Kūrybą skaito ir dykumoje
Kupiškyje gyvenantis Palėvenėlės ir Alizavos bažnyčių klebonas, Kupiškio bažnyčios vikaras Justas Jasėnas sakydamas pamokslus dažnai prabyla eilėmis. Iš sakyklos liejasi ir paties 35 metų J.Jasėno parašytos eilės, ir kitų autorių kūriniai. Be poezijos neapsieina nė vienas proginis pamokslas per Sausio 13-ąją, Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją.
„Skaitau ir Salomėją Nėrį, ir Justiną Marcinkevičių, nors juos ir dergia. O aš skaitau, nes nieko geresnio nerandu“, – sako J.Jasėnas.
Eiliuoti įterpiniai, aidintys po lietuviškų bažnyčių skliautais skelbiant Dievo žodį, – jau įprasta ir kupiškėnams, ir pačiam poetui, tačiau jis yra patyręs ir kitko.
Lietuvio dvasininko eilėraščiai kasmet aidi Šventojoje žemėje – Izraelio miestuose ir dykumose.
J.Jasėnas ten vyksta su piligrimais kaip dvasinis vadovas. Šventojoje žemėje kunigas lankėsi jau 7 kartus.
„Izraelyje, dykumoje atsisėdus ant akmens, skaityti eiles visai kas kita nei namie. Visi su apdulkėjusiais piligrimų drabužiais, nuvargę, bet dar poezijos nori“, – sako jis.
Eilėmis sutirština įspūdžius
Bendrakeleiviams J.Jasėnas skaito posmus, susijusius su lankoma šalimi. Juos parašė po pirmo apsilankymo Izraelyje ir Jordanijoje.
Tada jis lydėjo iš visos Lietuvos surinktą 20-ies maldininkų grupę, o kadangi pats viską matė pirmą kartą, patyrė labai stiprų įspūdį. Jausmus ir išgyvenimus sudėjo į lakoniškų eilėraščių ciklą.
„Rašiau apie dykumos smėlį, akmenis, naktį, mirtį, praeities pėdsakus, istorijos liudijimus“, – vardija pašnekovas.
Koncentruotomis savo eilėmis piligrimams jis tarsi dar labiau sutirština patiriamus įspūdžius.
Keliauninkams kunigo eilėraščiai nenusibosta, dažnai prašo dar paskaityti. Yra buvę, kad J.Jasėnas piligrimams viešbutyje surengdavo poezijos vakarą.
Atsiveria kitos pažinimo durys
„Pirmą kartą ėjau išsižiojęs, atvėpusiom lūpom. Brendi į banguojantį ežero vandenį Nazarete, žinai, kad tai ne tas pats vanduo, kuris tyvuliavo Kristaus laikais, bet suvoki, kad tai čia įvyko bendruomenės kūrimas, šia pakrante Jėzus su apaštalais vaikščiojo. Žinoma, turistams rodoma daug tik menamų vietų, kai ko tiksliai pasakyti nebeįmanoma, bet pats faktas, jog esi čia, kur viskas mezgėsi, ir kad būtent iš čia, mažo miestelio, žinia taip gaivalingai pasiekė atokiausius žemės pakraščius, yra pribloškiantis. Man ir dabar tas žinios kelias tebeatrodo neįtikėtinas“, – pasakojo J.Jasėnas.
Kasmet skristi į tas pačias vietas kunigui nepabosta, kiekviena kelionė atveria vis kitas pažinimo duris. J.Jasėnas raudų sienoje visad palieka norų lapelį.
Iš pradžių, tik pastatęs koją ant Šventosios žemės, J.Jasėnas viską fotografavo. Rūpėjo turgūs, ką galima nusipirkti, suvalgyti skanaus, buvo smalsu, kaip vietiniai ir atvykėliai meldžiasi.
Kitoje kelionėje dėmesį kreipė į akcentus ir kvapus. Trečiąkart nuvykus svarbu buvo spalvos ir garsai.
„Penktą ryto nuaidi muedzino kvietimas musulmoniškai maldai. Dar tik aušta, tyla aplink, jo balsas nuaidi kalnais. Ir susirenka žmonių minia. Ne akla – turi savo norus, ketinimus. Nei fotografavimo, nei filmavimo technika to neužfiksuosi, įspūdis nuvilnija tą sekundę ir kitą jau išsisklaido“, – pasakoja kupiškėnas.
