Pasigenda jaukių kampelių
„Kai žinai, ko nori gyvenime pasiekti, kur linksta tavo siela, atrodytų, atsitiktiniai dalykai krenta tau tiesiai į rankas. Bet tai nėra atsitiktinumai. Sakoma, kad žmogus tėra filtras, o kuria – Dievas“, – svarsto Panevėžyje gimęs ir užaugęs kompozitorius, humanitarinių mokslų daktaras, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius Ričardas Kabelis.
Iškilus vyras
Modernią muziką kuriantis R.Kabelis akademijoje įkūrė unikalų Muzikos inovacijų studijų centrą. Toks centras – dar retenybė, pasaulyje tokių – tik keli.
Jaunatviškai atrodantis neseniai 60-metį atšventęs R.Kabelis mus kviečia į kone sostinės širdyje – judriame Gedimino prospekte esančią akademiją. Čia zuja ne tik studentai, bet ir jaunimas bei vaikai. Jie taip pat mokosi muzikos.
Priešais akademiją – pertvarkoma Lukiškių aikštė. R.Kabelis lygina, kad ir jo gimtasis Panevėžys, kaip ir sovietmečiu Vilniuje Lenino aikštė, labai jau smarkiai pertvarkomi, iškertami seni medžiai, mažėja želdinių.
„Ieškojau vaikystės nuotraukų. Kokių radau! Kokių jaukių kampelių būta! Miestas turėjo kažką savito. Dabar to jau pasigendu“, – prisiminė R.Kabelis.
Šiemet R.Kabelis neteko vienoje miesto automobilių įmonių vadovu dirbusio tėvo Igno, mamos Genovaitės – gerokai anksčiau. Su Panevėžiu jį besieja tolimesni giminės. Profesorius džiaugiasi, kad 90-mečiai tėvo brolis ir sesuo, gyvenantys Panevėžyje, – gan stiprios sveikatos ir šviesaus proto.
Nepasiekiama klaviatūra
R.Kabelis prisiminė, kad muzika jį traukė nuo mažų dienų.
Kai vaikų darželyje vaikai susispiesdavo į būrį žaisti, jo žvilgsnis nukrypdavo į pianiną.
„Klaviatūra buvo aukščiau mano galvos. Ištiesęs viršun rankas spaudydavau klavišus. Netrukus pastebėjau, kad gražiai skamba, kai vieną klavišą praleidi, o du – paspaudi“, – šypsojosi R.Kabelis.
Vėliau sužinojo, kad tie du garsai vadinami tercija. Auklėtojos, pamačiusios, kad berniukas neatsitraukia nuo pianino, patarė tėvams jį mokyti muzikos.
„Dar vaikystėje taip buvo, kad girdžiu garsą – ir man viskas aišku, sava, mano pasaulis. Žinodavau, koks instrumentas ką groja, iš karto galėdavau nueiti prie instrumento ir pakartoti“, – pasakojo R.Kabelis.
Devintoje klasėje mamos paklaustas, kuo norėtų užaugęs tapti, jis atsakė, jog – kurti muziką.
Tuomet mama jį nuvedė pas žymų kompozitorių, pedagogą, choro dirigentą Antaną Belazarą. Iš pradžių pas jį lankęsis kartą per savaitę, R.Kabelis ėmė pas kompozitorių ateidinėti du, o vėliau – ir tris kartus.
R.Kabelis džiaugiasi, kad prieš stodamas į tuometę konservatoriją, dabar – Muzikos ir teatro akademiją, baigė J.Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą ir pagilino muzikos žinias.
Pažino vokišką kultūrą
Baigęs mokslus R.Kabelis pelnė Vokietijos akademinės tarybos stipendiją stažuotei. Išvykęs dėstė Štutgarto valstybinėje muzikos ir teatro akademijoje, universitete, skaitė paskaitas Darmštato naujosios muzikos vasaros kursuose, Vokietijos, Austrijos ir Šveicarijos universitetuose bei muzikos akademijose.
„Išvykau pačiu tinkamiausiu laiku. Mano profesijos žmonės tuo metu dirbo taksistais, parketus klojo. O aš turėjau fantastišką galimybę plėsti akiratį, dėstyti, kurti muziką bei iš vidaus pažinti vokišką muziką ir kultūrą. Vokiška pernelyg griežta tvarka yra didžiulis pliusas: jeigu susitarei – ateis, jei pažadėta – bus ištesėta. Supratau, kad mes daug ko galime iš vokiečių išmokti“, – pasakojo kompozitorius.
