„Šoka plikos lig blauzdų...“
Mitriūnai ir nuo jų link Kėdainių, Panevėžio ir Radviliškio besidriekiančios žemės kadaise, dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, buvo apgyvendintos smulkių lenkų bajorų, tad vietiniai irgi laisvai šnekėjo lenkiškai.
Toji lenkų bendruomenės sala vidurio Lietuvoje vadinta Liaudos regionu. Pavadinimas kilęs nuo per tas žemes vingiavusios Liaudės upės.
Prieš tris dešimtmečius lenkiškai čia dar net labai kalbėta, o šiandien Mitriūnuose jau lenkakalbis likęs vos vienas kitas, daugelio kadaise dvare tarnavusių ir su ponija jų kalba šnekėjusių nebėra tarp gyvųjų, o tie, kas mokėjo lenkiškai, tarpusavyje šeimose ta kalba nebekalbėjo, taip ji ir užsimiršo. Gyvos likusios tik legendos apie dvarą ir jo gyventojus.
Maironis „Čičinske“ mini ir Liaudos bajoraites: „… Ant vaškuotų gi grindų / Šoka plikos lig blauzdų / Liaudos gražios bajoraitės...“
Kiek tikrovėje jos buvo gražios ir kaip gyveno – belieka tik spėlioti, nes jokių daiktų, galinčių paliudyti dvarininkaičių gyvenimo būdą, nebelikę.
Už nušautą okupantą – Sibiran
„Močiutė yra pasakojusi, kad dvare vaidendavosi, naktį virš gyvenamųjų kambarių kažkas bildėdavo, braškėdavo“, – sako iki pilnametystės dvaro rūmuose su tėvais ir seneliais gyvenęs 48 metų mitriūnietis Zenonas Paškevičius.
Jo močiutė Veronika Paškevičienė ilgus metus buvo dvaro virėja.
Moteris rūmų virtuvėje sukosi nuo 1922 iki 1940 metų, kai užėjus sovietų okupacijai poną išvežė į Sibirą.
Puse lūpų buvo kalbama, kad dvaro šeimininkas nušovė vieną rusą, okupantų kariškį. Po to jį greit įgrūdo į sunkvežimį ir išvežė tremtin.
Ieškojo ginklų ir lobių
Kai rūmų šeimininko neliko, o dvarą nacionalizavo, pasklido kalbos, kad po pastatu yra slaptas rūsys ir jame ponas prieš tremtį spėjo paslėpti giminės brangenybes, pinigus, vertingus dokumentus.
Iš kažkur atsklido dar įdomesnė žinia: esą slaptuose rūsiuose suslėpta šimtai šautuvų, esą tie ginklai buvo sukaupti pasipriešinimui prieš okupantus.
„Kai buvom vaikai, kasėm duobes ir ieškojom lobių, bet nieko neradom“, – sako Z.Paškevičius.
Suaugusieji paieškomis buvo užsiėmę kur kas rimčiau. Rūmų salone, kur ponai rengdavo svečių priėmimus, vienoje vietoje parketas buvo išdėliotas kitokiu ornamentu, raštas sudarė nedidelį keturkampį.
Z.Paškevičiui močiutė buvo pasakojusi, kad toji vieta buvo skirta kalbų sakytojams, tačiau lobių ir slaptųjų rūsių ieškotojai manė, kad grindų parketo dėlionė skiriasi todėl, jog buvo klota ne vienu metu.
„Tą kvadratą išlaužė, išdaužė, po vieną parketlentę išlupinėjo, bet jokio lobio ar įėjimo į požemius niekas nerado“, – pasakojo Z.Paškevičius.
Jam žinia, kad po rūmais buvę rūsiai, nebuvo jokia paslaptis, augdamas dvare visus juos buvo apėjęs. Rūsiai buvę po visu pastatu.
Matyti anga į rūsius
Tame gale, kur gyveno močiutė ir šalia buvo didžiulė virtuvė su duonkepe krosnimi, rūsyje stovėjo krosnis, šildanti visą namą. Centrinis šildymas buvo naudojamas tik kol gyveno dvarininkai, kai į rūmus sukėlė kaimiečius, kiekvienas šildėsi jų patalpose buvusia stačiamalke krosnimi. Kituose rūsio skyriuose dvaro gyventojai laikė bulves.
Rūmo galas, kur buvo virtuvė ir virėjos gyvenamieji kambariai, dabar visai suiręs, tačiau vienoje vietoje pro plytų krūvą matyti tikriausiai į rūsius vedanti anga.
Kad mitriūniečiai netrumpą laiką kastuvais rausė dvaro teritoriją ir rūmų prieigas, pasakojo ir Janina bei Algirdas Kudabos.
„Mums daug kas yra sakę, kad dvare lobis užkastas, tai daugelis ir ėjo to lobio ieškoti. Gal ir dabar dar tebėra tikinčių, kad turi būti kažkoks slaptas įėjimas į požemius“, – juokiasi sutuoktiniai.
Paaukojo du gyvus?
Vietiniai gyventojai iki šiol iš lūpų į lūpas perpasakoja šiurpią legendą, kad rūmų sienoje yra įmūryti du žmonės.
Esą statant dvarą labai nesisekė, darbininkams visa krito iš rankų, lūžo ir griuvo. Sakoma, kad statybas prižiūrėjęs žmogus gavo patarimą: nesėkmės atsitrauks tik tuomet, jei kylantis rūmas sulauks aukos.
Nugirdė du jaunus vyrus ir, kai tie įmigo, gyvus užmūrijo sienoje. Esą po to statyboms kliuvinių nebelikę, bet tų paaukotųjų garbei darbininkams buvo duota komanda rytinėje ir vakarinėje sienose išmūryti po kryžius.
Rado sudūlėjusius lavonėlius
Tikriausiai tie pasakojimai tik pramanai, tačiau kad dvare buvo rasti dviejų vaikų lavonėliai – tikra tiesa.
Sudūlėjusių kūnelių kaulus rado pati V.Paškevičienė, senoji ponų virėja.
Savo anūkui ji pasakojo, kad užlipo ant aukšto tada, kai ten naktimis ėmė be paliovos bildėti ir baladotis. Moteris nebuvo linkusi tikėti vaiduokliais, tad panoro apžiūrėti, ar virš lubų neįsitaisė kokie laukiniai gyvūnai ar katinai. Tada ji ir aptiko mažus kaulelius.
Po to pasklido kalbos, kad galbūt kuri iš pono panelių taip atsikratė slapta susilauktų nesantuokinių kūdikių. Tie gandai greit nutilo, nes vietiniai žinojo, kad pono mylimoji vaikus pagimdė ir juos augino.
Dar kurį laiką mitriūniečiai mintimis naršė po praeitį, svarstė, gal vaikų lavonėliai palėpėje buvo paslėpti ankstesnių rūmų šeimininkų laikais, gal čia kokių linksmybes mėgusių bajoraičių nusikaltimas?
Kieno tie kaulai ir ar buvo įvykdytas nusikaltimas, dabar jau niekas nebepasakys. Kai stogo konstrukcijos įgriuvo, žemėn nubildėjo visa, kas buvo palėpėse.
