Vienatvė – vertinga
Visada aktyviai gyvenusi, visuomeniška, pilna kūrybinių idėjų dailininkė Stasė Medytė ramiai priėmė naują gyvenimo etapą ir nepyksta ant bėgančio laiko.
69 metų menininkė juokauja dabar galinti mėgautis prabanga: niekur neskubėti ir daug laiko praleisti ne su kuo kitu, o su savimi.
„Aš vertinu vienatvę. Man patinka susikaupimas, nenoriu, kad mane blaškytų, trikdytų“, – sako ji.
Su artimiausiais žmonėmis – sūnėnu Arūnu Medžiu ir jo šeima S.Medytė sutarė, kad neskambinės vieni kitiems kasdien. Dailininkei pakanka žinoti, kad prireikus bet kada gali kreiptis į juos, o perdėto dėmesio ji netrokšta.
Savos šeimos nesukūrusi dailininkė nesijaučia vieniša – juk jos gyvenimą užpildė kūryba. Be to, turi nemažai draugų, bičiulių, su kuriais gali atvirai pasikalbėti.
Vėl suspindi akys
Pastaruoju metu S.Medytė pamėgo netoli namų esančią kavinę, kurioje su draugais susitinka arbatos puodelio ar vyno taurės.
„Neutrali aplinka atpalaiduoja“, – paaiškina ji, ten pat sutarusi susitikti ir su manimi.
Ir tik pačioje ilgo pokalbio pabaigoje ji prasitaria, kad tolimesnių pasivaikščiojimų vengia dėl skaudančių kojų. Jei ne jos, tokią gražią, saulėtą dieną, kokia buvo mums susitikus, eitume į Senvagę – mėgstamiausią S.Medytės vietą Panevėžyje.
Apie kūrybą su dailininke galima kalbėtis valandų valandas. Tada jos akys spindi taip, kaip jaunystės nuotraukose.
S.Medytė dar nesudėjo pieštukų į dėžę. Ji kuria savo malonumui. Ją plačiai išgarsinusius ekslibrisus – knygos ženklus irgi.
Gal kitais metais apvalios sukakties proga rengiasi parodai?
„Kur jau ten, per sunku būtų“, – tik šypteli.
Šios menininkės kurti paveikslai, ekslibrisai, grafikos, tekstilės darbai, fotografijos, knygų iliustracijos buvo eksponuojami daugybėje parodų šalyje ir užsienyje.
Melstis nebuvo kada
Šilagalyje netoli Panevėžio tebestovi jos tėvų, paprastų kaimo žmonių, troba. Dailininkė augo su 8 metais vyresniu broliu, o sesuo mirė dar visai mažutė.
Pastebėję, kad dukra mėgsta piešti, tėvai nupirkdavo jai piešimo priemonių.
S.Medytė pamena, kad mama ją vesdavosi į Panevėžio katedrą. Ten mergaitė negalėdavo atitraukti akių nuo ant sienų kabančių paveikslų. Drobės su šventųjų atvaizdais tiesiog užhipnotizuodavo, ji net negirdėdavo mamos raginimų pasimelsti.
Kai motina išsiruošdavo į miestą, viena namuose likusi dukra įsiropšdavo į jos stakles ir įausdavo kelias juostas į pradėtą audinį. Grįžusi motina net nepastebėdavo – taip tiksliai vaikas dirbo.
S.Medytė jau nuo penkerių žinojo, kad užaugusi bus dailininkė. Paūgėjusi patikslino sau: „Būsiu dailininkė, kai išmoksiu piešti vandenį, žemę ir orą.“
Baigusi mokyklą ji įstojo į Kauno Stepono Žuko taikomosios dailės technikumą studijuoti tekstilės, vėliau baigė buvusios Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakulteto dailės skyrių.
Aukštojo mokslo diplomo ji siekė tik tam, kad galėtų dalyvauti parodose. Technikumo diplomo tais laikais niekas nevertino.
Užtat ji pati mano kitaip: studijas technikume vadina geriausia kūrybinės asmenybės formavimo mokykla.
Dėstytojai labai rūpinosi studentų kultūriniu išprusimu: parūpindavo jiems pigesnių bilietų į koncertus, teatrus, kviesdavosi tuo metu šalyje žinomus menininkus.
Jaunystėje dailininkę labai traukė scenografija, tačiau į šią specialybę nepavyko įstoti. Tai viena iš jos svajonių, kuri taip ir liko neįgyvendinta.
Stačia galva – į ekslibrisų pasaulį
Jaunutė S.Medytė įsidarbino meistre Rokiškio suvenyrų gamybos įmonėje „Tulpė“. Kūrybos ten jokios nebuvo, tad piešdavo namuose.