Gyventi Vokietijoje R.Kabeliui patiko. Likti visam laikui minčių nekilo, bet apsisukęs grįžti kaip turistas irgi neketino.
Jei Dievas davė galimybę sukurti kažką naujo, perprasti, koks yra pasaulis, kur glūdi muzikos gelmė, prasmė ir genialumas, – atsisakyti tobulėti užsienyje negali.
Grįžo po 17 metų
R.Kabelis prisiminė, kokia ypatinga laimė buvo pusantrų metų trukusi kūrybos praktika Vienatvės pilies akademijoje prie Štutgarto.
Čia kūrybinį darbą dirba pusė vokiečių ir pusė pasižymėti sugebėjusių kitataučių. Juos atrenka tarptautinė komisija.
Vokietijoje išleista R.Kabelio autorinė plokštelė buvo pirmojo lietuvių autoriaus užsienyje pasirodžiusi plokštelė.
Bet kinams, austrams, vokiečiams ir kitų tautybių studentams dėstęs R.Kabelis ilgėjosi tokio susikalbėjimo, kai užtenka ištarti kelis sakinius – ir viskas tarsi aišku. O tai lemia vienodas ar bent jau panašus mentalitetas, ta pati kalba, tautinė bendrystė ir istorija.
Be to, ir chorvedės žmonos Laimos Ereminaitės-Kabelienės Vokietija nesuviliojo. Ji nuvykdavo pas sutuoktinį tik paviešėti.
17 metų praleidęs užsieniuose, R.Kabelis grįžo dėstyti į Muzikos ir teatro akademiją.
Ginčytis – kas drįs?
Liaudies dainos ir sutartinės, Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, Kuršių nerija, Vilniaus senamiestis – tokie dalykai lemia gyvenimo džiaugsmą, kūrybos esmę. Tuo įsitikinęs mano pašnekovas.
„Ir dabar galėčiau važiuoti dėstyti į užsienį. Alga būtų penkiskart didesnė. Bet važiuoti tik dėl pinigų? Neverta“, – paaiškino R.Kabelis.
Studentams jis taip pat pataria į užsienį vykti su žinių bagažu, įgijus bent jau magistro laipsnį.
R.Kabelis jauniesiems muzikams dėsto kompoziciją.
„Mano kūrybos klasėje – aštuoni studentai iš 40-ies, studijuojančių kūrybą. Tie, kurie pas mane pateko, yra kažkaip unikaliai gabūs ir įdomesni už kitus“, – šypsojosi R.Kabelis.
Paklaustas, ar studentai su juo ginčijasi, profesorius pajuokavo: „Kas išdrįs?“ Ir pridūrė, kad ginčytis nėra dėl ko, o diskusijų – būna.
Muzikos kūryboje, kaip ir sporte, yra taktika ir technika, taisyklės ir improvizacija.
Bet tam, kad vėliau sugebėtų improvizuoti, studentai pirmiausia mokosi muzikos pagrindų, lavina nuoseklų ir sistemišką mąstymą.
„Namą statyti gali išmokyti, bet kūryba – kažkas tokio, ko nesugeba bet kuris žmogus. Kurti turi taip, kaip pats tiki“, – kalbėjo R.Kabelis.
Atskleidžia sielos švelnumą
Paklaustas, kas arčiau širdies – dėstytojo darbas ar kūryba, R.Kabelis prisiminė, kad baigus tuometę aspirantūrą dėstyti jį įkalbėjo jo mokytojas profesorius Julius Juzeliūnas.
Bet dėstyti iš knygų jam pasirodė nerimta, todėl pirmiausia norėjo įgyti kūrėjo patirties.
„O dabar dėstyti labai įdomu. Žinau, ką ir kaip noriu pasakyti, jau atsakiau į daugybę savo klausimų, suradau savo sprendimus. Smagu turėti mokinių. Tai ir mano paties augimas“, – džiaugėsi pašnekovas.
Muzikos analizė, gilinimasis į kūrybą dėstytojui suteikia profesinio tvirtumo, plečia jo gebėjimus.
Pirmaisiais metais studentus dar tenka motyvuoti, skatinti, bet vėliau kūrybos trauka didėja savaime.
