Svetimi retokai užklysta
Ant Kupiškio marių kranto esantis Palėvenėlės kaimas šiandien primena kurortą.
Išpuoselėtos, gėlėse skendinčios sodybos, akį glostantis kraštovaizdis, nušienautos poilsiavietės, jose stalai ir suolai, patogios maudyklos, vieta valtims į vandenį nuleisti. Aplinkui tyla ir ramybė, raibuliuojančiu paviršiumi be garso slysta valtys. Ir vėjo atpučiamas vandens, meldų bei visokių žyduolių kvapas.
Mažas įlankėles užtūpę žvejai, pro vandenžoles matyti meškerykočiai, dažnokai supliaukši krantan traukiama žuvis.
Net su trim meškerėm nuo šešių ryto pakrantėje sėdi panevėžietis Antanas. Tinkliniame krepšyje jau spurda apie 4 kilogramus gyvų žuvų. Kol kalbam, žvejys spėja ištraukti dar vieną užkibusį karšiuką. Nedidelį. Jį paleidžia atgal.
Vyras čia važiuoja dešimti metai. Traukia žuvinga vieta ir nepaprastas grožis. Vaizdingą marių įlankėlę parodė šiose apylinkėse gyvenantis giminaitis, pats kažin ar tokią būtų aptikęs.
Kaip sako vietiniai, vaizdas – už milijoną, bet svetimi turistai to grožio dar neapipuolę.
Moterys ir pačios stebisi, kad niekas iš vietinių čia dar neįsuko kaimo turizmo versliuko.
„Mūsų krašte žemės labai derlingos, daug kas ūkininkauja, o jaunimui dar nešovė į galvą pristeigti nuomojamų namukų ar vilų“, – sako pašnekovės.
Kaime – anūkų desantas
Palėvenėlės močiutės juokiasi, kad vasarą jų kaimą užtvindo jau kitur gyvenantys vaikai ir anūkai.
Važiuojant Žvejų gatve girdėti, kad jaunimas krykštauja beveik kas antram kieme. Jei balsų negirdėti, vaikų buvimą liudija kiemuose skubotai numesti dviračiai, paspirtukai, kamuoliai ar krūvos spalvingų žaislų.
„Ganau keturis“, „Pas mane vasaroja trys“, „Šiandien du išvežiau į stovyklą, namie liko dar trys“, „Vos ištrūkau, namie anūkų būrys, dabar marti atvažiavo“, „Anūkų akys ant meškerių „padėtos“, ne darbai rūpi, o kaip išlėkt į marias“, „O pas mane sūnaus ir dukters šeimos atostogauja“. Tai moterys vardija, kaip vasaromis prasiplečia šeimynos.
„Jei ne marios, mūsų čia nebūtų“, – tikina Euchrida Sipavičienė.
Moteris anksčiau dirbo vyriausiąja Kupiškio architekte, jos vyras Vytautas irgi architektas, jie mieste ir gyveno.
Kai Sipavičiai nusprendė keltis į kaimą, ieškojo vietos prie vandens. Tokią rado Palėvenėlėje, ant paties marių kranto. Atsikraustė prieš 30 metų, kai marios buvo ką tik užtvenktos, pakrantės dar plikos, neišvaizdžios. Abu architektai daug prisidėjo prie Palėvenėlės apželdinimo.
Vanduo – E.Sipavičienės stichija. Šeima turi savo dvi valtis. Dėl vandens galvas pametę ir anūkai.
Kad Sipavičių kiemas pilnas atostogaujančių vaikų, liudija ant namo sienos kreida išpieštos saulutės ir krūva dviračių.
Draudimai laidoti pašiurpino
„Per kaimą ėjo žvyrkelis, ganėsi pririšti veršiai“, – senbuviai pasakoja, kaip atrodė Palėvenėlė iki užtvenkiant Lėvenį.
Dirbtinės Kupiškio marios atsirado 1984 metais. Tada Palėvenėlė jau buvo klestintis kolūkio kaimas, tačiau grožiu nė iš tolo nepanašus į dabartinį.
