Nuo scenos lydi ovacijomis
Klasikinės muzikos mėgėjams solistės A.Krikščiūnaitės pristatinėti nereikia – ji operose kūrė pagrindinius vaidmenis, jos ypatingo tembro sopranas skambėjo ir tebeskamba koncertuose, festivaliuose, ją nuo scenos ovacijomis lydi ir užsienio publika.
Solistė dainavo diriguojant lordui Yehudi Menuhinui, Mstislavui Rostropovičiui, Arvo Volmeriui ir kitoms užsienio bei Lietuvos klasikinės muzikos garsenybėms. A.Krikščiūnaitė koncertavo su Lietuvos nacionaliniu ir Valstybiniu simfoniniais, Varšuvos ir Estijos nacionaliniais simfoniniais, Lietuvos, Šv. Kristoforo orkestrais.
Muzikos kritikai liaupsino solistę už išpuoselėtą vokalą, inteligenciją, virtuozišką interpretaciją. 2011-aisiais ji gavo Nacionalinę kultūros ir meno premiją.
Inkognito – kur kas geriau
Tačiau gatvėje ar parduotuvėje dainininkę atpažįsta retas. A.Krikščiūnaitė tuo nesistebi – televizijų projektuose nedalyvaujantys dainininkai tarsi neegzistuoja plačiajai visuomenei.
Dainininkė niekada nesiveržė į ekraną.
Ir be televizijos jos karjera klostėsi puikiai. A.Krikščiūnaitė juokauja, kad būti inkognito netgi geriau – rytą įsijungęs kompiuterį nepaskaitysi apie save nebūtų dalykų, niekas viešai neaptarinės tavo vedybų ar skyrybų. Beje, jas išgyventi teko ir šiai moteriai.
„Tai praėjęs etapas“, – mosteli ranka dainininkė.
A.Krikščiūnaitei nepriimtina viešinti asmeninį gyvenimą.
Apkabino panevėžietis
Veikli, energinga moteris turi daug bičiulių, pažįstamų. Kai su dainininke ėjome Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kur pastarąjį dešimtmetį ji dėsto klasikinį dainavimą, koridoriais, ją vis užkalbindavo studentai, kolegos. Daugiau kaip prieš tris dešimtmečius Panevėžį palikęs akademijos Choro dirigavimo ir pedagogikos katedros vedėjas, dainininkas Dainius Puišys draugiškai apkabino A.Krikščiūnaitę ir paprašė nufotografuoti drauge.
Tačiau solistės artimų draugų būrelis nedidelis. Jos geriausia draugė gyvena Panevėžyje. Vaikystėje jos sėdėjo viename suole dabartinėje Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje ir iki šiol yra labai artimos.
Pastaruoju metu dainininkė retai lankosi Pasvalyje. Jos mama ir sesuo gyvena Vilniuje. Gimtinėje tenka lankyti tik tėvo kapą.
„Gaila, kad niekaip savęs neprispaudžiau išmokti vairuoti automobilį. Buvau nusipirkusi kelių eismo taisyklių knygelę, ketinau pradėti mokytis, bet taip to ir nepadariau. Dabar gaila, kad negaliu kada panorėjus sėsti į automobilį ir apvažiuoti išgražėjusių Lietuvos miestelių, kaimų“, – kalbėjo ji.
A.Krikščiūnaitė su nostalgija prisimena savąjį miestą. Prieš kelerius metus dainininkė buvo panirusi į pačios Pasvalyje sumanytą projektą „Kultūros tiltai“. Menininkė kartu su kolegomis Pasvalio muzikos mokyklos pedagogams, moksleiviams, besimokiusiems vokalo, smuiko, gitaros instrumentų specialybių, vedė meistriškumo pamokas, organizavo klasikinės muzikos atlikėjų koncertus, pati dainavo savo kraštiečiams.
