tik 51 metų, paskutinius kelis metus labai sunkiai sirgo ir beveik neišeidavo iš celės jėzuitų Profesų namuose šalia Šv. Kazimiero bažnyčios. Jo raštų bendradarbis jėzuitas Jonas Jaknavičius po Sirvydo mirties 1644 išleido K. Sirvydo knygos „Punktai sakymų“ 2 dalį (leidiniui išvertė pamokslus į lenkų kalbą, evangelijas – į lietuvių kalbą). Sirvydas mirė rugpjūčio 23 dieną, tad šis rašinys „Anykštoje“ spausdinamas Sirvydo mirties dienos išvakarėse, pabrėžiant, kad mums šios didžiojo kūrėjo mirties nėra, jis amžinai gyvas lietuvių kultūroje kaip jos kertinis akmuo.
Kur palaidotas Sirvydas?
Anykštėnai labai brangina ir lanko Seinų katedros koplyčioje poeto ir vyskupo A. Baranausko kapą, gražiai pagerbia Joną Biliūną legendinio smėliakalnio viršūnėje, dėmesingi Vienuolio kapui prie rašytojo namo-muziejaus, bet kažkodėl net nebando išsiaiškinti, kur palaidotas K. Sirvydas – kertinis mūsų lietuvių kultūros asmuo. Lengva ranka galime surasti įrašus internete, kad jis palaidotas po Šv. Jonų bažnyčia, kurios požemiuose nėra nė vieno išlikusio kapo. Žinome, kad Sirvydas penkerius metus labai sunkiai sirgo, nėra abejonės, kad jis gyveno profesorių jėzuitų vienuolyno namuose, vadintuose Profesų namais, o garsiausi jėzuitai ten gyveno ir buvo laidojami vienuolyno Šv. Kazmiero bažnyčios kriptose po Didžiuoju altoriumi. Kad Šv. Rašto profesorius Sirvydas buvo vienas garsiausių 17 a. pradžios universiteto profesorių – abejonių jokių, kad po ilgos sunkios ligos visuotinai pripažinta ši garsi asmenybė nebūtų verta amžinojo poilsio Šv. Kazimiero šventovės centrinėje kriptoje – sunkiai įsivaizduojama. Žinome, kad šventovė po vienuolyno uždarymo 19 a. patyrė milžiniškas permainas: caro laikais šventovė paversta cerkve, sovietmečiu – ateizmo muziejumi. Atkūrus Respubliką, jėzuitai atgavo bažnyčią ir vienuolyną, restauravo ne tik šventovę, bet ir istorines vienuolių profesorių celes, unikalią Profesų namų laiptinę. Po Didžiuoju altoriumi kriptoje restauravo freskas, o surastus palaidotų vienuolių kaulus surinko į bendrą kapą, kurį dengia marmuro plokštė su šiuo lotynišku užrašu:
D.O.M
NON MORIAR SED VIVAM ET NARRABO OPERA DOMINI
( PS117)
HIC IACENT OSSA SOCIORUM AC BENEFACTORUM
SOCIETATIS IESU IN HAC ECCLESIA SEPULTORUM
SAECULIS XVII ET XVIII
A.D. 2002
D.O.M
„NEMIRSIU, BET GYVENSIU,
IR SKELBSIU VIEŠPATIES
DARBUS“
(PS 117)
ČIA GULI KAULAI JĖZAUS DRAUGIJOS NARIŲ IR
GERADARIŲ, ŠIOJE
BAŽNYČIOJE PALAIDOTŲ XVII IR XVIII AMŽIAIS
A.D. 2002
Tad ši vieta mums ir yra simbolinis rašytojo K. Sirvydo kapas, kuris Šv. Kazimiero kriptoje yra atvertas lankymui kasdien (laiptai į kriptą priešais Didįjį altorių). Bet kasmet rugpjūčio 23 diena anykštėnams turėtų tapti sakralia diena, kurią aplankytume didžiojo mūsų kūrėjo Sirvydo simbolinį kapą, o kartu pabūtume ir šioje šventovėje bei Šv. Jonų bažnyčioje (prie skulptoriaus J. Kėdainio sukurto bareljefo Sirvydui kairės navos pradžioje), kur Sirvydas 10 metų kasdien per Šv. Mišias sakė pamokslus atskirai lietuviams lietuviškai, o lenkams lenkiškai, o didžiulė Akademijos bažnyčia būdavo sausakimša, kur, anot Justino Marcinkevičiaus sukurto Sirvydo poetinio monologo, „čia visos plytos pilnos mano balso“ (iš „Pažinimo medžio“ poemos dalies „Paskutinis Širvydo pamokslas“). Tą dieną galėtume aplankyti ir tik ką naujai restauruotą Sirvydo kiemą Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios kairėje pusėje, užsukti į Sirvydo skverą senamiestyje, o Literatų gatvėje pamatyti dailininkės Eglės Vertelkaitės miniatiūrą, skirtą K. Sirvydui, ir prie Rašytojų sąjungos namų užsukti į Sirvydo gatvę. Gaila, kad Anykščiai Sirvydo vardu nėra pavadinę nė vienos institucijos, o Sirvydo gatvė mieste yra nuošaly ir mažai kam žinoma. Artėjant K. Sirvydo 2029, 2030, 2031 metų jubiliejų triptikui, gyvybiškai reikia kokybiškos programos didžiojo kūrėjo aktualinimui nacionaliniu mastu.
