Laiške – apie baisų dugną
Vyriausiasis Lietuvos Kalėda, visos šalies Kalėdų Senelių viršininkas 59 metų Arvydas Bagdonas šiemet švenčia gražią sukaktį: sukanka 20 metų, kai iš Laplandijos į Vilnių atskridęs Kalėdų Senelis jam įteikė specialias regalijas, patvirtinančias jo viršenybę virš kitų lietuviškų Kalėdų Senelių. O šiemet suomiai užsiprašė lietuviško Kalėdos tapti jų reklaminiu veidu.
Buvimą vyriausiuoju Kalėdų Seneliu A.Bagdonas vadina labai atsakingu meniniu performansu.
„Dažnai turi būti geras psichologas, suprasti, pajausti ir jautriai reaguoti į situacijas, o jų būna, oi, kokių nepaprastų“, – sako jis.
Jau baigėsi laiškų Kalėdų Seneliui rašymo metas. Pasak A.Bagdono, tai nėra vien džiugūs, vaikiškomis rankelėmis primarginti lapai, kuriuose vardijami norai ir dovanų sąrašai. Būna laiškų, kuriuose atsiskleidžia skaudūs ir kraupūs dalykai, vaikiškos širdgėlos ir net savižudybių šešėliai.
„Rašė šešiolikmetė mergaitė: tėvai geria, namie kasdien pragaras, girtų blevyzgos ir muštynės, jokios vilties, kad kas nors pasikeis, nėra, jaučiasi atsidūrusi pačiame dugne, nebemato jokio šviesos spindulėlio, apleidžia jėgos ir noras gyventi, nes tokio gyvenimo ji nebeatlaiko“, – sukrėtusį laišką prisiminė A.Bagdonas.
Kaip pildėsi stebuklas
A.Bagdoną staigiai veikti paskatino tai, jog paauglė pagalbos nesikreipė į mokytojus, nesiguodė kunigui, medikams ar dar kam, artimesniam realiam pasauliui buvo užsisklendusi, o griebėsi lyg ir iliuzijos – atsivėrė tik Kalėdų Seneliui.
Kadangi buvo atgalinis adresas, A.Bagdonas viską metė, sėdo į automobilį ir pasileido į vieną šalies miestelį susitikti su neviltingą laišką atsiuntusia paaugle.
Vyras važiavo apsivilkęs Kalėdų Senelio rūbais, pasiėmė ir dovanų. Jis nežinojo, kiek reali toji laiške nupasakota situacija, gal kas tik piktai papokštavo, perdėjo, sutirštino spalvas?
Nevilties šauksmas buvo tikras: apšiurusio namo kieme Kalėdų Senelį pasitiko apstulbusi mergaitė, ji traukėsi atatupsta, negalėjo patikėti savo akimis. Vėliau apstulbimą pakeitė mažytis džiaugsmas, vaikas ir ašarojo, ir šypsojosi – juk sulaukė stebuklo. Pro atlapas namo duris girdėjosi neblaivių žmonių erzelis, apgirtusi moteris garsiai šūkaliojo: „Kas čia atėjo?“
„Vaikui ten tikrai buvo labai blogai, informaciją tuojau pat perdaviau visoms tarnyboms, vaikų teisių specialistams“, – pasakojo A.Bagdonas.
Maldavo sugrąžinti tėtį
Kitas Kalėdų Senelį sukrėtęs laiškas atskriejo iš Panevėžio. Neįgudusia ranka rašė mažametis.
Berniukas aiškino, kad tėvelis išėjo pas kitą moterį.
„Kalėdų Seneli, ar negalėtum tėvelio nors per Kalėdas sugrąžinti?“ – atvirai ir nuoširdžiai klausė pradinukas.
A.Bagdonas tuojau pat atrašė vaikui ir pasiteiravo, gal šis žino tėvelio telefono numerį. Vaikas jį atsiuntė.
„Paskambinau tam vyrui, prisistačiau, kad esu Kalėdų Senelis. Jis, aišku, apstulbo. Paaiškinau situaciją, pasikalbėjome vyriškai. Žmogus net susigraudino, sakė nemanęs, kad vaikas jo taip ilgisi, nes kol gyveno šeimoje, su sūnumi beveik nebendravo, vaikas buvęs uždaras. Pažadėjo sūnų būtinai aplankyti. Nežinau, ar pažadą išpildė“, – pasakojo A.Bagdonas.
Kito tokio nebuvo
Kad taptų vyriausiuoju Kalėdų Seneliu, A.Bagdonas prieš du dešimtmečius turėjo sudalyvauti Kalėdų Senelių konkurse ir įveikti visus konkurentus. Konkursą buvo paskelbęs Vilniaus etnokultūros centras.
„Iki tol buvau eilinis Kalėdų Senelis, o nuo 1997 metų tapau tituluotas, lietuviškas Kalėda“, – juokiasi vyras.
Kalėdų Seneliai laikė tikrų tikriausią egzaminą: privalėjo šokti, dainuoti, įtaigia iškalba ir kitokiais savo talentais įtikinti komisiją, kad yra verti šventiniu laikotarpiu tapti vaikų svajonių herojumi.
„Svečio iš Laplandijos vizitą organizavo Suomijos ambasada, jam sutikti reikėjo lietuviško senelio, panašiai kaip vienos šalies prezidentas sutinka kitos šalies prezidentą“, – A.Bagdonas paaiškino, kodėl vyko tokie rinkimai.
Laimėti Kalėdų Senelių konkursą A.Bagdonui padėjo jo talentai, juk jis yra žmogus orkestras.