Miesto bibliotekininkai pasisiūlė organizuoti jos darbų parodą. Iki tol savo kūrinių mergina viešai nebuvo rodžiusi.
„Po parodos kitą rytą atsibudau garsi Rokiškyje“, – su humoru kūrybinio kelio pradžią prisiminė dailininkė.
Vis dėlto šiame mieste ji gerai nesijautė. Dailininkę traukė arčiau namų, tad po mokslų Klaipėdoje grįžo į Panevėžį, įsitraukė į miesto dailės gyvenimą, pradėjo dalyvauti parodose, įvairiuose kultūros renginiuose.
1968 metais sukūrusi pirmąjį savo ekslibrisą ir pradėjusi kaupti jų kolekciją, ji dar labiau pasinėrė į šio, atrodytų, kuklaus meno gelmes. Iš pradžių neturėdama reikalingos technikos ekslibrisus ji spaudė šaukštu.
„Pats gyvenimas padiktavo, kad ekslibrisai – mano sritis. Jiems raižyti nereikia dirbtuvių. Tai daryti gali ir sėdėdamas ant kelmo. Tačiau vizualiai tokiam mažam kūriniui reikia skirti daug laiko“, – kalbėjo pašnekovė.
Tik knygos ženklas ją pirmą kartą palydėjo į užsienį – skaityti paskaitos Šveicarijoje apie lietuvių ekslibrisus.
Panevėžyje S.Medytė subūrė vienminčius ekslibrisininkus į „Bitės“ klubą. Sąjūdžio metais jie surengė ekslibrisų konkursą, skirtą rašytojai, filantropei Gabrielei Petkevičaitei-Bitei.
Laikui bėgant ekslibrisas tapo tarsi jos vizitine kortele. Panevėžietė pradėta tituluoti viena iš ekslibriso ambasadorių Lietuvoje. Pasipylė apdovanojimai, daugiausia iš užsienio.
1993 metais dailininkė sukūrė ekslibrisą popiežiui Jonui Pauliui II. Kūrinys dabar saugomas Vatikano bibliotekoje.
Dabar jau amžiną atilsį profesorius, dailininkas Algis Kliševičius yra sakęs, kad jo kolegės ekslibrisai iš kitų išsiskiria tiesos sakymu.
„Kažkas, kas yra esminio mūsų gyvenime ar mūsų sieloje, kalba į mus per dailininkės sukurtus ekslibrisus“, – teigė jis.
Gyveno kino teatre
Ekslibrisai dailininkei yra savotiškai atsidėkoję. Pavyzdžiui, parūpinę butą.
Po studijų ji dirbo tuomečiame kino teatre „Raketa“ dailininke ir paišydavo plakatus.
Gyveno tiesiog kino teatre, nedideliame kambarėlyje.
Būsto reikalus išsprendė pažintis su tuo metu aukšta partine veikėja, kuravusia kultūros sritį. Susižavėjusi S.Medytės ekslibrisais, ji apgailestavo neturinti savo knygos ženklo. Dailininkė jai pažadėjo sukurti ekslibrisą ir po kiek laiko nuvežė į Vilnių ir padovanojo.
Su vandens stichija susijusi kūrinio tema sugraudino funkcionierę. Ji apsiverkė ir prasitarė, kad neseniai nuskendo jos brolis.
Paskui lyg tarp kitko S.Medytės paklausė, kur ši gyvenanti. Dailininkė pasakė neturinti savo adreso. Netrukus jai buvo skirtas butas.
Tačiau sovietmečiu valdžiai toli gražu ne visada patiko panevėžietės darbai.
Kartą jos tik per plauką neišmetė iš darbo. Mat gegužės 1-osios proga dailininkė sukūrė ir pakabino prie kino teatro ne raudoną, o apelsino spalvos vėliavą.
Tą kartą nuo komunistų nemalonės ją išgelbėjo legendinis menininkas Vincas Kisarauskas. Jis turėjo didelės įtakos panevėžietės kūrybai.
Pasak dailininkės, sovietmečiu visi menininkai turėdavo po savo „kleboną“ – saugumo agentą. Ne išimtis buvo ir ji. Tiesa, S.Medytės prievaizdas buvo išsilavinęs, baigęs tuomečio Leningrado menų akademiją.
Nespėjo nutapyti J.Miltinio
S.Medytė puoselėjo mintį nutapyti visų Juozo Miltinio dramos teatro dabar jau vyresniosios kartos aktorių portretus, o aktorę Dalią Melėnaitę siųsdavo į „žvalgybą“. Jos užduotis būdavo prikalbinti S.Medytės nusižiūrėtą aktorių pozuoti.