„Ir nesvarbu, jei vienas ar kitas studentas nekurs muzikos – tai juk priklausys ir nuo gyvenimo aplinkybių, nuo šeimos narių požiūrio į jo kūrybos siekius. Bet muzika atskleidžia sielos švelnumą, kuriantys žmonės savo šeimose išaugins kultūringus ir išsilavinusius vaikus“, – kalbėjo R.Kabelis.
Garsas priartėja ir atsiveria
Grįžęs dėstyti į akademiją R.Kabelis pradėjo įgyvendinti svajonę – ėmėsi kurti inovacijų centrą su unikalia erdvinio garso sfera. Tai užtruko trejus metus. Vienoje centro auditorijoje ratu išdėstyti septyni garsiakalbiai. Joje studentai klausosi, kaip jų kurtoji muzika skambės kino salėje.
Ekrane studentai koreguoja, keičia virtualias natas. Tai – ir nuotolinio mokymo erdvė.
Kitoje auditorijoje – jau 24 garsiakalbių tinklas. Jie sukabinti kupolo forma.
„Judantį garsą girdi iš žemai ir aukštai, iš šonų ir iš visų pusių. Jis gali pakilti, nusileisti, priartėti arba praplėsti erdvę“, – aiškino R.Kabelis.
Klausantis įspūdis toks, lyg fleita grojantis žmogus visomis kryptimis judėtų patalpoje.
Sutapimas, kad rengiant centrą atvyko studijuoti talentingas programuotojas austras. Jis ir sukūrė sferinio garso valdymo programą.
„Tokio dalyko niekas nebuvo net girdėjęs. Pats ateidavau į auditoriją ir klausydavausi, ką čia padarėme“, – šypsojosi profesorius.
Siaubinga įrašo savaitė
R.Kabelis sukūrė apie 50 įvairaus žanro kūrinių. Jo muzika – šiuolaikinė, moderni, kai kas ją vadina minimalistine, bet kompozitoriui šis terminas atrodo netikslus.
„Mano muzika gali būti paprasta pagal garsų kiekį, bet joje labai svarbi muzikinė forma“, – kalbėjo R.Kabelis.
Jis siekia kurti taip, kad jei staiga pradingtų partitūra, išlikusiame natų fragmente būtų galima įžvelgti principą ir atkurti visą kūrinį.
R.Kabelis kuria įvairiems instrumentams, chorui, orkestrui, solo. Bet neužtenka muziką užrašyti natomis, ją svarbu atlikti, įrašyti.
Kompozitorius šypsojosi prisiminęs savo kūrinio 89-ioms fleitoms įrašą.
„Kokia siaubinga buvo to įrašo savaitė! Žymus italų fleitininkas Manuelis Zurria, pervargęs po „Sutartinės“ įrašo, prisipažino, jog dažnai norėjo sviesti peilį man į nugarą... Bet tokia jau ta naujoji muzika, kai rezultatas atperka visas kančias“, – kalbėjo R.Kabelis.
Iš savų kūrinių labiausiai kūrėjui prie širdies – „Keturiasdešimt persiškų persikų“ mišriam chorui.
Fortepijonui ir didžiajam būgnui sukurtas „Opus Servus“ – tarsi pranašišku pavadinimu. Mat „servus“ bavariškai reiškia ir pasisveikinimą, ir atsisveikinimą. R.Kabelis jį parašė vos tik įsikūręs Vienatvės akademijoje.
Susierzinimas – geras ženklas
Paklaustas, kodėl rašo sudėtingą, dažniausiai tik išprususį klausytoją iškart patraukiančią modernią muziką, R.Kabelis sakė kuriantis taip, kaip muziką girdi, kaip jam norisi.
Iš pradžių gimsta idėja, kaip kūrinys skambės. Kompozitoriui labai svarbu, kad tai būtų nauja, negirdėta. Po to jau laukia struktūros gludinimo iki tobulybės darbas.
„Norisi sukurti neįmanomų, nebūtų dalykų, pažinti, kur yra muzikos ribos. Tai nepaprastai įdomu“, – kalbėjo R.Kabelis.
Jis prisiminė, kaip atliekant vieną iš jo kūrinių vienas garbus profesorius atsistojo ir ėmė vaikščioti. Muzika jį greičiausiai erzino.
Bet R.Kabelis to nelaiko blogu ženklu, nes šiuolaikinės muzikos klausyti – ne tik nepaprastai įdomu, bet ir sudėtinga.
"Panevėžio kraštas", 2017 11 18
