Pareigūnai molį ir uostė, ir minkė
Nedaug trūko, kad panevėžiečių, žinomų keramikų Genės ir Eriko Hincų kelionė į didžiulį kultūrinį festivalį būtų užsibaigusi Turkijos oro uoste. Mat turkų saugos tarnyboms įtarimų sukėlė poros lagaminai.
Išlipę iš lėktuvo ir nuo slenkančios juostos pasiėmę bagažą lietuviai buvo sulaikyti ir paprašyti lagaminus dar kartą padėti ties skenavimo įranga. Toji rodė, kad gabenamas įtartinas krovinys.
Pareigūnai liepė lagaminus atsegti iš išvynioti į storas dešras panašius paketus.
Lietuviai suplanuotoms edukacijoms festivalyje atsiskraidino savą molį.
Oro uosto darbuotojai paketo turinį uostė, minkė, voliojo tarp pirštų ir niekaip nenorėjo patikėti, kad tai tik paprastas molis, per jų darbo praktiką tokio daikto niekas nėra skraidinęsis.
Neturi tokios modernios įrangos
Hincai angliškai aiškino, kad vyksta į puodų žiedimo festivalį. Tas pareigūnus dar labiau suglumino – renginio dalyviams kūrybai organizatoriai juk duoda molio, kam jį skraidintis iš namų?
Tikrintojai pasikvietė kolegas, tie atsinešta įranga skenavo paketus, čiupinėjo ir iš naujo uostė turinį. Netrumpai užgaišinę galiausiai lietuvius su jų bagažu paleido, bet vis tiek nepatikliai kraipydami galvas.
Vilniaus oro uoste priduodant bagažą Hincai pasakė, kad veža molį, klausė, ar nereikės jo patikros poste specialiai parodyti. Darbuotojai paaiškino, kad dabar nauja įranga viską mato, tad lai būna ramūs. Kad Turkijoje gali būti kitaip, pora nepagalvojo.
Turkų pareigūnai sulaikytiesiems vėliau paaiškino, kad jų turima patikros įranga nėra tokia naujoviška, jog atpažintų kiekvieną bagažo daiktą.
Puodynė su kojelėm ir gyvybės medis
Hincai, kaip vieni geriausių savo amato atstovų, į rugsėjo pradžioje vykusį tarptautinį puodžių festivalį Turkijoje kviečiami trečią kartą.
Festivalis vyko keramikos paveldo centru vadinamame Menemene, esančiame šalia Izmiro.
„Ką ten veikėm? Lietuvą garsinom!“ – džiaugiasi abu.
Kasmet vykstantis visame pasaulyje išgarsėjęs renginys yra ne komercinis, o grynai kultūrinis, įvairių šalių atstovai demonstruoja savo įgūdžius puodų žiedime, rodo, ką jų tautos nuo senovės iki dabar lipdo iš molio.
Sutuoktiniai festivalį prilygino kultūros ir meno lydymosi katilui, kuriame gausu visko – parodų, diskusijų su kolegomis, patirčių pasidalijimo ir peno žiūrovų akims.
Geriausi puodžių amato tesėjai šiemet buvo pakviesti iš 42 šalių. Kaip ir kasmet, kiekvienas puodžius gavo erdvę, įrangą ir molio. Minios žiūrovų vaikščiojo po mažas dirbtuves ir stebėjo, kaip gimsta įvairūs indai.
„Nužiedžiau puodynę su kojelėm, išraižiau gyvybės medį“, – pristato savo kūrinius E.Hincas.
Panevėžiečiai festivalyje dargi organizavo ir edukacijas, visus norinčius mokė nusilipdyti švilpynes. Pernai jie tokius mokymus surengė japonų grupei.
Žiesti cilindro nebandė
Dėl tų edukacijų Hincai ir gabenosi savą molį.
Anot E.Hinco, organizatorių duodamas molis yra liesas, kitaip sakant, primaišytas smėlio, toks žiedimui geriausias. Lipdymui reikia riebaus molio, mat nulipdžius figūrėlę iš liesojo toji rankose ima ir sulūžta.