Nedrįso svajoti apie svaigią dainininkės karjerą
A.Krikščiūnaitė nuo vaikystės dainavo chore, ansambliuose. Jos mama dirbo muzikos mokytoja, turėjo gražų balsą, buvo Pasvalio įvairių meno kolektyvų vadovė, švenčių organizatorė. Tėvas irgi buvo muzikalus, grojo mandolina, nors pagal profesiją buvo žemės ūkio specialistas. A.Krikščiūnaitės ir jos septyneriais metais jaunesnė sesuo Gitana lankė muzikos mokyklą.
Pašnekovė prisipažino niekada nesvajojusi tapti dainininke.
„Norėjau būti muzikos mokytoja. Kaip mama“, – pasakojo ji.
Pasvalietė įstojo į Juozo Tallat-Kelpšos konservatoriją. 1980-aisiais, kai jai buvo 18 metų, mirė tėvas. A.Krikščiūnaitės seseriai buvo sukakę 11 metų.
Kad šeima neskurstų, o dukros galėtų lavintis, našlė prie mokytojos algos prisidurdavo dainuodama įvairiuose renginiuose.
„Motinos talentas dainuoti ir darbštumas padėjo atsiskleisti manajam“, – A.Krikščiūnaitė jaučia didelį dėkingumą mamai. Garbaus amžiaus sulaukusi moteris iki šiol labai domisi dukters profesiniu gyvenimu.
Iš J.Tallat-Kelpšos konservatorijos A.Krikščiūnaitė perėjo į tuometę Lietuvos konservatoriją.
Po studijų pasvalietė gavo paskyrimą į Klaipėdos muzikinį teatrą.
Jaunoji dainininkė čia sukūrė Ritos vaidmenį Gaetano Donizetti operoje „Rita“ bei Monikos vaidmenį Gian Carlo Menotti operoje „Mediumas“. Už Monikos vaidmenį 1989 metais jai paskirta Lietuvos teatro sąjungos premija. Tais pačiais metais ji tapo jaunųjų atlikėjų konkurso Moldovoje I premijos laureate.
Amerikoje patyrė kultūrinį šoką
Pajūryje dainininkė gyveno ir dirbo trumpai – vos porą metų. Konservatorijos dėstytojų ryšių dėka jai atsirado galimybė išvykti į stažuotę JAV. 1991-aisiais tai prilygo stebuklui.
A.Krikščiūnaitė dabar juokiasi prisiminusi, koks kultūrinis šokas ją, užaugusią sovietmečiu, nė žodžio nemokančią angliškai, ištiko už Atlanto. Treji Amerikoje praleisti metai merginai atvėrė visiškai kitą pasaulį ir davė akstiną tobulėti kaip solistei.
Pasvalietė mokėsi pas tuo metu žinomą vokalo pedagogę Claire B.Alexander, dirigentą Yves Abel ir Bel Canto instituto įkūrėją bei dėstytoją Jane Bakken Klaviter bei dainavimo mokytoją Beverley Peck Johnson.
Vasaromis ji grįždavo atostogų namo į Pasvalį. Dainininkė tikino net minčių neturėjusi pasilikti JAV – ši šalis ją žavėjo, tačiau netraukė gyventi.
Pirmieji įvertino estai
Grįžusi į Lietuvą ji suprato, kad čia yra nereikalinga.
„Tuo metu, 1997-aisiais, kultūrinis gyvenimas Lietuvoje buvo apmiręs. Koncertų, teatrų salės buvo pustuštės“, – pasakojo ji.
Lietuvę pastebėjo estai ir pakvietė dirbti į Estijos nacionalinę operą. Šioje šalyje A.Krikščiūnaitė dirbo 9 sezonus, sukūrė daug įsimintinų vaidmenų operos pastatymuose. Estų kritikai ypač palankiai įvertino jos sukurtus vaidmenis – Andželikos G.Puccini operoje „Sesuo Andželika“, Elizabetės G.Verdi operoje „Don Karlas“ bei Elvyros G.Verdi operoje „Ernani“. 2003 metais lietuvė sulaukė suomių kvietimo G.Puccini operos „Toska“ pastatyme sukurti Toskos vaidmenį.
Solistė į repeticijas ir spektaklius Estijoje važinėjo iš Vilniaus, kuriame gyveno. Šioje šalyje ji sulaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo. 2004-aisiais estai lietuvę apdovanojo Baltosios žvaigždės ordinu už nuopelnus Estijos kultūrai.