Abipus dulkančios gatvės rikiavosi tradiciniai medinukai, kiekvienas jų turėjo rėžį pievų, besitęsiančių iki pat upės. Už žvyrkelių kryžkelės jau buvo pradėjęs dygti naujas, kolūkio specialistams skirtas, vadinamųjų alytnamių kvartalas.
Žinia, kad žmonės neteks pievų ir vanduo atkeliaus iki pat sodybų, daugeliui buvo nemaloni.
„Kai pranešė, kad upę tvenks ir užlies pievas, labai liūdėjom“, – prisimena bažnyčios varpininkė Regina Daunoravičienė.
Apie dirbtines marias palėvenėliškiai sužinojo dar gerokai iki prasidedant darbams ir keistu būdu – staiga nei iš šio, nei iš to buvo uždrausta laidoti šalia bažnyčios esančiose kapinėse.
Tada žmonėms ir buvo pranešta, kad planuojama užtvenkti Lėvenį, jo vandenys galbūt atplūs iki pat kapų.
„Matyt, patys nežinojo, kiek to vandens bus, tai ir uždraudė. Vežk mirusį kur nori, o čia kapviečių kast nebevalia. Žmonės piktinosi, sielvartavo, lėkė į gretimus kaimus žiūrėti, kur yra laisvos vietos. Šlepetienės tėtė mirė 1981 metais, jis ir buvo pirmas velionis, kurį laidot teko vežti į svetimą kaimą“, – pasakojo seniūnaitė Irena Kavaliūnienė.
Kapų netekimas kaimo gyventojams buvo didelis smūgis.
„Savų kapų neturėjom net 12 metų: senosiose kapinėse laidoti neleido, o naujas atidarė tik 1993-iaisiais“, – sakė I.Kavaliūnienė.
Dabar jau vėl leidžiama mirusius guldyti į kapines prie bažnyčios, jei ten yra šeimos kapvietės.
Kad marios nepaplautų kapviečių, kapinių šlaitas ir pakrantė sutvirtinta akmenimis.
Vandeniui išsiliejus nuščiuvo
Prieš užtvenkimą žmonės kalbėjo: „Iš kur čia prisirinks tiek undenio?“
Onos Dalios Šlepetienės tėvų sklypas ėjo iki pat Lėvens. Vaikystėje rasotos pievos išbraidžiotos, takai išminti.
„Aš labai ilgėjausi lakštingalų ir griežlių. Tos grieždavo per visą vasarą. Natūrali, nesėtinė pieva buvo vešli, pilna visokiausių paukštelių, pavasarį lankas vanduo užliedavo, o nuslūgus žaluma šaudavo aukštyn, tada jau gyvuliai ganytis išeidavo“, – į jaunystę nuklydo O.D.Šlepetienė.
Ji dar prisiminė, kad visi kaimo vaikai turėjo savo maudyklas, kas visai seklią, kas gilesnę. Lėvuo nebuvęs tiesus, tekėjo vingeliais ir vingiais.
„Pripratom ir prie naujovės, reikia prisitaikyt, bet man patiko, kai buvo tik upė. Taip gražūs krantai, gėlės žydi, daug žuvų ir paukščių, po akmenimis būdavo vėgėlių. Tada ir parapija didesnė buvo, visi ano kranto kaimai mums priklausė, būdavo ir bendros pamaldos, atlaidai, gegužinės. O vanduo kaimus atskyrė“, – laiką prieš 34 metus prisimena R.Daunoravičienė.
Dar viena karti širdperša palėvenėliečiams buvo, kad marios išskyrė kaimus ir žmones.
„Kai jau užtvenkė marias, visi nuščiuvo – nebesusieisim. Ano kranto kaimus prijungė prie Kupiškio parapijos“, – pasakojo moterys.
Takelis kapinių šlaitu į marių pakrantę gan status. Pašnekovės rodo, kad tuoj už kapinių ribos buvęs kelias link tilto per Lėvenį.
Patiltė buvusi ypatinga, jaunimo pamėgta susibūrimų vieta, o slėnyje už tilto vykdavo gegužinės. Į šokius susirinkę kelių kaimų berniokai nuolat susipliekdavo.