Sutaną tik pasiskolina
Maldininkai į Šventąją žemę traukia įvairių tikslų vedini. Dažniausiai vyksta padėkoti už reikšmingus gyvenimo įvykius, kiti tikisi sustiprinti tikėjimą, nori patirti krikšto stebuklą panirus į Jordano upę.
„Lydėjau šeimą, kuri į Izraelį skrido, kad maldomis padėkotų Dievui už gyvybes. Buvo pakliuvę į avariją, kritinės būklės, bet atsistojo ant kojų“, – sakė kunigas.
Į piligrimystę dažnokai leidžiasi sutuoktiniai, norėdami paminėti santuokos 25-metį. Jie Dievui dėkoja, kad tiek laiko išbuvo kartu, užaugino vaikus.
Būdamas Izraelyje J.Jasėnas kiekvieną dieną laiko šventas mišias. Piligrimams būna paskirtos vietos, kur kartu su jais atvykęs dvasininkas galėtų atlikti apeigas, klausyti išpažinčių, dalyti komuniją.
„Savos sutanos nesivežu, su ja būtų nepatogu ir karšta. Mums duoda vietą ir bažnytinius rūbus“,– pasakojo kupiškėnas.
Alyvų sode tikisi žiedų
Piligrimų būryje pasitaiko visokių žmonių, būna nusivylusių ir tokių, su kuriais kunigui sunku susišnekėti.
„Kai mažai išsilavinimo ir šventraščio žinių, suvokia tiesmukai. Jei biblijoje parašyta, kad Mozė gyveno 700 metų, taip ir mano. O reikia pasikaustymo civilizacijų istorijoje ir metodų suvokime, kad suprastum perkeltines prasmes ir simbolius. Būna, aš aiškinu, o žmonės nenori girdėti, nenori priimti mokslinio paaiškinimo. Kodėl aš turėčiau erzintis ir veltui gaišti laiką? Tada nutylu, kiekvienas liekam prie savo“, – atvirauja pašnekovas.
Būna, kad piligrimus nuvilia kultūros ir tradicijų skirtumai. Iš arti pamatę, kaip tam tikros apeigos vyksta Jėzaus gimtinėje, jie nustemba, suglumsta ar net pasipiktina.
„Mes, lietuviai, per Verbų sekmadienį į bažnyčią nešame karklo ar kadagio šakeles, nes kitokių tam tinkamų medžių neturime, o Izraelyje neša palmės šakas. Lietuviai maldininkai nusivilia, kad daroma ne taip, kaip jie namuose išmokę. Arba, kai kalbama apie maldą alyvų sodelyje, daugeliui prieš akis iškyla pavasario vaizdas, kvepiančios alyvų šakos gegužę. O ten pamato iki tol neregėtą neišvaizdų alyvmedį“, – pasakoja maldininkų palydovas.
Jaukios spalvotos Kalėdų prakartėlės, kuriomis puošiasi visos Europos katalikų bažnyčios, pasirodo, irgi yra labai toli nuo istorinės tiesos. Piligrimams parodoma tikroji, be jokios romantikos ir puošnumo Jėzaus gimimo vieta.
„Viskas yra tradicija, pranciškonų vienuoliai sugalvojo gražią prakartėlę su figūromis, vaikiškai ir poetiškai, kur gražios ėdžios, suvystytas kūdikėlis Jėzus, o faktiškai buvo paprasčiausia ola, kurioje avių piemenys su savo gyvuliais slėpėsi nuo šalčio. Vienam tokiam urve Juozapas su Marija ir buvo apsistoję, Dievo sūnus gimė be ypatingos estetikos, kaip daugelis įsivaizduoja“, – pasakojo J.Jasėnas.
Yra ir meilės atšvaitų
Ne tik matyti gamtovaizdžiai ir istorinė architektūra, bet ir santykiai su žmonėmis vėliau virsta eilėmis.
„Poezija – mano buvimo būdas“, – šypsosi dvasininkas, dviejų poezijos knygų autorius.
2009 metais išėjo rinkinys „Užmigdykite mus ežeruos“, o 2012-aisiais skaitytoją pasiekė „Artumų erčios“.
Leidyklai jau paruošta ir trečioji jauno kunigo knyga.
J.Jasėnas augo Panevėžyje, mokėsi V.Žemkalnio gimnazijoje. Pirmus eilėraščius parašė būdamas pradinukas.
