Modernų kūrinį palaikė seniena
„Paveldosaugininkai, pamatę šitą mano skulptūrą, sunerimo. Kaip čia yra, kad nuo dvaro laikų likęs kūrinys užsiliko, nebuvo į muziejų išgabentas? Nedaug trūko, kad būtų jį atėmę. Kaip senieną, istorinę vertybę“, – vedžiodamas po nuosavą Mėnulio akmens parką, šiuolaikinio meno ekspoziciją po atviru dangum, juokiasi panevėžietis skulptorius A.Pajuodis.
Išties jo kūrinys primena mažiausiai šimtmetį išgulėjusią senieną. Iš milžiniško, 11 tonų sveriančio akmens kūrėjas ištašė trikampį su keistais ženklais jo plokštumoje. Apvali įduba sklidina lietaus vandens, apsamanojęs, gruoblėtas, vietomis apaugęs net pilkšvomis kerpėmis akmuo remiasi į rieduliais grįstą aikštelę ūksmingų medžių pavėsyje.
Greta – irgi iš akmenų sudėliota terasa, ne mažiau samanom apaugusi nei skulptūra.
A.Pajuodis pasakoja, kad tai, ką mato akys, nėra tiesa, skulptūra iškalta prieš gerą dešimtmetį ir specialiai „susendinta“. Senumo efektas išgautas specialiu akmens paviršiaus apdirbimu, padarant jį nelygų, su gausybe mažų įdubimų ir iškilimų, panašų į medžio žievę.
„Daug kas laikosi ant triumvirato: tikėjimo, meilės vilties“, – atskleidžia pašnekovas, ką simbolizuoja kūrinys.
Plokštumoje į iškaltas ertmes įstatyti trys skirtingų geometrinių formų inkliuzai. Neišvaizdus, pilkšvai smėlinis intarpas yra tirolitas, atvežtas iš Sudano. Juodutėlis keturkampis – marmuras iš Ukrainos.
„Kai parke lankosi vaikai, jiems aiškinu, kaip nevienodai akmenys sugeria saulę, gali patys paliesti ir įsitikinti, kad juodasis marmuras labai greit įkaista“, – aiškina skulptorius.
Aura veikia įsimylėjėlius
Prieš 12 metų pradėtas kurti Mėnulio akmens parkas šiandien gyvena keistą ir paslaptingą gyvenimą.
Vienoje alėjos pusėje į žemę pusiau susmigusi geležinė lova, pilna akmenų, tolėliau drykso ištisa riedulių eilė, tarsi išbyrėjusių iš tos lovos. Visa tai likę po vieno poezijos renginio.
A.Pajuodis tą kartą padarytos kompozicijos taip ir neišardė, ji labai gerai simbolizuojanti šios vietovės atmosferą.
Menininkas tvirtina, kad Mėnulio akmens parke tvyro ypatinga, meilės reikalus veikianti aura. Tai girdėjęs iš vietinių gyventojų pasakojimų, iš turistų, taip pat patyręs ir savo kailiu.
„Vieniems meilę sustiprina, kitiems išardo. Čia pabuvojusios porelės yra sakiusios, kad jausmai juos vieną prie kito dar stipriau pririšo, kas turėjo abejonių, jų nebeliko. Kai tapau šitų žemių savininku, vietiniai pasakojo, kad pokariu čia daug šaudėsi. Maniau, vyko klasių kova, o pasirodo, kad šaudėsi iš meilės. Viena mergina ištekėjo, susilaukė vaiko, o netoliese gyveno ją iki ausų įsimylėjęs vyrukas. Jis neištvėrė, kad mylimoji atiteko kitam, vieną naktį įsiveržė į jų namus ir visus iššaudė. Vyrą ir vaiką palaidojo, o jaunoji moteris išgyveno“, – A.Pajuodis perpasakojo ką girdėjęs.
Iš pradžių jis manė, kad vietiniai nuo savęs šį bei tą prideda, bet paskui žmonės pasakė, kur gyvena gyva išlikusi tragedijos auka. A.Pajuodis ją susirado, tada, prieš dešimtmetį, moteriai buvo 95 metai, ji gyveno Panevėžyje, į J.Miltinio dramos teatro kiemą atsuktame daugiabutyje.