Įdirbis kaimyninėje šalyje vėliau jai atvėrė duris į didžiąją sceną Lietuvoje. Juolab kad pagerėjus ekonominei situacijai ir čia pagyvėjo kultūrinis gyvenimas.
A.Krikščiūnaitė jau ir savo gimtinėje sulaukdavo daug kvietimų dainuoti. Lietuvos kompozitoriai parašė kūrinių specialiai jai.
Pasirinko būti laisva menininke
A.Krikščiūnaitė sakė, kad jai vienodai artimi tiek operos, tiek kantatos, tiek oratorijos, tiek dainos žanrai.
„Išbandžiau daug muzikos žanrų, tarp jų ir estrados. Įdomu pažinti kuo daugiau skirtingos muzikos. Esu laiminga, kad save visiškai realizavau kaip dainininkė“, – kalbėjo solistė.
A.Krikščiūnaitė niekada nebuvo etatinė dainininkė, prisirišusi prie konkrečios darbovietės. Būti laisva menininke reikėjo drąsos – niekada nežinai, ar turėsi darbo. Menininkė sakė, kad tai ją skatino nuolat tobulėti, būti geriausia. A.Krikščiūnaitė neslepia, kad būta ir sunkių laikotarpių, kai negaudavo trokštamų vaidmenų.
„Žiūri į afišą, kurioje nėra tavo pavardės, ir taip graudu“, – pamena ji.
Ilgiausia pauzė be darbo truko apie porą mėnesių. Dainininkė svarsto, kad jos kartos menininkams buvo lengviau, nes nebuvo tokios didelės konkurencijos kaip dabar.
Moteris pripažįsta, kad ją lydėjo sėkmė, tačiau yra įsitikinusi, kad be juodo darbo, užsispyrimo nieko nebūtų pasiekusi. Maža turėti tiktai talentą.
A.Krikščiūnaitė daug jėgų ir energijos skiria klasikinės muzikos, taip pat ir nacionalinės, populiarinimui.
Jos dėka praėjus 100 metų – 2006-ųjų lapkričio 6 dieną Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje vėl skambėjo Miko Petrausko ir Gabrielaus Landsbergio-Žemkalnio opera „Birutė“, kurioje ji atliko pagrindinį Birutės vaidmenį.
Ši opera yra pirmasis lietuviškas šio žanro kūrinys. „Birutės“ premjera įvyko 1906 metų lapkričio 6 dieną Vilniaus miesto salėje (dabartinė Lietuvos nacionalinė filharmonija). Ši diena laikoma lietuvių nacionalinės operos gimimo diena.
Šiemet Palangoje devintus metus vyko jos inicijuotas sakralinės muzikos festivalis „Ave Maria“.
Niekada nenurašo žmogaus
A.Krikščiūnaitė muzikos mokytoja netapo, tačiau dirba pedagoge. Savo kūrybinę patirtį ji perduoda studentams. Dainininkei labai patinka dirbti su jaunais žmonėmis.
Paklausta, ar iš karto atpažįsta talentus, tik nusijuokia. Sako, kad net ir įgudusiai akiai sunku pasakyti, ar bus žmogus dainininkas. Jos praktikoje buvo tokių studentų, kurie atsiskleidė scenoje jai pačiai netikėtai.
„Niekada negalima nurašyti žmogaus“, – kalbėjo dainininkė, kviečiama vesti meistriškumo pamokų Lietuvoje ir užsienyje, dalyvauti įvairių konkursų vertinimo komisijų darbe.
Tėvams, auginantiems talentingus vaikus ir svajojantiems, kad jie gyvenimą susietų su muzika, A.Krikščiūnaitė pataria juos nuo mažumės lavinti. Savo praktikoje ji pastebėjo, kad geriau sekasi tiems, kurie jau yra įgiję kokį nors muzikinį išsilavinimą. „Tokie jaunuoliai giliau suvokia meno pasaulį, greičiau tobulėja“, – sakė ji.
"Panevėžio kraštas", 2017 10 28