„Eiliavimo pamatas buvo knygų skaitymas ir bendravimas su įvairiais žmonėmis. Poezija pasitarnavo ir keliui į kunigystę. Jau mokykloje sakydavau kalbas, dalyvaudavau poezijos skaitymuose. Iškalba, retorika, bendravimas su auditorija – tie dalykai, ko ir seminarijoje mokiausi“, – pasakoja jis.
„Artumų erčios“ prasideda mamai dedikuotu eilėraščiu. Iki šiol ji yra geriausia sūnaus draugė ir patarėja, bendramintė ir bendražygė.
„Kai buvau gimnazistas ir ruošdavausi viešiems pasisakymams, kalbos paruoštukę duodavau paskaityti mamai. Ji išbraukdavo didžiumą teksto, palikdavo tik kelis esminius sakinius“, – juokiasi poetas.
Mama ne literatė, o ekonomistė, ilgai dirbusi prekyboje.
„Mama visur ir visada mane lydėjo, buvo ir yra patarėja įvairiais klausimais, niekad neprimesdavo savo nuomonės. Mes su ja apkeliavom visą Lietuvą, kiekvieną savaitgalį vis kitur, link Klaipėdos Vilniaus, Kauno ar į kokį renginį, teatrą, muziejų ar kiną“, – glaudžiu ryšiu su artimiausiu žmogumi džiaugiasi J.Jasėnas.
Nuo kunigystės mama neatkalbinėjo, kurti skatino ir palaikė. Kunigystė ir poezija – tarsi buvimas ant to paties kelio.
„Į kunigystę pasukau ne dėl nelaimingos meilės“, – kvatoja poetas.
Mokyklinių meilių būta. Jos atšvaitų, fragmentinių dryžių yra ir eilėraščiuose. Kunigas nevengia rašyti apie meilę, apie gyvenimo kely sutiktus žmones, buvimo kartu stoteles – tas laiko atkarpas, kai eita su kažkuo kartu. Poezijoje tai tampa jausminga, gyva ir paveiku.
Papuolė į skandalingą „Sapnų“ fotosesiją
J.Jasėnas įsitikinęs, kad jo pasaulėjautai ypatingos įtakos turėjo pažintis su Lietuvoje gimusio ir augusio lenkų rašytojo Česlovo Milošo kūryba.
Į meninį Č.Milošo pasaulį jį, dar gimnazistą, įvedė panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė.
„Elvyra vis kuo nors svaigsta. Įvykiu, renginiu, žmogumi, knyga. Tuo laiku ji jautriai išgyveno Č.Milošo kūrybą, kartu su ja keliavom tom apylinkėm, kur rašytojas augo. Tada perskaičiau Č.Milošo romaną „Isos slėnis“. Upė Isa – taip jis supoetintai vadino Nevėžį. Pamatyta jo vaikystės upė, nuostabūs gamtovaizdžiai jau niekad neišsitrins iš atminties. Visa pasirodė pažįstama, artima, sužadino daug emocijų“, – anuometiniais įspūdžiais dalijosi J.Jasėnas.
Kad atsirado eilėraščių ciklas apie nykstančius dvarus, kaltas panevėžietis fotomenininkas Stanislovas Bagdonavičius. Kartą jis pakvietė eiles rašantį gimnazistą į fotosesiją kuriant seriją „Sapnai“. Fotografas su savo „Sapnais“ buvo pagarsėjęs kaip skandalistas, serijai pozuodavo įvairaus amžiaus apsinuoginę vyrai ir moterys, šiek tiek prisidengę plazdančiais audinių gabalais.
Fotosesija vyko Kupiškio rajone, apgriuvusioje Papilių dvarvietėje. Tą kartą fotografui pozavo miesto keistuolis, žilabarzdis Kazimieras Mėdžius.
J.Jasėnas nepozavo, tik gaudė emocijas ir žodžiais fiksavo savo jausenas.
Toji išvyka paskatino aplankyti ir kitas dvarvietes, ieškoti ten buvusios kultūros ir asmenybių įspaudų, istorinio palikimo.
„Tie seni laikai man atrodė tokie gyvastingi“, – J.Jasėnas pasakojo, ką patyrė senų dvarų griuvėsiuose.
Papildė muziejaus ekspoziciją
Tokiu būdu J.Jasėnas atrado ir Puziniškio dvarelį, mūsų krašto šviesuolės Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtinę. Tada gimė posmai, dedikuoti tai iškiliai asmenybei.