„Pirma nugriovė tiltą, paskui valė dugną, rovė medžius, krūmus. Dar daug metų šakaliai plaukė“, – vis prisimena senbuvės tas „sūdnas“ dienas.
Girdi, kaip pačią rūgoja
„Anksti rytą einu pamariu, taip tyku. Galvoju, Jėzau, kokio gražumo mūsų marios! Paskui garsai ir kvapai pasipila, girdisi, kaip vyras savo pačią anam krante rūgoja, užuodi, kad kažkas šašlykus kepa“, – įspūdžiais dalijasi I.Kavaliūnienė.
Per Jonines armonikos garsai vandeniu nuplaukia toliausiai, moterys spėlioja, gal net visus 35 kilometrus, kiek ištįsusios Kupiškio marios, mat abiejuose krantuose liepsnoja ne po vieną Joninių laužą ir iš visų linksmybių susidaro tarsi vienas muzikinis šleifas.
„Žiemą ant ledo žmonių kaip pingvinų“, – vaizdingai apie žvejus sako E.Sipavičienė.
Vasarą svetimų Palėvenėlėje mažai, tačiau žiemą palei marias einančioje Žvejų gatvėje uodas nosies neįkiš, tiek tirštai ten prikišta automobilių.
„Kartą suskaičiavau plote, kiek akys užmato, du šimtai žmonių buvo, tai per visą ežerą būtų panašiai tūkstantis. Paklausiau, kiek vienas žvejys pašarų supila. Po tris kilogramus. Vadinasi, per savaitę tris tonas. Tad įsivaizduokit, kiek žuvų yra, jei tiek pašaro suėda. Žvejai ir vietinių vaikų prašo žuvis pašert“, – pasakoja E.Sipavičienė.
Tiesiai ties josios kiemu įrengta nauja poilsiavietė. Moters nepykdo šmėžuojantys po langais žvejai ir mauduoliai.
Daugeliui patinka, kad marios pritraukia žmonių. Sekmadienį bažnyčion suėję senukai viens kitam pasidžiaugia: „Vakar buvo žvejų, ėjau pasižiūrėt.“ Bet būna, kad kai kas ir pasiskundžia, mat dėl jaunimo judėjimo pirmyn atgal negali išsimiegoti.
Vėžius išginė technika?
Palėvenėlėje poilsiavietės marių pakrantėje atsirado aktyvios bendruomenės rūpesčiu, rašė projektus, gavo lėšų, pastatė lauko baldus, lieptus į vandenį, nuolat nušienauja plotą aplinkui.
Iš pradžių ir savus, ir svetimus teko mokyti tvarkos, už mašinų valytuvų aktyvistai kaišiojo popierėlius su elgesio pamaryje taisyklėmis, net įspėjančia juosta tvėrė pievas, kad neišvažinėtų, vietiniai vaikai eidavo iš pakrančių rinkti paliktų šiukšlių.
Šiukšlinimo problema išsisprendė savaime. Kai atsirado taromatai, niekas plastikinės taros nebepalikinėja.
Pašnekovės skaičiuoja, kad per dešimtmetį dėl poilsiautojų elgesio policiją teko kviesti tik du sykius: vienąkart dėl per garsios muzikos, kitąkart dėl nesaugiai laigančio vandens motociklo.
Palėvenėlėje nešienautų kiemų nėra, net senukai, jei nebepajėgia žolės nusipjauti, samdo žmogų.
Pamario gyventojai apgailestauja, kad nebeliko vienų smagiausių vėžių gaudymo varžybų, nes telkinyje nebeliko vėžių. Siauražnypliai vėžiai iš Kupiškio marių dingo prieš 4 metus.
„Būdavo, vėžiautojai per naktį pagauna iki 600 vėžių, o pastaraisiais metais varžybų organizatoriai skelbė, kad skirs prizą tam, kas pagaus bent vieną vėžį“, – pasakoja E.Sipavičienė.
Gal taip sutapo, kad siauražnypliai dingo tuomet, kai mariose leista plaukioti galingesnėms valtims ir vandens motociklams.
Filmą apie Palėvenėlės kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
