Tarmė poetui – didžiausia vertybė
Saulėtą rudens pavakarę su poetu V.Braziūnu susitikome Pasvalyje. Jis su žmona Alma į gimtinę atvyko, kaip jis pats sako, „unt giminaičių užpiorktų mėšių ir pri ta pače da kapels aplonkysėm“. Sostinėje gyvenantis poetas ir jo kraštietė sutuoktinė kalba tarmiškai. Vos pasilabinę, svečiai juokiasi, kad galėsim pasikalbėti žmoniškai, o tai reiškia – pasvaliečių tarme.
65 metų V.Braziūnas prisiminė, kad tik vaikystėje jam trumpam buvo šovusi mintis kalbėti kitaip nei aplinkiniai – bendrine kalba, tačiau greitai tas užmojis išgaravo.
„Dar mokydamasis Pasvalyje išgirdau, kaip daug vyresni vyriokai tarpusavyje tarėsi kalbėti pasvalietiškai, nes taip daug stipriau ir tvirčiau. Ir man nesunku buvo suvokti, kad tarmė yra didžiulė vertybė. Juolab kad tik atvažiavęs į Vilnių patekau į būrį savo tarmės žmonių“, – sakė žinomas poetas, šį mėnesį apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija.
Ornitologiją iškeitė į filologiją
V.Braziūnas juokauja, kad jis yra dvigubas pasvalietis, augęs prie dviejų santakų.
Jo tėvai gyveno Pasvalyje prie Lėvens ir Svalios upių santakos, bet jis daug laiko praleisdavo vos už 5 kilometrų nuo Pasvalio nutolusiame Dagiliškio vienkiemyje, kur prie Svalios ir jau išnykusio upelio susikirtimo gyveno jo seneliai. Poetas augo kartu su jaunesne seserimi.
„Sese daug gudresne už mani, ji į filologėns dalioks nenuėję, pasirionka žemiškesnį amato“, – savo pašaukimą studijuoti filologiją šmaikščiai apibūdina poetas.
Nors ir jis rinktis kalbos mokslą apsisprendė per paskutinę naktį prieš stojamuosius egzaminus.
Mat dar vaikystėje buvo tvirtai nusprendęs – bus ornitologas. Paauglį taip pakerėjo perskaityta, o vėliau kone atmintinai išmokta Tado Ivanausko knyga „Lietuvos paukščiai“.
Ornitologija susidomėjęs paauglys uoliai lankė chemijos bei fizikos būrelius, net fotografuoti išmoko. Ir baigiamuosius egzaminus išlaikė puikiai.
Vis dėlto viena bemiegė naktis viską apvertė aukštyn kojomis.
„Iš ryto nulėkiau į mokyklą paprašyti, kad perrašytų mano charakteristiką. Ačiūdie, kad mano biologinius sugebėjimus girianti charakteristika dar nebuvo išnešta paskutinio parašo į rajono komjaunimo komitetą.
Maniau, pradžiuginsiu savo lietuvių kalbos mokytoją Aldoną Datkūnienę pranešdamas, kad stosiu į lietuvių kalbos filologiją. Deja, lituanistė nusiminė. Ji man ir sako: „Kas iš tos lietuvių kalbos, taisysi mokinių sąsiuvinius, kaip aš, ir tiek. Bandyk stoti į žurnalistiką“, – jo talentą įžvelgusios mokytojos patarimą prisiminė V.Braziūnas.
Atsisakęs žurnalistikos, liko be stipendijos
Kraštietis pasakojo, kad, mokykliniu autobusiuku nuvykus į sostinę, Vilniaus universitete dar ilgai kamavo dvejonės, kokią specialybę vis dėlto rinktis.
„Vienoje auditorijos pusėje išrikiuoti stalai, prie kurių sėdi komisijos nariai, priimantys į filologijos fakultetą, kitoje pusėje – į istorijos. Net nežinau, kiek kartų savo dokumentus nešiau iš vienos pusės į kitą. Galiausiai žiūriu, kad tuoj autobusas į Pasvalį išvažiuos, o aš dar blaškausi. Taip ir liko mano popieriai padėti ant filologų stalo.