Skulptoriaus širdies reikalams tas ypatingas meilės laukas irgi pakenkė. Laimė, situacija baigėsi be kraujo praliejimo: vyrą paliko žmona, palikdama jam auginti du paauglius vaikus.
Kūrėjas atžalas jau užaugino, bet pats iki šiol vienišas.
Neslepia, kad draugių būta, pats nori rimtų ir paprastų santykių, bet išbandęs jas Mėnulio akmens parku pamato, jog santykiai neturi perspektyvos.
O bandymas paprastas: atsiveža moterį grėbti lapų. Iki šiol nė viena tokio bandymo neišlaikė.
Už Dievą geriau nepadarysi
Skulptorius savo meną yra įkurdinęs abipus senos Leonardavo dvarvietės medžių alėjos. Tos skulptūros – lyg mistiški padarai. Nėra konkrečių formų, nepamatysi čia musės, meškos ar dramblio, A.Pajuodžio akmenys kalba kitaip, estetiniais kodais: dydžiu, siluetais, dinamika, per tai sukurdami jausmą ir kiekvieno žiūrovo asmeninį pajautimą.
„Aš idėją išreiškiu nekurdamas jokio vaizdinio, nieko, kas iš Dievo atėję, nes geriau už jį nepadarysi“, – aiškina menininkas.
Alėjos pradžioje stūkso akmens kompozicija „Didžioji mama“.
„Čia kalba ne literatūra, o forma, nėra konkretaus vaizdo, todėl kiekvienas prisigalvoja ką nori“, – komentuoja A.Pajuodis.
„Psalmėje“ matosi šiuolaikinio deimantinio instrumento palikti ruožai, liudijimas, kad dabartiniai skulptoriai akmenį apdirba daug greičiau ir efektyviau nei seniau, vien rankiniais kaltais.
Kita skulptūra sukonstruota taip, kad pabrėžtų žmogaus rankų darbo ir gamtos vienovę: į dirbtinai vertikalėmis ir horizontalėmis išvagotus akmenis įterpti natūralūs, panašiais piešiniais pačios gamtos išramtyti rieduliai.
Tarp 13-os parke įkurdintų kūrinių iš lietuviško bei atvežtinio akmens stovi ir viena ąžuolinė skulptūra. „Drugelių viešbučiu“ pavadintas kūrinys pilnas skylučių.
„Gali įsikurt ir musė, ir kitoks skraidantis, nuomos nemokantis „kvartirantas“, bet iš tikro ši forma sprendžia plastikos klausimus, augimo ir nykimo problemas. Į žemę besiremianti skulptūros apačia tarsi dūlėja, o viršūnė pilna jėgos, veržiasi aukštyn, trykšta. Čia užsuka poilsiaujantys turistai, jie nelinkę į sudėtingus apmąstymus, todėl pavadinau lengvai – „Drugelių viešbutis“, – aiškina mano ekskursijos vadovas.
Visiems sužadina smalsumą
Pirmoji į parką atkeliavo skulptūra, žiūrovų praminta Mėnulio akmeniu. A.Pajuodžiui toks įvardijimas labai patiko, tad nusprendė taip pavadinti ir parką.
Asociaciją, kad tai kūrinys tarsi iš kitos planetos, kelia skulptūros neįprastumas ir paslaptingumas: didžiuliame ovaliame iš Karelijos atvežtame akmenyje spingso įvairaus dydžio glotnios, juodos, išsišovusios apvalios „akys“. Dar susidaro įspūdis, kad skulptūra stovi krateryje, įduboje, atsiradusioje lyg nukritus iš dangaus.
„Greit supratau, kad toks pavadinimas netgi labai komercinis, žmonėms sužadina smalsumą, norėdami jį patenkinti čia ir važiuoja, nors ir nėra normalaus kelio, tik žvyrkelis“, – aiškina kūrėjas.
