Smetoninė mokykla pergyveno net sovietinę
Nuo plento į Skrebotiškį Pasvalio rajone nukankame žvyrkeliu. Tai vienas iš tų retų kaimų, kur antrą šimtą metų bebaigiančiose skaičiuoti gryčiose vis dar gyvenama.
Tykus ir žalias, asfalto nematęs, bet užtat turi įspūdingą akmeninę Šv. Jėzaus širdies bažnyčią.
Viduvasarį kaimą kertančiais žvyrkeliais eismo netrūksta, dulkių debesis kelia ūkininkų traktoriai, mat iš visų pusių dirbami laukai: auginami javai, rapsai, kukurūzai.
Šalia bažnyčios laukinėj augmenijoj skęsta bebaigianti griūti senoji kaimo mokykla, ją lankė bene trys gyventojų kartos.
Kitapus keliuko yra ir naujoji mūrinė, statyta sovietmečiu, bet ji didesnis vaiduoklis nei Smetonos laikų pirmtakė.
Nereikia spėlioti, kuriame name dar yra gyvybės – daugelio šeimininkai garbaus amžiaus, o teritorijos išpuoselėtos, po langais darželiai.
Kūriniais pagerbia toje sodyboje gimusį
Ieškom geltonai dažyto namo, o jų net trys vienas paskui kitą. Judėjimas vyksta tik viename kieme.
Jame po palapine stovi ilgas stalas, vidury pūpso molinis ąsotis su neapkabinama lauko gėlių ir vietinių darželių augmenijos puokšte. Aplink sukasi kelios moterys – tai prisėda, tai vėl kažkur išlekia.
Sodybos viešnios – meno pasaulyje svorį turinčios profesionalios menininkės, jau penktą kartą iš įvairių šalies vietų sulėkusios į akvarelininkų plenerą Skrebotiškyje. Renginį organizuoja pasvalietė kultūrininkė Asta Bendoraitienė, apie ją jau esame rašę.
Vadovė primena plenerų istoriją. Iš kultūros tarybos gavus rėmimą, jie organizuojami iš šių vietų kilusio akvarelininko ir dailės pedagogo Algirdo Lukšto atminimui pagerbti.
Pirmaisiais metais sukvietė buvusius A.Lukšto mokinius, vėliau prijungė ir kitus akvarele tapančius menininkus.
„O kad sėdim antro žmogaus po Petro Vileišio, ne ką mažiau nusipelniusio Lietuvai dailininko, kultūrininko bei visuomenininko Antano Jaroševičiaus gimtojo namo kieme, tai šiųmetį plenerą skiriam jam“, – paaiškina.
A.Jaroševičius gimė prieš 155 metus, yra išties garsus savo darbais – 1901 metais dalyvavo tarptautinėje parodoje Paryžiuje, už sukurtus meniškus baldus įvertintas didžiuoju sidabro medaliu. Tai pirmasis lietuvis su taikomosios dailės darbais, pasirodęs Vakarų Europoje ir ten sulaukęs gero įvertinimo.
Prausėsi tolėliau kūdroje kartu su varlėmis
Galustalėje greta kūrėjų kukliai sėdi vietinė gyventoja, 80-metė Nijolė Šivickaitė.
„Oi, kaip aš laukiu tų liepos galų, kai menininkai suvažiuoja, kiek džiaugsmo, kad kaimas atgyja, kad nepamiršti esam“, – beria žilagalvė.
Visos menininkės gyvena pas vietinius žmones, kur miesto patogumų su žiburiu nerasi: vanduo šuliny, tualetas už tvarto kampo. Miega gryčiose, kur lubas tebelaiko nuo pastatymo nekeisti masyvūs balkiai, kur rytais atvėrus langus vidun skverbiasi bičių dūzgesys, žiogų čirpimas ir paukščių ulbėjimas.
„Miesčionėms čia būti egzotika“, – taria takučiu pro augmeniją prasibrovusi plenero dalyvė.
Nuo jos plaukų varva vanduo. Prausėsi. Vienoje iš kaimo kūdrų. Kiekviena sodyba po tokią nuo seno buvo išsikasusi, kai kurioms kūdroms metų tiek, kiek gryčioms. Upė už gerų 6 kilometrų, o reikėjo daržus laistyti ir gyvulius girdyti.
Dviejų gretimų sodybų kūdros tirštai priaugusios gražuolių lelijų ir užkariautos riebių varlių. Einant artyn išverstakės plumpsi vandenin lyg akmenys.
Violeta Židonytė, toji šlapiaplaukė, rodo į kažkur toliau esančią sodybą, prie jos rado mažiau mauruotą kūdros vandenį.