Ankstesniais kartais tą išbandę problemą išsakė ir organizatoriams, tie žadėjo lietuviams parūpinti tinkamo molio. Betgi apsidrausdami panevėžiečiai į lagaminus įsidėjo porą gabalų savos medžiagos, su kuria kasdien dirba ir gerai pažįsta.
E.Hincas lietuviško stiliaus puodynę žiedė pirmoje, estetikos, rungtyje. Kitose dviejose, vadinamose meistriškumo varžybomis, nedalyvavo.
„Ten varžosi daugiausia turkai, iš 6 kilogramų molio gabalo jie stengiasi išžiesti kuo aukštesnį lygiašonį cilindrą. Idealu, jei pasiekia metro aukštį, turi specialiai treniruotis tokiam žiedimui“, – pasakojo.
Šį kartą lietuviškam stendui papuošti Hincai nusivežė tik saują glazūruotų švilpukų, o kai anksčiau vyko į festivalį Stambule, išsipirkę 50 kilogramų bagažą skraidinosi keliolika mūsiškais ornamentais dekoruotų puodynių. Gabenti jų namo neprireikė, organizatoriai leido kūrinius parduoti.
Gan kukliai išpiešti ramių spalvų indai vietiniams gyventojams labai patiko, bet išgirdę jų kainą vartė akis.
Pasak E.Hinco, keramikoje su turkais nepakonkuruosi, už 5 eurus, kiek kainuoja lietuviškas rankų darbo švilpukas, ten gali nusipirkti 5 supakuotus ryškiaspalvius molinius dubenėlius.
Pasirodymui festivalyje panevėžiečiai vežėsi apdarus, kokius dėvėjo senų laikų lietuvių amatininkai. Iš drobės juos pasiuvo pats E.Hincas, žmona apdailai nupynė juostas.
Skaičiuoja pagal savo vestuvių metines
Hincai jau kelis dešimtmečius kuria molio indus, jiems išduoti tautinio paveldo sertifikatai.
Darbo su moliu metus skaičiuoja pagal vestuvių metines, šiemet suėjo 41 metai kai jiedu kartu.
„Esu žiedimo savamokslis, bet molį pažįstu nuo vaikystės“, – sako vyras.
Vienas žymesnių Žemaitijos puodžių, Viekšniuose gyvenęs L.Voveris, buvo jo dėdė.
E.Hincas, profesionalus kulinaras bei konditeris, jaunystėje dirbo restorane „Pušynas“ padavėju. Ten susipažino su būsima žmona Gene, būsima statybos inžiniere, tada dar Kauno politechnikos instituto studente.
„Lipdyti pradėjom namų virtuvėj. Būdavo, prisilipdom dvi bananines dėžes visa ko ir vežam į Kaziuko mugę“, – prisimena šeiminio gyvenimo pradžią.
Lipdyti abiem patiko, įsivažiavo, metė darbus ir atsidėjo vien moliui.
Auksarankis vyras pirmas žiedimo stakles susikonstravo pats. Dabar juokiasi, kad iš nežinojimo padarė klaidą – ratas sukosi ne į tą pusę.
Dabar rodo šiuolaikinę japonišką žiedimo įrangą, įjungus net garso negirdėti.
Vežasi molį ir stakles
„Neskaičiuojam, kiek pajėgiam per dieną indų nužiesti“, – patikina sutartinai abu.
Nukelta nuo žiedimo staklių puodynė – tik maža darbo dalis, ją dar reikia nudailinti, glazūruoti, sukurti piešinį, išdegti.
Vyras demonstruoja molio gabalo virtimo ąsočiu procesą.
Prieš dedant ant staklių molį, būtina perminkyti, kad gabalas būtų vientisesnis, be sukietėjimų.
„Kai mokau vaikus, sakau: molis ilgai miegojo, dabar jį pažadinkim“, – taip vadina perminkymą.
Ką tik dirbtuvėje pamokėles turėjo grupelė lietuvių vaikų iš Anglijos, jų kūrinėliai jau išdegti.
Edukacijos dirbtuvėje – išimtinis dalykas tas, kad Hincai beveik visada rengia išvažiuojamuosius mokymus. Šią vasarą su moliu ir žiedimo staklėmis važiavo į vaikų stovyklas.