Sirvydo atvaizdo problema
Taip, problema, nes Lietuvos nacionalinis muziejus, kuriame saugomas nežinomo XVIII a. dailininko sukurtas Sirvydo portretas, kuris visur buvo publikuojamas prie Sirvydo asmenybės gyvenimo ir darbų pristatymo, abejoja, ar tai tikrai Sirvydo atvaizdas (Karolinos Bukovskytės, LNM Ikonografijos skyriaus tapybos ir ikonų rinkinio kuratorės teigimu, „nėra patikimų šaltinių, kurie patvirtintų ar paneigtų šio 18 a. Sirvydo atvaizdo autentiškumą“), o Vilniaus universiteto profesorius, jo senosios jėzuitų Akademijos istorijos tyrinėtojas Liudas Jovaiša Anykščių menų centrui adresuotame laiške teigia, kad „Deja, turiu Jus nuliūdinti – iki šiol nėra žinoma jokio Sirvydo atvaizdo, ir aš labai abejoju, ar tokio apskritai būta, nes vienuoliai buvo tapomi tik neeiliniai“ (t.y. Akademijos rektoriai)… L. Jovaišos teigimu, „vadinamasis Sirvydo portretas vaizduoja visai ne Sirvydą…“ Todėl dabar svarbiausia sutelkti dėmesį į tapytojų, grafikų ir skulptorių sukurtus vaizdinius, nors jie ir buvo įtakoti anksčiau autentiško Sirvydo atvaizdo. Skulptorių K. Bogdano, J. Kėdainio, J. Meškelevičiaus sukurti biustai ir bareljefai ir kiti dailės kūriniai mums atsileidžia gilios, mąslios asmenybės veidą. Ypač savitai spalvotame oforte 1979 m. įsivaizdavo dailininkė Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė, kur visas rašytojo portretas nusėtas bėgančių jo kūrinių tekstų raidžių. Artėjant Sirvydo jubiliejų metams, vertėtų siekti, kad menininkai Sirvydo atvaizdą iš kūrinių gelmės sukurtų naujai. Galbūt Anykščiai galėtų inicijuoti dailės kūrinių konkursą Sirvydo atvaizdui sukurti.
Česlovas Milošas: „Atverčiu žodyną tarsi šaukčiau sielas.“
Nobelio premijos laureatas Česlovas Milošas eilėraštyje „Filologija“, skirtame Konstantino Sirvydo SJ atminimui, ieškodamas gyvojo Sirvydo kultūros dabartyje, sukuria įtaigų jo poetinį pulsavimą. Atsiversdamas Sirvydo žodyną, poetas jo žodžių skaityme pajunta, „tarsi šaukčiau sielas“. Sirvydo balsas dabartyje iš esmės yra sielų balsas.
Jaudina „Punktai sakymų“ kreipiniai į mus, kad ir tas, kuris užrašytas dr. Dariaus Kuolio patarimu ant paminklo Sirvydui Dabužių bažnyčios šventoriuje: „Pažinkig, žmogau, kas esi: kaip didis ir kaip brungus.“ Labai įtaigiai skambėjo ir Just. Marcinkevičiaus perfrazuota Sirvydo mintis Sirvydų kaime buvusiame paminkle, jo atverstoje knygoje „Daug vundenų negali ažugesti meilės muno“ (Daug vandenų negali užgesinti mano meilės). Šį paminklą sunaikino vandalai, o jo vietoje komunalininkai pastatė lauko riedulį su užrašu: „Šiame Sirvydų kaime 1579 m. gimė lietuvių raštijos pradininkas Konstantinas Sirvydas.“
Artėjant Sirvydo gimimo 450 metų jubiliejui, šis kuklus ženklas turėtų būti bent jau papildytas naujais akcentais ar sukurta vertinga nauja skulptūra genialaus kūrėjo gimtinėje, kurioje jis augo ir gyveno 14 metų, iki buvo pakviestas mokslams ir dvasiniam lavinimuisi į Vilnių.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Simbolinis kapas – lenta ir kriptos vaizdas. V. Antanavičiūtės nuotr.
2. Sirvydas. Ofortas. Irena Teresė Daukšaitė-Guobienė
Projektas „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę?“
anyksta.lt