Kaip stogą švendrėm lopė
Menininkės bruzda – ant klėties sienos ruošiasi kabinti plenero darbo rezultatus.
Kaunietė, dailės dėstytoja Aušra Andziulytė kviečia pažiūrėti, kur tą dešimtį dienų gyveno: kaimyniniame name pas N.Šivickaitę. Toji rodo praėjimą tarp serbentų krūmų, niekad gyvenime su kaimynais tvorų nebūta.
Viešnią įleido į svečiams skirtą namo galą – seklyčią. Kadaise joje gyveno klebonas su savo gaspadine, vienas nuo kito atsitvėrę lentų sienele.
„Tėvas, motina ir mes trys vaikai sutilpom kitam gale. Nė į galvą nešaudavo, kad maža vietos, o šiais laikais didžiausiam name trise nesutelpa“, – juokėsi šeimininkė.
Kambarių durys plačios, bet žemos, einant vidun reikia galvą palenkti. Kokios buvo namą pastačius, tokios ir liko.
N.Šivickaitė jau nebeatskaičiuoja, kas namus statė: proseneliai ar proproseneliai.
Brolis dar jaunystėj dingo be žinios, mokytis išvažiavusi sesuo liko didmiestyje, o ji pati čia gimė, augo ir niekad gimtinės nebuvo palikusi.
Pasakoja, kad namas kelis kartus remontuotas, padidinti langai.
„Dar atsimenu, kai šiaudinis stogas buvo. Lyjant vanduo pradėjo bėgt, o šiaudų perdengimui nėra, namiškiai važiavo į Mūšą švendrių prisipjauti, dengė kur prakiurę“, – pasakoja.
Jaunystės žilvičio neapglėbs
„Šituos namuos gyveno dailininko Lukšto mama, ji buvusi Šivickaitė. Kolumbijos sostinės Bogotos meru buvusio Antano Mockaus Šivicko šaknys irgi šitoje sodyboje, jo mama – mano tėvelio sesuo“, – porina.
Tik šeimynykščiai namuose niekada apie savus garsius žmones nekalbėjo.
N.Šivickaitė mena, kad anksčiau kaimas buvo nemažas, veikė kelios parduotuvės, karčema, o vaikų, lankiusių Skrebotiškio mokyklą, buvę daugiau kaip šimtas.
„Mūsų beliko dešimt, ir tai ne visi nuolatiniai, kiti tik atvažiuojantys. Kas čia gyvena, vis po vieną – tai našlys, tai našlė. Tik jauna šeima atsikrausčius pilname komplekte“, – apibūdina situaciją.
Veda į sklypo galą parodyti tvenkinio. Jame tiek lelijų, kad vandens nebesimato. Sako, tvenkinys iškastas dar dvaro laikais, o žilvitį šalia tai ji pati pasodino.
Prie pat tvenkinio daržas, lysvės švarutėlės ir išpurentos, viską pati pasidaro. Kad pavasarį daržą suartų, kviečiasi žmogų su arkliu iš gretimo kaimo. Prie jo eilė, mat daugiau niekas aplink arklio nelaiko.
Visur dūšelių po vieną
Menininkės baigia kabinti akvareles.
„Žiūrėkit, ir mano namą nupaišė“, – džiaugiasi N.Šivickaitė. O tada kviečia į žygį – pėstute apeiti kaimą. Kas piešiniuose atvaizduota, parodys gyvai.
Senoji tokia spėri, kad vos spėjam iš paskos.
„Prieš dešimtmetį aš dar su mašina važinėjau. Jei ko prireikia, ir lekiu į Bauskę. Dabar vairuoti akys nebeleidžia“, – sako.
Pasakoja apie kiekvieną gryčią, gyvenamą ir negyvenamą. Geltonam namuke skersai kelią gyvena 70-metis senbernis, kad ir vienas, gražiai tvarkosi, prie namų net gėlynėlis yra. Tuos namuos daug vaikų užaugo, bet išsiskirstė kas sau.
Tas nupilkęs, sulaukėjusios augalijos apkėstas namas kadaise buvo mokyklos bendrabutis, gyveno vaikai iš tolimesnių kaimų.
Anoj sodyboj irgi vienišius, žmona mirė, vaikai išvažinėjo. Baltom lentelėm apmuštajam gyvena buvusi mokytoja, pas ją anūkas būna.
Gabriūnų sodyba seniai negyvenama, bet prižiūrima, giminės iš Panevėžio atvažiuoja, sutvarko, šašlykų pasikepa ir išvažiuoja. Davė raktus, kad dailininkus čia nakvoti įleistų.