Svajojo steigti menišką ūkį
Kol kas A.Pajuodis skulptūras stato ir parko teritoriją tvarko tik savo lėšomis. Vien pasamdyti sunkvežimį ir bokštelį, kad atvežtų ir iškrautų akmeninį kūrinį, kainuoja apie 300 eurų. A.Pajuodis parašė apie 20 projektų, tikėdamasis gauti rajono valdžios, valstybės ar Europos Sąjungos finansavimą, bet iki šiol jam neskirta nė cento, joks projektas „nepraėjo“.
Pradėjęs kurti skulptūrų parką, A.Pajuodis turėjo viziją, norėjo padaryti ekologinio ūkio ir menų sintezę.
Jam labai patiko devynioliktojo amžiaus pabaigoje gyvenusio menininko Henrio Mūro susikurtas gyvenimo modelis. Vienas garsiausių anglų skulptorių antroje gyvenimo pusėje išsikraustė į kaimą, gyveno ūkyje. H.Mūras kūrė monumentalias skulptūras, darbas vyko lauke, aplink kūrinius vaikščiodavo avys ir kiti ūkio gyvūnai. Menininko valdos ir dirbtuvės po atviru dangumi buvo tapusios patraukliu turistiniu objektu.
„Norėjau ir čia kažko panašaus: įsivaizdavau, kad parke stovės skulptūros, apie jas vaikščios avys ir nuės žolę, nereikės jos pjauti, buvau sukūręs ir turizmo plėtojimo planą, naudingą ir aplinkiniams kaimams. Norėjau ir žirgus laikyti. Iš mano avių ūkio – pienas ir sūriai, pasijodinėjimas žirgais, iš aplinkinių gyventojų turistai gali pirkti daržovių ir vaisių“, – pasakojo A.Pajuodis.
„Atsistojau valstybei kaip ašaka gerklėje. Ūkininko statusą gavau, avis auginti galiu, bet finansinės paramos neduoda. Norint pačiam už savo pinigus pirkti gyvulius ir pradėti ūkininkauti, reikėtų čia keltis gyventi, statytis namus, fermą, nebebūtų kada kurti. Jei gaučiau finansavimą, galėčiau samdyti darbuotojus. Ministerijoms tikriausiai netilpo į galvas, kaip galima sujungti ūkį su menais. Biudžetas labai nedraugauja su privačia iniciatyva“, – apie dešimtmečio žygius kalbėjo A.Pajuodis.
Varlės spjauduolės pavojingos
Skulptorius bandė gauti leidimą statytis namą ant išlikusių dvaro pamatų, bet iš paveldosaugininkų išgirdo griežtą „ne“. Dvarvietė yra regioninio parko teritorijoje, istorijos ir kultūros paveldas, tad nieko daryti negalima.
Leonardavo dvarvietę A.Pajuodis gavo už kitoje vietoje buvusias senelių žemes. Senelis pinigų nusipirkti ūkiui užsidirbo plušdamas Amerikos šachtose. Palikimą teko dalytis su broliu.
Kai A.Pajuodis ėmė tvarkyti paveldėjimo dokumentus, gavo žemėlapį su pažymėtomis laisvomis vietomis. Buvo išsirinkęs kitą 20 hektarų plotą su senu dvaru, kuris sovietmečiu, po privatizacijos, buvo apgyvendintas. Pasvarstė, kad bus per daug problemų iškeldinti gyventojus, tad nusprendė imti dvarvietę be statinių, tik su išlikusiais pamatais.
Didžioji dalis A.Pajuodžio žemės įeina į Krekenavos regioninio parko teritoriją.
„Čia gausu gyvūnijos: bitės, gandrai, bebrai, voverės, stirnos, šernai, pelėdos, varlės spjauduolės, jei spjauna, reikia skubiai akis plauti, antraip gali apakti. Per mano žemę teka trys upeliai: Nevėžis, Šventupėlis ir Kekupis“, – savo valdų privalumus vardija skulptorius.
Bilietų nėra, prašo aukoti
Internete skelbiamoje informacijoje apie Mėnulio akmens parką nurodoma, kad ekspozicijos lankymas yra mokamas.
A.Pajuodis bilietų į parką nepardavinėja, jokių užtvarų nėra pastatęs. Savaitgaliais, kai į parką atvažiuoja daugiau žmonių, iš Panevėžio atskuba ir pats skulptorius, veda ekskursijas. Už šį darbą prašo paaukoti kiek kas gali.