„Bitės mokykliniuose vadovėliuose nebuvo. Perskaičiau naujai išleistą Jarutės Vaičekauskienės kūrybos tritomį. Dėmesį prikaustė Bitės filantropinė veikla, jos noras padėti mažesniems, prasčiau gyvenantiems. Ji gebėjo pastebėti „perliukus“, talentus ir padėjo jiems išeiti į žmones. Man ir dabar imponuoja tai, kad padedama jaunam žmogui įsikibti į gyvenimą“, – neslėpė J.Jasėnas.
Per Puziniškio dvarelį nusitiesė draugystės tiltas su Kaune esančiu Maironio lietuvių literatūros muziejumi.
„Puziniškyje sutikau Maironio muziejaus direktorę Aldoną Ruseckaitę, o paskui mudu dar kartą susitikome Izraelyje. Susirašinėjame iki šiol, turime bendrų reikalų. Talkinu muziejui, renku daiktus, nuotraukas“, – sakė J.Jasėnas.
Jo dėka į Maironio muziejų nukeliavo daug poetės Elenos Mezginaitės gyvenimo bei kūrybos relikvijų. J.Jasėnas padarė žygį po gimtąsias poetės vietas Rokiškio rajone, užrašė prisiminimus žmonių, bendravusių su E.Mezginaite Panevėžyje bei Kupiškyje, ir tą medžiagą taip pat atidavė muziejui.
Eiles skiria širdy palikusiems pėdsaką
Eilėraščiu, dedikuotu dievdirbiui Lionginui Šepkai, poetas taip pat pripažįsta, kad ir šis žmogus paliko pėdsaką jo gyvenime, savotiškai formavo kūrybines ir gyvenimiškąsias nuostatas.
„Kai pamačiau jo kūrinius Rokiškio muziejuje, labiausiai įstrigo tai, jog beveik neraštingas, nemokytas, o šitaip jautė prigimtinę lietuvišką tapatybę“, – pasakojo pašnekovas.
Prieš atvykdamas dirbti į Kupiškį, baigęs seminariją J.Jasėnas kurį laiką darbavosi Zarasuose.
Iš ten – vėlgi gausybė įspūdžių ir dvasinio peno eilėms kurti.
Taip jau atsitinka, kad J.Jasėno akys nuolat krypsta į tos vietovės, kurioje atsiduria, šviesuolius, gyvenusius anksčiau ir jau virtusius savo krašto legendomis.
Zarasuose jam pavyzdžiu buvo gydytojas Dominykas Bukontas, visą gyvenimą ir veiklą skyręs savam kraštui turtinti.
„Jis buvo tikras patriotas. Zarasuose daug kultūrų, tikybų, nuolatiniai konfliktai tarp lenkų, rusų ir lietuvių, o reikėjo visus priimti, mokyti vienus su kitais sutarti. Jis stengėsi padėti visiems ir kartu kaip įmanydamas puoselėjo lietuvybę, būrė tautiečius į draugijas“, – istorine asmenybe žavisi J.Jasėnas.
Kunigas aiškina, kad priežasčių gimti eilėraščiui yra apstu. Įkvepia ir Kupos pakrantės, perskaitytos knygos, naujai sutikti žmonės. Jau iš patirties jis žino, jog žmogaus negali kategoriškai vertinti, šioje vietoje geriau vengti kraštutinumų.
„Neįlysi žmogui į vidų, nepažinsi tobulai, gali tik charakterio fragmentus atsekt. Nebūna tik juodo ar balto, žmogus įvairialypis, bet būna „kraugeriai“, kurie visas jėgas iš tavęs ištraukia, su tokiais sunku bendraut“, – sako dvasininkas.
Atgarsiai
Esmė ne amžius, o minties svarumas
Dailininkė Stasė MEDYTĖ
Justas yra labi šviesi, tauri asmenybė, jautrus žmogus.
Keliai mus suvedė senokai, kai Kristaus Karaliaus katedroje jis buvo šventinamas į kunigus. Susipažinome ir nuo to laiko draugaujame. Mudu vienas kitą jaučiame iš pusės žodžio, suprantame nuotaikas, net nereikia kalbėti.
Aš iliustravau dvi jo poezijos knygas. Dailininkas niekad neiliustruotų knygos, jei autoriaus kūryba nebūtų priimtina, juk reikia įsijausti, pagauti niuansus.
Justo eilės labai filosofinės, gilios ir skausmingos. Tokių posmų taip paprastai atsisėdęs „nesukalsi“, turi tam pribręsti.