Tais laikais į žurnalistiką įstoti be darbo patirties ar įtakingų pažinčių buvo beveik neįmanoma. Iš 60 kandidatų priėmė tik penkis, bet tarp jų buvau ir aš“, – atviravo pašnekovas.
Tačiau prestižinės specialybės mokslų V.Braziūnas ilgai nekrimto. Baigęs tris kursus galiausiai nutarė, kad jam vis dėlto pakeliui yra su lituanistais. Jis universiteto vadovybės pasiprašė perkelti kad ir į žemesnį, bet širdžiai mielesnį – lituanistikos kursą.
„Universiteto istorijoje dar nebuvo buvę, kad kas savo noru išeitų iš žurnalistikos. Vladas buvo pirmasis taip keistai pasielgęs studentas. Perėjęs studijuoti į kitą specialybę, jis liko net be stipendijos“, – juokėsi A.Braziūnienė.
Bendrauja ir prancūziškai
Betgi žinome, kad ir poetams reikia iš kažko duoną valgyti. Tad net 15 metų V.Braziūnas buvo savaitraščio „Literatūra ir menas“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Dabar jis jau du dešimtmečius atsidavęs vien tik kūrybai.
Nors poetas yra išleidęs 20 knygų, tačiau jo veikla vien poezija neapsiriboja. V.Braziūnas yra Lietuvos rašytojų sąjungos, Lietuvių PEN centro, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos narys, Vidurio Europos poetų judėjimo Cap à l'Est (vienijančio prancūziškai bendraujančius poetus) steigėjas, vienas iš Vilniaus universiteto kraštotyrininkų romuvos steigėjų, fotografas ir net dainų tekstų autorius.
O kiek yra gavęs premijų, ir pats dorai nežino. Tačiau 2014-ieji rašytojui buvo ypač dosnūs. Tada V.Braziūnui buvo įteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija „Už poetinius atradimus, gilinantis į lietuvių kalbos lobyną ir baltiškąją pasaulėjautą“. Dar to maža: buvo apdovanotas ir Bernardo Brazdžionio premija, jam suteiktas Pasvalio krašto garbės piliečio vardas.
„Pėrmočiáus‘ būva als, paskiaũ būva žỡds...“
„Saka, kad savam krašt pranaš nebūs, bet šits pasakioms man negalioj. Pasvaly gavo garbingo ir įpareigojant vardo. Net skulptūro man Smegduobių park pastate, kurio sukūre skulptors Kęstuts Krasausks“, – šmaikštavo rašytojas.
Minint Tarmių metus, 2013-aisiais, skulptorius išties sukūrė medinę V.Braziūno skulptūrą su barzda, akiniais bei ilgu liežuviu, ant kurio išdrožinėti poeto tarmiškai parašyto eilėraščio „Vis par to alo“ žodžiai: „Pėrmočiáus‘ būva als, paskiaũ būva žỡds...“
Nors iš pradžių V.Braziūnas kuklinasi sakydamas, kad gerai moka tik dvi kalbas – savo tarmės ir bendrinę, tačiau vėliau pradeda vardinti, į kokias kalbas yra vertęs kūrinius: rusų, latvių, prancūzų, lenkų, baltarusių, ukrainiečių, serbų, kroatų, slovakų, bulgarų.
Skaitymą palengvina plokštelė
Vertėjas neslepia, kad verčiant pasitaiko net komiškų frazių.
„Kiekvienam pasvaliečiui aiškus pasakymas: „Durs ar lange – kiete“. Visiems aišku, kad uždaryta yra sandariai. O mano eilėraščio vertime buvo išversta „langai kentė“. Yra ir daugiau tik pasvaliečiams būdingų pasakymų. Mes nesakome, kad nufotografavo. Jei yra nuotrauka, vadinasi, – nutraukė. Niekam nuostabos nekelia ir pasakymas: „Eidams sugriovo“, – pasakojo kraštietis.