„Kai mūsų laukia daugiau kaip šimtas vaikų, žiesti nepamokysi, dienos neužteks, tada lipdom puodelius ar dubenėlius“, – paaiškina, kada staklių neprireikia.
Praktiškai dirbtuvėse tarp molio augusi sava duktė irgi moka su moliu apsieiti, tam ir gabumų turi, tik tėvų amato tęsti nenorėjo.
„Man ji pasakė: jau tokio vargelio kaip jūs aš nevargsiu“, – prisimena G.Hincienė.
Atžala iš pradžių baigė graikų filologijos studijas, pavažinėjusi po užsienius grįžo ir Vilniaus universitete baigė žurnalistiką, o dabar gyvena Ispanijoje.
Skundėsi, kad pirmo kepimo neatlaikė
Dirbtuvės lentynoje pririkiuota gatavų indų. Daugelis jų specifinės ryškiai žalios spalvos. Mugių lankytojai pagal tą žalumą panevėžiečius įsidėmėję, sako: „Čia tie, pas kuriuos visad pavasaris.“
Panevėžiečiai su indais ir smulkiais kūrinėliais važiuoja į visas šventes ir muges, nes molis yra jų pragyvenimo šaltinis.
Šalia tautiniam paveldui atstovaujančių puodynių pristato ir šamotinę raugo keramiką. Jos pritaikymas buityje net paprastesnis.
Šamotinį troškintuvą galima drąsiai kišti į įkaitintą orkaitę – jis nei skils, nei suaižės. Gi paprasto molio indą valia dėti tik į šaltą orkaitę ir tada ją įjungti, kad kaistų palaipsniui.
„Viena klientė skundėsi, jog nusipirko troškintuvą, o jis nė pirmo kepimo neatlaikė. Sakė, pašovė į įkaitintą, o ji suskilo. Visiems paaiškinu, kaip naudoti, bet, matyt, pro ausis praleido“, – pasakoja, kaip būna.
Kitąkart mugėje Hincus susiradę padeduoja, kad gražųjį jų dubenį sudaužė, atėjo pirkti kito.
Keramikas linksmai paguodžia pirkėją: „Jei indai nedužtų, aš bankrutuočiau.“
Pagal skrynias ir durys
Sodybos kieme, ant iš jūros išplautos eglės kamieno, sumautas visoks brokas, ant palangės sutupdyti degimo metu nukentėję paukštukai. Du molinukai uždaryti į kabantį aplūžusį medinį narvelį.
„Čia ne paukščiams skirtas, o sūriams džiovinti, reikės tik iškritusius virbus pakeisti naujais, radau išmestą“, – sako.
Išgelbėtų nuo sunaikinimo senų daiktų sodyboje yra ir daugiau. Apie ant sienos prikaltas keturias klumpes šeimininkas kuria legendą: esą bėgo ragana ir pametė batus. Iš tikrųjų tie medpadžiai su odiniu viršumi – buvęs senojo pieno kombinato cecho darbuotojų apavas.
Vyras išgelbėjo bei restauravo ir dvi kraičio skrynias. Vieną senas žmogus atidavė, kitą parsinešė nuo konteinerio. Dabar jos – įspūdingi interjero akcentai. Pagal skrynių spalvą šeimininkai perdažė ir kambario duris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Šeimininkai kambario duris perdažė, priderindami prie skrynios.
2. Seno žmogaus atiduotą skrynią E.Hincas pats kruopščiai restauravo.
3. Sodybai, kurioje gimsta menai, labai tinka ir spalvota, paukščiukais puošta tvora.
4. Keramikai šalia dirbtuvių įbedė jūros išskalautą pušį ir ant šakų sukabino brokuotas puodynes.
5. Pagal žalių puodynių spalvą kūrėjai gavo ir Pavasarinių pravardę.
6. Raugo keramikos indai atsparūs karščiui, galima kišti į įkaitusią orkaitę.
7. Tradicinio molio puodynes reikia įkaitinti palaipsniui, kitaip jos skils.
8. Molio mylėtojai dabar vis ieško štai tokių didelių valgio troškintuvų.
9. E.Hincas parodė nelengvą puodžiaus darbą, kai rankos visad būna šlapios, o molio masė tykšta į visas puses.
A.Švelnos nuotraukos
