Teko prisiminti seną istoriją
Rokiškėlių kaimo gyventojas Petras Uldukis prieš kelerius metus pajuto diegimą klubuose. Nuvažiavo į Rokiškio polikliniką, ten jį peršvietė rentgenu ir išpyškino baisią diagnozę: ketvirtos stadijos klubo sąnario susidėvėjimas. Dar, baksnodami į tamsią dėmę nuotraukoje, pridūrė, kad tokios būklės sąnario jau tikriausiai niekas ir nauju nebepakeis.
P.Uldukis su išrašu nulėkė pas Panevėžio chirurgus, čia jį iš naujo peršvietė ir pranešė kitą – daug malonesnę naujieną. Vyras išgirdo, kad jo klubo sąnarys sveikut sveikutėlis, nereikia jo keisti, tik kilusį kaulo uždegimą teksią apraminti.
Taigi Rokiškio kolegos suklydę, nemokėję „perskaityti“ nuotraukos. Joje pamatę juodą dėmę atidžiau nepažiūrėjo, kad ji yra ne klubo kaule, o žemiau jo.
Tada P.Uldukis ir atsiminė, kad dėmė yra ties ta vieta, kurią prieš daug metų dėl puvinio teko skusti.
„Vėl prisiminiau, kaip gerai mane tas gerasis daktaras Zibavičius išgydė“, – sako rokiškėlietis.
Prisiprašė, kad apžiūrėtų
P.Uldukis tais jaunystės metais dirbo kolūkyje traktorininku.
Kartą važiuodamas motociklu griuvo ir susižeidė. Koja ilgai negijo – kuo toliau, tuo labiau skaudėjo, iš žaizdos ėmė bėgti pūliai.
P.Uldukis įsiprašė, kad apžiūrėtų vietinis Rokiškėlių tuberkuliozės ligoninės gydytojas Juozas Zibavičius. Daktaras su jo tėvais bičiuliavosi, ateidavo į pirtį.
J.Zibavičius vaikiną iš karto pasiguldė į ligoninę, dar pabarė, kad ilgokai delsęs.
„Dešinėj kojoj prie klubo sąnario kaulas gedo. Iš karto gydė vaistais, nepadėjo, tada vežė į Rokiškį operuoti, skuto kaulą. Taip sugydė, kad iki dabar dėl tos kojos bėdų neturiu“, – prisimena P.Uldukis.
Užtat ligoninėj jis praleido pusantrų metų, iš pradžių buvęs gulimas režimas, paskui leidę ir vaikščioti.
Visus pastatydavo ant kojų
Į sovietmečiu Rokiškėlių dvare atidarytą tuberkuliozės gydyklą ligoniai buvo gabenami ne tik iš Panevėžio apskrities, bet ir iš visos Lietuvos.
Iš pradžių ligoninė turėjo 50 lovų, paskui tas skaičius išaugo beveik iki šimto.
Sergančiaisiais rūpinosi 20 medicinos seserų, slaugių ir sanitarų, visam kolektyvui vadovavo chirurgas J.Zibavičius, dirbti į tuos kraštus atvykęs iš Žemaitijos.
Apie tą daktarą iki šiol, kaip paliudijo ir 83 metų P.Uldukis, sklando legendos. Sakoma, jis buvęs savo srities virtuozas. Atveždavo ligonius su iki kaulų išpuvusiom žaizdom, o jis visus pastatydavo ant kojų.
Kad ir kaip sunkiai sergantieji čia patekdavo, per 23 ligoninės gyvavimo metus nė vienas pacientas nemiręs.
Išdega ir bėdos nebelieka
Daktaras išgarsėjo ne tik kaip išgydantis kaulų tuberkuliozę, bet ir kaip stebuklingai „taisantis“ kojų venas.
Kokia gi ta paslaptingoji J.Zibavičiaus venų gydymo procedūra?