A.Pajuodis veda prie pakrūmėje stovinčios skulptūros.
„Čia mokiniams rodau dinozauro pėdą. Nieko konkretaus, iškaltas tik kontūras, kad vaikams sužadintų fantaziją, galėtų spėlioti, kokio dydžio tas gyvis galėjo būti“, – sako jis.
Kitą kompoziciją skulptorius pavadino „Libido“, bet parko lankytojai akmenyje įžiūri beždžionę.
„Nesvarbu, kaip vadina, svarbu, kad nedaužo“, – džiaugiasi, kad konfliktų su parko lankytojais neturėjęs.
Būna, kad vasarą prie Mėnulio akmens parko sustoja turistų pilni autobusai, iš miesto atmina šeimos su dviračiais, kartais čia užsuka ir užsieniečiai.
„Vokietis sako: vežk viską į Vokietiją, mums parduok. Bet aš nenoriu: kodėl visa, kas geriausia, turim išgabenti svetur?“ – girdžiu patrioto žodžius.
Vieni lenda į rūsį, kitiems rūpi meno ženklai
A.Pajuodis savojo parko lankytojams stengiasi suteikti kiek įmanoma įvairesnės informacijos.
Lankytojai, priklausomai nuo amžiaus, pomėgių ir išsilavinimo, domisi skirtingais dalykais.
Vienus kaip magnetas traukia per pusmetrį iš žemės iškilusi stačiakampė aikštė, vieta, kur stovėjo senasis medinis dvaras. Po ja dar likę keli rūsiai, tad žmonėms smalsu į juos įlįsti.
Iki tol, kol A.Pajuodis tapo dvarvietės šeimininku, tuose rūsiuose aplinkiniai gyventojai laikė bulves ir burokus.
Skulptorius lankytojams paaiškina, kad dvaro rūmas būtų stūksojęs iki šiol, jei ėmus kurti kolūkius jo nebūtų išardę ir išvežę į Vadaktus, tuo metu buvusią centrinę kolūkio gyvenvietę. Iš Leonardavo dvaro rąstų sudėtas namas tebestovi ir dabar. Važiuojant per Vadaktus Naujamiesčio link tas namas gerai matyti dešinėje pusėje, ant nedidelės aukštumėlės.
Anksčiau Leonardavo dvare veikė mokykla, antrame aukšte gyveno mokytoja, tame pačiame pastate buvęs ir pašto skyrius.
„Žmonėms įdomi šių vietų istorija, pasakoju, kas čia vyko, kol buvo gyvas dvaras. Ūkininkų, gyvenusių nuo Krekenavos iki Naujamiesčio, pagrindinis biznis buvo obuoliai: spaudė sūrius, darė vyną, gamino kalvadosą. O šitas kelias anuomet buvo tarsi dabartinė „Via Baltica“ magistralė, patys ūkininkai jį prižiūrėjo ir remontavo. Čia, aplinkui dvarą, buvo tvenkiniai, tilteliai. Neseniai kasiau ir apačioje aptikau grindinį. Norėčiau sugrąžinti ankstesnį vaizdą, išvalyti kūdras“, – kalba menininkas.
Yra smalsuolių, kuriems rūpi meninių ženklų prasmės ir istorija.
„Dvigubo kryžiaus ženklą turėjo ir japonai. Senojoje raštijoje tas ženklas reiškė tūkstantį“, – A.Pajuodis aiškina, kas išraižyta ant akmens.
Vis dar tikisi paramos
Nesvarbu, kad gausybė projektų atmesta, A.Pajuodis nepraranda vilties gauti lėšų skulptūrų parko plėtrai bei tvarkymui ir rašo naujus projektus.
Naujausiame projekte skulptorius prašo pinigų parko takams ir terasoms upelių pakrantėse sutvarkyti.