Aukštaičių šiaurės panevėžiškių tarme eilėraščius rašantis V.Braziūnas prie išleistų knygų prideda ir įgarsintą kompaktinę plokštelę, kad skaitytojams mažiau reikėtų sukti galvą, kaip perskaityti poeto eiles. Jas įgarsinęs pats autorius.
Kurdamas tarmiškai, poetas raides išskiria specialiais ženklais. V.Braziūnas paaiškina, kad juos sukūrė ne pats, o naudojasi universaliomis dialektologinėmis transkripcijomis.
Išspausdino ir „išbrokuotus“
V.Braziūnui išleisti pirmąją knygą nebuvo labai lengva. Rankraštis net septynerius metus pragulėjo „Vagos“ leidykloje, nes sovietinė cenzūra knygą pavadino „idėjiškai ir meniškai nebrandžia“.
„Susėdę su poetu kraštiečiu Eugenijumi Matuzevičiumi peržiūrėjome visus eilėraščius. Į vieną krūvelę jis sudėjo tuos, kurių, manėme, tikrai neleis spausdinti, o iš likusių išleidau eilėraščių rinkinį. Atmestus eilėraščius vėliau vis tiek iškaišiojau į kitus rinkinius, tad skaitytojai turėjo galimybę „išbrokuotus“ eilėraščius perskaityti“, – pirmosios knygos leidimą prisiminė kraštietis.
Vos tik pasirodęs eilėraščių rinkinys „Slenka žaibas“ už stipriausią poezijos debiutą buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija.
Pamena, kad gurkšnodavo
V.Braziūnas prisipažįsta, kad, kaip tikras pasvalietis, mėgsta alų. Tačiau labiausiai pasiilgsta alaus darymo bei gėrimo tradicijų. Jis atsimena tą saldų salyklo kvapą, sklidusį nuo seklyčioje ant grindų daiginti papiltų miežių.
Poetas dar atsimena alaus gėrimo kultūrą, kai kaimišką alų sodiečiai ne gerdavo, o gurkšnodavo. Per balius aplink stalą vaikščiodavo „pivorius“ ir „musidavo“ paragauti miežio sulčių. Jei matydavo, kad vieno stalo galas jau gerokai įsilinksmindavo, tai jiems jau įpildavo „antroko“, silpnesnio alaus. O jei svečiai gerai apgirsdavo, tai šeimininkas iš statinės įleisdavo „nakvoso“. Jo paragavę svečiai suprasdavo, kad jau laikas namo.
Senelių kapavietės – šalia
V.Braziūnas su būsima sutuoktine Alma susipažino Vilniaus universitete, nors abu kilę iš to paties Pasvalio rajono. A.Braziūnienės gimtinė – Pumpėnų miestelis.
Grįžęs iš tarnybos armijoje jis pasipiršo ketvirtame kurse studijavusiai sužadėtinei.
Dvidešimt pirmus metus kartu gyvenantys sutuoktiniai užaugino sūnų ir dukrą.
Braziūnai juokauja, kad jie yra dvigubi kaimynai: abiejų senelių kapavietės yra greta tose pačiose kapinėse.
Humanitarinių mokslų daktarė A.Braziūnienė dirba docente Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete Knygotyros ir leidybos tyrimų katedroje. Tokia daugybe apdovanojimų kaip sutuoktinis ji pasidžiaugti negali, tačiau ir jos darbai yra įvertinti. Už svarius mokslo darbus ji pelnė Vilniaus universiteto rektoriaus premiją, Kultūros ministerija apdovanojo Martyno Mažvydo premija už nuopelnus Lietuvos valstybės kalbai, raštijos istorijai ir knygos menui.
A.Braziūnienė išleidusi keletą mokomųjų knygų.
Pora labai paprasta, maloni bendrauti – tikrai neišpuikusi nuo gyvenimo sostinėje ir apdovanojimų. Abu jie tvirtino, kad šeimoje bendravimo kalba – tik tarmiška pasvaliečių.
„Panevėžio kraštas“, 2017 12 02