Niekad nejutau, kad jis labai jaunas, pagal amžių galėtų būti anūkas. Atrodo, jog jis gyvenimo patirties turi nė kiek ne mažiau nei aš.
Kai leidau katalogą, paprašiau, kad Justas jį pristatytų. Jis suabejojo, ar sugebės, gal per jaunas? Atšoviau, kad esmė ne amžius, o minties svarumas. Ir neapsirikau, tuomet jis labai tiksliai apibūdino mano kūrybą.
„Taip tikrai buvo“
Paliktas burokų lauke sapnavo mamos blynus
Būdamas seminaristas J.Jasėnas vyko į krikščionišką renginį Vokietijoje, į pasaulines jaunimo dienas. Šventei buvo skirtas milžiniškas laukas netoli Kelno.
Į šventę jis nuskrido lėktuvu ir prisijungė prie prancūzų grupės. Iš anksto buvo sutarta, kad klierikas namo grįš su panevėžiečių grupe autobusu.
„Tame burokų lauke milijonas dalyvių, nei kaip paskambint, nei kaip pasakyt, kur esu. Jokio orientyro susitikimui, tik srūvanti žmonių masė. Negalėjom vieni kitų surast, prasilenkėm, jie išvažiavo“, – J.Jasėnas pasakoja įsimintiną nuotykį.
Temsta, o klierikas su dviem lagaminais stovi vienui vienas buvusios šventės vietoje. Laukas akim neaprėpiamas, maždaug viso Panevėžio dydžio. Žolė ištrypta, tam tikrais intervalais išrikiuoti atliekų konteineriai, o aplink kalnai tuščios plastikinės taros, vėjas nešioja šiukšles.
Dar buvo matyti vienas kitas pagalbinis darbininkas, bet iš jų nesulaukė jokios pagalbos.
„Aš vokiškai nekalbu, o vokiečiai nekalba prancūziškai. Raudok ar giedok, kitaip nebus. Šiukšliavežiai važinėja, pasitraukiau į lauko pakraštį, kad ir manęs su šiukšlėm nesušluotų, pasiklojau ant žemės miegmaišį ir bandžiau užmigt“, – dabar juokiasi jis.
Snaudė kiškio miegu. Prieš pat aušrą, kai sudėjo bluostą, susapnavo mamą, kepančią naminius blynus.
„Sapne galvoju: kaži ar dar teks susitikt? Tie blynai tokie tolimi atrodo“, – linksmai pasakoja jis.
Rytą situacija nė kiek nepasikeitė: žmogaus nė vieno, tik tolumoj burzgia šiukšliavežiai.
Pasirausęs šiukšlių krūvoje atskalūnas lietuvis rado gerų konservų, jų prisikrovė pilną kuprinę, nes neįsivaizdavo, kaip ir kada namo parsikapstys.
Nusiprausė skaidresnėje baloje ir patraukė į tą pusę, kur įsivaizdavo esant miestelio geležinkelio stotį.
Nupėdinęs kelis kilometrus sutiko bėgančias dvi moteris. Laimė, viena jų suprato prancūziškai.
„Atrodžiau apspuręs, su nešuliais. Paaiškinau situaciją. Ji paskambino vyrui, tas atvažiavo ir parsivežė namo, pamaitino, leido nusiprausti, tada nuvežė į Kelno geležinkelio ir autobusų stotį. Pinigų beveik nebeturėjau, klausiu, kada autobusas, o man sako, kad gal tik po savaitės. Paskui šūktelėjo, kad kitai dienai dar yra vienas bilietas. Miegojau geležinkelio stoties rūsy. Kai nori sugrįžt namo, visos baimės pasitraukia, smulkmenos netenka prasmės“, – sakė J.Jasėnas.
Varginanti kelionė namo turėjo ir šviesią pusę. Joje J.Jasėnas susipažino su sielai artimu žmogumi, su panevėžiečiu Donatu Pusliu, dabartiniu tinklalapio „Bernardinai“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Justas JASĖNAS
Liepų salon nubridau
Vakarykščiam sapne
Ūkia tolumos
Gyvasties pakrašty
Ir kužda kažkur
Iš gelmės
Tikrumu
Gyvenimo buvusio
Gaivalinga vėsa
Daigą nunešiau
Naujon žemėn pasodins
Ne tremtis
Graudumas Augustiną prisiminus
Kitoniškai žydi
Sušvyti išėjus
Baltas takas
Ženklo žingsniai dūsauja
"Panevėžio kraštas", 2017 06 10