„Ispanai man sako: tu tik nieko nejudink, nieko nekeisk, tegu lieka kaip gamta sukūrė. Bet negali neliesti, jei nieko nedarysi, čia greit krūmais užžels ir skulptūros žolėse paskęs. Vienam žmogui be pinigų labai sunku šitokią teritoriją prižiūrėti. Dvaro parke auga retų medžių, juos verkiant reikėtų apgenėti. Po kiekvienos žiemos prikrenta šakų šakelių, vien kol jas surenku, kad galėčiau su žoliapjove įvažiuoti, užgaištu ne vieną dieną. Ne visada įstengiu ir žolę aplink skulptūras nupjauti. Žoliapjovę kaskart turiu atsivežti iš namų, nes parke nėra jokios pašiūrės“, – savo vargus dėsto menininkas.
Niekas neremia, projektus nuolat atmeta, kam išvis reikėjo tokio vargo?
„Kiekvienam menininkui visad lieka nenupirktų, neeksponuotų darbų, ne tų, kur darai pagal užsakymą, o kurtų grynai sau, su niekuo nederinus eskizų, kai pačiam gražu ir norisi. Ir, deja, tokie kūriniai dažnai dulka sandėlyje gabalais išmontuoti. Kai juos išeksponuoji, jie įgauna visai kitą statusą“, – paaiškina jis.
A.Pajuodis dalyvavo daugelyje kūrybinių simpoziumų svečiose šalyse, jis bendrauja su skulptoriais iš viso pasaulio. Tokia patirtis leidžia jausti meno pulsą ir naujausias tendencijas.
„Judėjimo laisvė yra didelė vertybė: neįperki meno kūrinio, gali atvažiuoti pasigrožėti. Prie šito derinasi verslininkai, viešbučius, restoranų teritorijas, kaimo turizmo sodybas puošia įvairiais kūriniais. Deja, mūsų šalyje tos puošmenos dažniausiai baisus kičas. Užsieniečiai iš savo kiemų jau išmetė nykštukus ir trolius, dauguma ieško tikrų vertybių, o mūsų verslas nei gali sau tai leist, nei supranta“, – neslepia liūdesio pašnekovas.
Rubrikai „Taip tikrai buvo“
Būsimą bareljefą regėjo jaunystės sapne
„Aš sapnavau, kad kinai ateis, mane užmuš ir viską atims“, – dėl Mėnulio akmens parko ateities nerimauja A.Pajuodis.
Kad sapnai gali būti savotišku pranašu, skulptorius įsitikino dar jaunystėje. Vėliau dar ne kartą miegodamas tarsi žvelgė į ateities veidrodį.
Būdamas 11-oje klasėje, kai mokėsi J.Balčikonio gimnazijoje, A.Pajuodis vieną naktį susapnavo einąs miesto centru. Pakėlęs galvą ant vieno namo išvydo akmens bareljefą. Jame buvo iškalti latvių poetai Janis Rainis ir jo gyvenimo draugė, taip pat garsi poetė Aspazija.
Tuo metu apie šiuos literatus A.Pajuodis ničnieko nežinojo, kaip nežinojo ir to, kad baigęs vidurinę stos į Dailės akademiją ir pasirinks studijuoti skulptūrą.
Po ketverių metų, kai A.Pajuodis baigė antrą kursą, gavo užsakymą sukurti memorialinę lentą J.Rainiui, ji turėjo būti pakabinta ant namo, kurį panevėžietis matė sapne.
„Sapną prisiminiau, buvo labai keista, bet nusprendžiau bareljefą daryti visai kitokį, nei anuomet sapnavau, ne akmeninį. Dariau iš metalo, aliuminį padengiau variu“, – pasakojo jis.
Veikiant saulei per 15 metų bareljefas sudūlėjo, vykstant cheminėms reakcijoms varis „suėdė“ aliuminį, bareljefas iškrito gabalais.
„Vėl gavau užsakymą padaryti kitą bareljefą. Tada jau nesispyriojau, iškaliau iš akmens tokį, kokį mačiau sapne, J.Rainiui ir Aspazijai kartu. Toji atminimo lenta kabo iki šiol“, – sako kūrėjas.
Rubrika „Atgarsiai“
Lankytojus vilioja legenda apie baroną Miunhauzeną
Bendraudamas su savo parko lankytojais, A.Pajuodis suprato, kad žmonėms reikia legendos, atrakcijos, romantikos, nes sausoki pasakojimai vien apie meninę skulptūrų pusę daugelį atbaido.