Sukam į kitą kaimo galą, link bažnyčios. Vienoj žvyrkelio pusėj – dvi išpuoselėtos sodybos, viena gyvenama nuolatos, o kita, kur net 10 vaikų užaugo, lankoma tik savaitgaliais.
Atokiau matyti senutėlė medinė gryčia, buvusi senoji mokykla, kurią ir N.Šivickaitė lankė. Vienam gale buvo klasės, kitam gale mokytojas gyveno.
Atsikraustė garsi kalbininkė
Kitapus krūmynai, trobelė arčiau kelio buvusi špitolė, vėliau mokyklos valgykla.
„Išėjus į pensiją aš toj valgykloj dar kurį laiką dirbau, viriau vaikams arbatą“, – prisimena pašnekovė.
Naujosios mokyklos per krūmus jau nė nesimato, reikia pabristi gilyn pažastis siekiančia žole. Ji be langų, be durų, įlūžuliu stogu, trupančiom sienom.
N.Šivickaitė rodo į žaliai dažytą nušiurusį namą, gyventojų nelikę, bet paveldėtojai sodybos neparduoda, žemę dirbti atidavę ūkininkams, o namelis stovi tuščias.
Namas pačioj kaimo pradžioj priklausęs klebonijai, prieš 10 metų, kai baigė dėstytojauti universitete, jame apsigyveno iš sostinės atsikrausčiusi žinoma kalbininkė Albina Pribušauskaitė.
Kaimas kilo iš septynių ūkininkų
Kupiškietis Rimantas Jaruševičius yra pagrindinės plenerų dalyvių rezidencijos šeimininkas. Dažnai čia būna ir Šiauliuose gyvenantis jo jaunėlis brolis su žmona, jie tvarkosi sodyboje, brolienė dailininkėms ir kambarį paruošė, patalus paklojo.
„Kaimo man oi kaip reikia, nuskrendu pas dukrą į Londoną, vos savaitę ištveriu ir jau traukia į kaimą pas savo bites“, – sako.
Užtat inžinerijos mokslus baigęs neliko didmiesčiuose, grįžo arčiau gimtinės.
„Vakarojant Rimas pasakė, kad jam svarbiausi metų įvykiai yra pleneras Skrebotišky ir knygų mugė Vilniuje. Vat ir aišku, kas čia per žmogus“, – pristato V.Židonytė.
Skrebotiškyje gimęs, augęs ir iš šitos sodybos į žmones išėjęs dailininkas Antanas Jaroševičius – Rimanto senelio brolis.
„Atsimenu, mano tėtis dar pasirašinėjo „Jaroševičius“, bet sovietiniuose dokumentuose buvo įrašytas kaip Jaruševičius“, – paaiškina apie pavardės pokytį.
Rimantas pasakoja kaimo atsiradimo istoriją. Šioji vieta anksčiau priklausė nedideliam dvarui, jo ponas buvęs Zaluckis. Pasakojama, kad dvarelį gavo kaip kraitį iš didikų Radvilų. Skrebotiškio tada dar nebuvo, į dvarą eiti lažo rinkdavosi baudžiauninkai iš apylinkių.
Po 1864 metų sukilimo sukilėliams prijautusio dvarininko žemė buvo išdalinta, ją leido išsipirkti. Dvarvietės žemes įsigijo 7 ūkininkai, tai momentas, kai įsikūrė kaimas.
„Mūsų ir Šivickaitės namai tuo metu ir statyti, niekad svetimiems nebuvo perėję, kiti penki irgi tebėra, tik nebe visų šeimininkai šakniniai“, – pasakoja vyras.
Planas bažnyčią paversti tvartu neišdegė
Skrebotiškio bažnyčia gyvuoja antrą šimtmetį. Caro laikais buvo pastatyta kaip magazinas (grūdų sandėlis), o nusimetus carinį jungą, vietos gyventojų iniciatyva akmeninis pastatas perdarytas į maldos namus.
„Tėvas buvo labai pasipiktinęs, kai vienas funkcionierius jam metė, jog po dešimtmečio šitoj bažnyčioj jis karves laikys, mat šiais laikais Dievo namai niekam nereikalingi“, – šypsosi pašnekovas.
Bažnyčia nenunyko, pamaldos vyksta kiekvieną savaitgalį, o pernai bažnyčioje buvo surengta plenero dalyvių darbų paroda, ji pritraukė nemažai žmonių.
Kai buvo vaikėzas, tėvas daug visko pasakojo, bet argi paaugliui įdomu? Kai jau įdomu pasidarė, nebebuvo ko paklaust, tėvas sakė nebeatmenąs.