„Uždeda koją ant stalo, iš nesveikos venos švirkštu ištraukia kraują ir prileidžia druskos tirpalo. Po to apibintuoja koją ir paleidžia namo“, – atpasakoja sklandžiusią legendą mano pašnekovai.
Tačiau viskas buvo ne taip.
„Panevėžio kraštui“ pavyko surasti vienintelę dar gyvą medikę, anuomet dirbusią su J.Zibavičiumi ir savo akimis mačiusią tuos legendinius venų „taisymus“.
Genovaitei Murnikienei dabar jau 84 metai, moteris gyvena pas dukrą Danguolę Rokiškyje.
Į tuberkuliozės ligoninę Rokiškėlių dvare ji atvyko 1952 metais, ką tik baigusi Panevėžio medicinos mokyklą. Netrukus ji tapo vyriausiąja seserimi, paskui dar ir dietologe.
Personalas ne itin džiaugėsi, kad daktaras uždarbiauja iš šono. Seselėms ir slaugėms teko prie to prisidėti, triūsti ir prie privačių ligonių, o daktaras už tai nė ačiū neištardavo.
Pasak G.Murnikienės, tas legendinis gydymas buvęs toks: žgutu užspaudžia koją, išryškėja venos, tada į ligos pažeistąsias suleidžia 10 procentų kalio chlorido tirpalo, kitaip sakant, sterilaus druskos skiedinio. Druska tą veną išdegina ir kraujas ja nebecirkuliuoja, ieško kelio per aplinkines gyslas.
„Kraujo iš venų tikrai neištraukdavo, čia žmonės prigalvoja“, – juokiasi buvusi medicinos sesuo.
Tokia procedūra moterims tikrai padėdavo, iššokusios venos išnykdavo, tad gandas apie esą stebuklingą daktarą ėjo iš lūpų į lūpas.
„Kai koja venų mazgais išvirtusi, yra pavojaus ir gyvybei, gysla gali trūkti, kraujo krešulys gali susidaryti, iki širdies nukeliauti. Išvirtusios venos ir skausmą sukelia, žmogui sunku vaikščioti, stovėti. Todėl Rokiškėlėse išgydytieji perduodavo žinią kitiems, ji sklido iš lūpų į lūpas“, – patvirtino G.Murnikienė.
Nulipdavo ir naktį
Palata paverstas vienas dvaro rūmų kambarys buvo didžiulis, jame tilpo apie 20 lovų. Sunkių, prie patalo prikaustytų ligonių buvę nemažai, tad gydytojas ateidavo pas vyrus tiesiog pavakaroti.
Eiti toli nereikėjo. Pirmame rūmų aukšte buvo įrengtos palatos ir tvarstomasis, o gydytojas su žmona ir trimis vaikais buvo įkurdintas antrame aukšte, tad, galima sakyti, kiaurą parą buvo darbe. Jei pasitaikydavo svarbių atvejų, pas ligonius nulipdavo ir naktį.
„Anas su ligoniais šachmatais grodavo, su negalinčiais vaikščioti pliekdavo partijas. Nemėgdavo pralaimėti. Jei kuris jį nugroja, žiūrėk, ir sako, kad neteisingai žaidė“, – prisimena P.Uldukis.
J.Zibavičiui rūpėję ne tik žaizdoti kūnai, bet ir bendra pacientų sveikata.
Jauni vyrai išklibikščiuodavo į lauką parūkyti, daktaras užmatęs tuoj keldavo vėją.
„Kartą ir mane rūkantį pagavo, pasišaukė ir atskaitė „lekciją“, esą geriau šimtgramį išgert, ne ką taip baisiai plaučius nuodyti, rūkalai organizmą suėsią“, – prisimena pašnekovas ir priduria, kad garsas apie jį sklido toli už Lietuvos ribų.
„Privažiuodavo žmonių iš Latvijos, Baltarusijos, Rusijos, net naktimis eilės pas jį stovėdavo“, – pasakoja P.Uldukis.