Fantazijos nestokojantis kūrėjas išradingai „prikėlė“ vietinių puse lūpų papasakotas istorijas.
„Yra legenda, kad šitame dvarelyje buvo sustojęs baronas Miunhauzenas. Jis juk ne pramanytas personažas, o tikrai aštuonioliktame amžiuje gyvenusi asmenybė“, – lankytojams pasakoja skulptorius.
Literatūroje vėliau tapęs „melagių karaliumi“ kilmingas vokietis iš tiesų vadinosi Karlu Frydrichu fon Miunhauzenu. Jis buvo karininkas ir kurį laiką tarnavo Rusijos caro kariuomenėje. Tuo metu daug vokiečių kariškių buvo kviečiami į tarnybą Rusijoje, laikyta didele garbe, kad caras pajėgia pasisamdyti svetimšalius.
Būtent tuo metu, kai baronas, baigęs savo tarnybą, traukė namo į Vokietiją, likimas jį ir užnešęs į Leonardavo kaimą.
Tarp Krekenavos ir Naujamiesčio esantis Leonardavas yra prie kelio, kuris kadaise buvo tąsa pagrindinės arterijos, vedančios iš Rygos link Kauno.
Tik šituo keliu jis ir galėjęs joti, nes kito pasirinkimo nebuvo.
Yra išlikęs akmuo, prie kurio kaip lauko stalelio Miunhauzenas esą sėdėjo ir plepėjo su čia gyvenusia dvarininkaite Leonarda Zavišaite.
„Ilgai ieškojau to akmens. Aptikau jį gerokai toliau nuo dvarvietės. Manau, kad tikrai tas pats, nemažas ir plokščias, lyg stalas. Nežinau, gal ten, toliau nuo sodybos, ir buvo lauko pavėsinė“, – spėlioja A.Pajuodis.
Jo vizijos – bauginančiai gilios
Remigijus Balčiūnas, keramikas
Kai pirmą kartą nuvažiavau į Mėnulio akmens parką, „apakau“: stovi pasaulinio lygio darbai, nenusileidžiantys novatoriškiausioms Vakarų Europos skulptūroms. Vaikštant tuo parku apima jausmas, jog patekai į užmirštą pasaulį, nemūsišką erdvę.
Kartu – ir liūdnuma. Graudi situacija, kad nei Panevėžio miestas, nei mūsų valstybė nesugeba skulptoriui padėti ir finansuoti jo kūrybos.
Alfridas unikalus ir kaip kūrėjas, ir kaip žmogus. Titanas romantikas, tikintis, kad jo darbai nenueis į užmarštį, kad parkas kažkada sužydės.
Kurti tokį parką kaime, užkampyje, buvo absoliutus idealistinis veiksmas. Daug kas sakė, kad nė nepradėtų, nėra ateities, o jis į savo viziją kibo su milžiniška energija. Ir tebetiki tuo, ką daro.
Mes, kolegos, ir dabar jam sakom, kad tos skulptūros turi stovėti Europos sostinėse, o ne kaimo parke, bet jo pasirinkimas nepajudinamas. Tai jo kelias, jo išraiška.
Gal jis ten kuria savo dvasios namus?
Be abejonių, Alfridas vienas rimčiausių šalies skulptorių, kurio vizijos ir abstraktus mąstymas bauginančiai gilus, sakyčiau, aplenkiantis laiką.
Jo idėja – ne utopinė
Kęstutis Krasauskas, skulptorius
A.Pajuodis – žmogus legenda. Jis buvo mano mokytojas.
Mėnulio akmens parkui reikia rankų, pajėgų, o jis viską daro vienas.
Pati parko idėja tikrai nėra utopinė. Jis daug keliauja po įvairių šalių simpoziumus ir žino, kad Danijoje, Austrijoje, Vokietijoje tokie menininkų įkurti parkai lankomi. Tik sunkiai įsivaizduojama, kad ir Lietuvoje taip būtų, juk trūksta žmonių.
A.Pajuodis labai didelis entuziastas, lenkiu galvą prieš tokias idėjas. Daro juk ne sau, o žmonėms.
"Panevėžio kraštas", 2017 05 13