Vyras rodo prie klėties gulintį dubenuotą akmenį. Jo, tokio nepaprastai seno, prašė muziejininkai, bet tėvas neatidavė. Kokia buvusi jo paskirtis negalėjo pasakyti, akmuo jo vaikystėj ir tėvo tėvo vaikystėj čia buvo.
„Mano vaikystėje Skrebotiškyje dar buvo daug judėjimo, čia buvo kaip ir centras, įsikūrusi apylinkė, veikė paštas, Savickų sodybos antram aukšte buvo biblioteka, eidavau knygų“, – mena R.Jaruševičius.
Narpliojant giminystės ryšius rado siurprizą
„Ir man šitas kiemas nesvetimas, vaikystėje čia lankiausi“, – tikina kaunietė V.Židonytė.
Pirmąkart į plenerą ji buvo pakviesta kaip dailės pedagogo A.Lukšto mokinė, o dabar jau įsiprašo kaip giminaitė. Išsikalbėjusi su R.Jaruševičiumi išsiaiškino, kad jam yra kažkelintos eilės pusseserė, mat jų močiutės buvo seserys.
Dar giliau narpliojant giminystės ryšius paaiškėjo, kad jųdviejų su R.Jaruševičiumi prosenelis Simanas Gumbelevičius buvo paskutinis Lietuvos knygnešys.
„Rimo močiutė buvo vyriausia knygnešio duktė, mano močiutė – jauniausia. Tėtis juokaudavo, kad prosenelis lakstydavo su knygom, tai nebuvo laiko vaikų pasidaryt, mano močiutė gimė, kai jam buvo jau 64 metai“, – pasakoja moteris.
Kai jos tėvas dar buvo gyvas, važiavo į gretimo Tetirvinų kaimo kapines ieškoti knygnešio kapo. Rado. Su iškaltu užrašu „Knygnešys“.
„Ir savo vaikus atvešiu parodyt. Vienas dalykas, kai apie knygnešius mokykloj girdėjai, kitas – kai tai tavo giminės žmogus“, – patikino V.Židonytė.
Nori susukti dokumentinį
Kai akvarelininkių kūriniai jau išeksponuoti, į kiemą įsuka Pasvalio kraštotyros muziejaus automobilis.
„Kitąmet norėtume sukti dokumentinį filmą apie plenerą nuo pradžios iki galo“, – praneša muziejaus operatorius Laimas Jurkus.
Norėtų parodyti ne tik akvarelių liejimo procesą, bet ir kaip menininkės čia gyvena, kaip rytais keliasi, atveria langus, brenda per žoles praustis, kitaip sakant – kaip būna beveik archajiškoje aplinkoje.
Mat žinia apie Skrebotiškyje vykstantį kultūrinį veiksmą, tapusį tradiciniu renginiu, plinta vis plačiau, o išliekamosios medžiagos kaip ir nėra.
Po plenero, kaip ir kasmet, Pasvalio muziejuje vyks šių akvarelių paroda, vėliau ekspozicija keliaus po įvairias šalies vietas.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Marija Rastenienė parodė, ką stovykloje nutapiusi.
2. Kas vasarą į nuošalų Skrebotiškį suvažiuojantys profesionalai akvarelininkai čia randa sočiai įkvėpimų, teptukais fiksuoja ir vietinę gamtą, ir kaimo statinius.
3. N.Šivickaitė vedžiojo po visą kaimą ir pasakojo kiekvienos sodybos istoriją.
4. Akvarelininkus atsivežti į Skebotiškį ir čia rengti plenerus sumanė pasvalietė kultūrininkė A.Bendoraitienė.
5. Kaunietė V.Židonytė – taip pat dailininko A.Jaroševičiaus giminaitė.
6. 7. Šį kartą plenero dalyvės tapė kaimo realybę, ką matė vaikščiodamos po apylinkes ir žvalgydamosi į bažnyčios šventorių bei į gyvenamus ir negyvenamus namus.
8. Sodyboje gulintis akmuo su skyle greičiausiai tarnavo apeigoms.
9. Iš šios antrą šimtmetį skaičiuojančios gryčios į gyvenimą išėjo dailininkas A.Jaroševičius.
10. N.Šivickaitės namo vidus lygiai toks, koks buvo prie senelių ir tėvų. Remonto metu apšiltintos tik vidaus sienos.
11. 12. Tušti namai neapleisti, juos paveldėję ankstesnių šeimininkų giminaičiai čia atvažiuoja vasaroti ir sutvarkyti aplinkos.
A.Švelnos nuotraukos