Vieną kartą įskundė
Gausybė pacientų, ypač moterų, kreipdavosi visai ne dėl kaulų tuberkuliozės.
„J.Zibavičius stebuklingai taisė venas“, – paaiškina P.Uldukis.
Daktaras atlikdavęs tik vieną procedūrą, sutvarstytas ligones iš karto išleisdavo namo, nė vienos į skyrių neguldydavo. Ir tas gydymas buvęs iš tiesų labai efektyvus.
Tiesa, tuos „taisymus“ daktaras atlikdavo nelegaliai, ne už ačiū. Sakoma, kad atvykėlės jam dosniai susimokėdavo.
Kadangi tuberkuliozės ligoninė buvo pavaldi ne Rokiškio rajono valdžiai, o Vilniui, sveikatos apsaugos ministerijai, arti viršininkų nebuvo ir niekas netikrino, ką ir kaip J.Zibavičius dirba.
Vis dėlto kartą dėl tų venų gydymo jį kažkas paskundė, iš ministerijos atvažiavo komisija.
„Pasėdėjom už stalo, išgėrėm butelaitį, ir išvažiavo. Skandalėlis nuvilnijo tik Rokiškyje ir greit užsimiršo“, – anuometinio kolūkio pirmininkas Vytautas Šlikas neslepia, kad gydytojui padėjo visus nemalonumus užglaistyti.
Ir daktaro bute įrengė palatas
Visus 23 metus iki 1972-ųjų, kai ligoninė buvo uždaryta, nepasitaikydavo, kad lovos stovėtų tuščios.
„Pokariu buvo plačiai paplitusi plaučių tuberkuliozė. Žmonės nusilpę, neprivalgę, pervargę, stresų nukamuoti – tai liga ir plečiasi, pereina į kaulus ar kitą silpniausią organizmo vietą. Į ligoninės gyvavimo galą ligonių nemažėjo, tik jie sirgo lengvesnių formų ligomis, nebebūdavo tiek žaizdų, baisių kaulų pūlinių, puvinių“, – pasakoja G.Murnikienė.
Medikė prisimena, kad anuomet ligonius gydė antibiotiku streptomicinu, nuo skausmo leido analginą ir dar duodavo tablečių, vadintų „Paska“. Organizmą stiprindavo vitaminais B-12, B-1 ir C.
Kai ligoniams nebeužteko lovų, virtuvę iš rūmų iškėlė į tolėliau buvusį medinį namą ir jos vietoje įrengė dar vieną palatą. Vėliau ir jos nebeužteko. Tada ir gydytojo šeimą iškraustė į tą gretimą namą.
Dėl studentų galvos nesuko
Per visą ligoninės gyvavimo laiką rūmuose nebuvo daromas joks remontas. Pacientai naudojosi dvarininkų įrengtu vietiniu tualetu ir vonia, dirbo krosnių kūrikas.
„Ligoninę uždarė ne todėl, kad ligonių pritrūko, o dėl antisanitarinių sąlygų, mat kitur atsirado šiuolaikiškesnė įranga“, – prisiminė G.Murnikienė.
Tada pastatas buvo atiduotas kolūkiui, jame norėta įrengti vaikų darželį, tačiau ministerija neleido – vis dėlto buvusi tuberkuliozės gydykla, užkrato šaltinis.
Tada kolūkis rūmuose įrengė bendrabutį studentams, vežamiems į talkas. Ar jiems nepavojingas tas užkratas, jau niekas galvų nesuko.
Gydytojas J.Zibavičius perėjo dirbti į rajono ligoninę. Legenda apie jį rimo.
Vis dėlto gydytojas liko neeilinė asmenybė. Po Sausio 13-osios įvykių Rokiškio ligoninės Kraujo perpylimo skyriaus vedėjas J.Zibavičius kreipėsi į rajono gyventojus prašydamas visų donorų bei kitų rajono žmonių duoti kraujo.