Dailininkei neatsakė visos to meto žvaigždės: Vaclovas Blėdis, Eugenija Šulgaitė, Donatas Banionis, Stasys Petronaitis.
D.Banionis skubėdavo pozuoti pas dailininkę ir ką tik sugrįžęs iš gastrolių, gerai net neišsimiegojęs.
„Niekaip neparodė, kad yra didelė įžymybė“, – pamena S.Medytė.
D.Melėnaitė buvo prikalbinusi pozuoti ir patį J.Miltinį. Šis aktorę iki smulkmenų išklausinėjo apie dailininkę, susipažino su jos kūryba ir davė sutikimą. Tačiau aplinkybės taip susiklostė, kad S.Medytė taip ir nenutapė maestro: J.Miltinis netrukus patyrė kojos traumą, o paskui neberado laiko pozuoti.
Garsių aktorių portretų katalogas – antroji neišsipildžiusi S.Medytės svajonė.
Tiesa, jos geras bičiulis kunigas ir poetas Justas Jasėnas taip nemano.
„Šiais portretais ji pastatė paminklą režisieriui J.Miltiniui, jo laikui, teatrui, aktoriams. Besitraukiančios kartos jau niekas nesustabdys, kitos progos kalbėtis, prisiminti ir prisiliesti nebus, o tai, kas tuose darbuose įrašyta, jau byloja: Panevėžyje kūrusiųjų būties – kruvinas, skaudus, sunkus, kartais švelnus siūlelis“, – viešai yra sakęs jis.
Dailininkė yra nutapiusi nemažai kitų žymių žmonių portretų. Jos kolekcijoje – dainininkės Birutės Zalanskaitės, muziejininkės Kazimieros Galaunienės, kunigo Kazimiero Kuzminsko, vyskupo Juozo Preikšo, poetų Elenos Mezginaitės, Broniaus Riboko portretai.
S.Medytė padėjo atsiskleisti ne vienam jaunam kūrėjui. Ji tapybos paslapčių mokė ir savo geros bičiulės, aktorės Gražinos Urbonavičiūtės neįgalų sūnų Šarūną Antanaitį. Prieš kelerius metus jis savo motinai jubiliejaus proga dovanojo savo pastele ir taškavimo technika atliktų darbų parodą.
S.Medytė ginasi mokiusi Šarūną.
„Jis labai talentingas. Aš tik parodžiau, ir viskas. Nesakiau, kokias spalvas rinktis, jis pats žinojo“, – teigė ji.
Įkvėpimas – tik niekai
S.Medytė mano, kad menininkai blefuoja, tvirtindami apie juos įkvepiančią muziką, jūrą, dar ką nors.
„Tiesiog ateina mintis, ir viskas. Kartais suskamba koks sakinys galvoje: iškart sėdi ir dirbi“, – aiškino ji.
Anksčiau dailininkė daugelį savo parodų dedikuodavo savo motinai Onai Medienei. Jos portretą dukra sukūrė ir pasikabino studijoje. Motina ir be išsilavinimo buvo apdovanota menine intuicija.
„Klausdavau mamos nuomonės. Ji atvirai išsakydavo, kuris kūrinys jai patinka, kuris ne ir kodėl. Paskui parodose paaiškėdavo, kad ji buvo teisi – panašiai vertindavo ir profesionalai“, – atsiminė S.Medytė.
Dailininkė mamos neteko labai netikėtai. Ją partrenkė ir sunkiai sužalojo kaimynų išsikviesta greitoji medicinos pagalba. Vairuotojas nepastebėjo už mašinos einančios moters ir varydamas atbulomis ją partrenkė. O.Medienė kurį laiką buvo gyva, gulėjo ligoninėje.
„Daryk žmonėms gera“, – pamena paskutinius motinos jai ištartus žodžius ligoninėje.
S.Medytė pasakojo, kad tą valandą, kai mirė motina, ji namuose pajuto tarsi ją kas peiliu būtų perpjovęs. Baisus skausmas pervėrė nuo galvos iki kojų, atrodė, kad kūnas pasidalijo į dvi dalis.
Dar prieš motinos mirtį ji susapnavo pranašišką sapną, kuriame jų namas perskilo į dvi dalis, o mama prašė jos niekada nemesti meno, nesvarbu, kad atsirastų ir geriau apmokamų darbų.
Tuo metu, kai mama jau gulėjo mirties patale, dailininkę buvo apėmęs noras mesti menus ir pasukti kitu keliu. Bet tas sapnas ir paskutiniai motinos jai pasakyti žodžiai sustabdė.
„Vykdžiau mamos nerašytą testamentą“, – pro ašaras nusišypsojo pašnekovė.
"Panevėžio kraštas", 2017 09 30