A.Bagdonas yra tapytojas ir grafikas, ne prasčiau nei spalvų ir linijų pasaulyje reiškiasi skulptūros, vitražo bei keramikos menuose, turi absoliučią klausą, dainuoja ir groja keliais instrumentais, dar yra ir kino aktorius. Jo kinematografinėje biografijoje – vaidmenys 16-oje filmų, kurtų įvairių tarptautinių kino studijų.
„Izraelio kino studija kvietė filmuotis „Ubagų karaliuje“, italų suktoje juostoje „Ana Karenina“ vaidinau popą, buvo visokių plėšikų, senovės karių, riterių“, – prisimena pašnekovas.
Barzdai jau 40 metų
Su A.Bagdonu susitinkame Vilniaus Rotušėje, kur šalia kitų autorių dabar eksponuojami ir jo paveikslai. Ryškiaspalviai, keliaklodžiai, kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau prasmių ir siužetinių linijų įžvelgi. Blyškių spalvų autorius nepakenčia.
„Laukiu švenčių, pastraksėti su vaikais ir pasijusti keistuoliu labai smagu“, – sako įspūdingo stoto ir ilgos išpuoselėtos barzdos savininkas.
Persikūnydamas į Kalėdų Senelį niekad savo veido nekeičia: ilgi plaukai, barzda, ūsai yra natūralūs.
Barzdai jau 40 metų, niekad nebuvo nusiskutęs. Viename filme vaidino nacių kareivį, režisierius pareikalavo barzdą nuskust, o A.Bagdonas pasipriešino.
„Sakau, artėja Kalėdos, niekaip negaliu, ūsus paaukojau, jie greičiau atžels, o prie barzdos liestis nedaviau. Pasiūliau personažą padaryti traumuotą, apvyniojom galvą tvarsčiu ir taip paslėpėm barzdą“, – kvatojo jis.
Senelis atrodė kraupiai
Pirmą kartą Kalėdų Senelį A.Bagdonas suvaidino būdamas tik 14-metis. Jo talentą šiam personažui įžvelgė matematikos mokytoja, nes paauglys išsiskyrė itin žemu balsu.
Teko lipdytis vatinę barzdą, vilktis anuomet įprastą raudoną, baltai apkraštuotą drabužį.
„Tada pirmą kartą ir sukirbėjo: aha, čia kažkas mano!“ – po tuomečio pasirodymo A.Bagdonas suprato, kad būti Kalėdų Seneliu yra ryškus jo pašaukimas.
Ir jau tada žinojo, kad nenori dirbtinės barzdos. Prisiminė, kaip pirmą kartą, būdamas dar mažas, pamatė Kalėdų Senelį. Labai jo išsigando, mat tas, aptūlotas keistais apdarais ir apraišiotas dirbtine barzda bei ūsais, atrodė kraupiai.
Senelės pirštinių nemūvi
A.Bagdono gimtinė – Rokiškis. Po dailės studijų liko sostinėje, bet iki šiol palaiko glaudžius ryšius su rokiškiečiais menininkais. Po to, kai Rokiškio Tyzenhauzų rūmai buvo paskelbti Kalėdų Senelio rezidencija, tarsi iš naujo tapo rokiškėnu.
A.Bagdono tėvų vienkiemis buvo šalia Rokiškio, Joniškio kaime, šalia kultūros veikėjų ir literatų Alfonso bei Juozo Keliuočių sodybos.
„Savo sodyboje tebeturiu J.Keliuočio darbastalį, prie kurio buvo parašytas pirmasis kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ numeris“, – sako vyras.
Nenuostabu, kad viename žmoguje susikaupė gausi talentų puokštė. Senelis buvo puikus drožėjas ir šiaip išradingas meniškos sielos žmogus. Medis jo rankose tiesiog tirpo: ras kokią vėjo nulaužtą kriaušės šaką, tuoj priskaptuos gražiausių šaukštų.
Būdamas 6 metų nusižiūrėjo iš senelio ir pats išsidrožė kastuvėlį, su juo net miegodavo.
„Senelis iš vielų buvo išlankstęs kryžių su labirintais, įmes kokį daiktelį ir reikia rast kelią, kaip iškrapštyt, niekas to labirinto neįveikdavo, tik jis pats“, – prisimena A.Bagdonas.
Tėvas, savamokslis menininkas, liejo akvareles.
Senelis dar virtuoziškai grojo lūpine armonikėle, o tėvas tampė armoniką.
Močiutė nuostabiai mezgė, labai mėgo ryškius siūlus, gal iš jos tas pomėgis ryškumui?
„Tebeturiu jos megztas pirštines, gaila mūvėt, laikau kaip eksponatą“, – prisipažįsta menininkas.
Žiūrėjo neatplėšdami akių
Jaunesnėse klasėse A.Bagdonas svajojo studijuoti skulptūrą, nes sekėsi suvaldyti formą. Vieną jo kūrinį atrinko į parodą Maskvoje, iš ten mokinukas gavo medalį ir 200 rublių apdovanojimą. Vėliau skulptūrą nukonkuravo tapyba, tad studijuoti įstojo į Dailės instituto Vaizduojamojo meno fakultetą.
Dar jaunystėje A.Bagdonas išbandė freskų tapybą, prieš keletą metų vėl jos ėmėsi, freskomis išgražino Rokiškio rajone esančius Skemų socialinės globos namus.
Draugystė su Skemų senelių ir neįgaliųjų globos įstaiga užsimezgė prieš du dešimtmečius. Tada Rokiškio krašto muziejuje vyko A.Bagdono tapybos darbų paroda. Ekspoziciją apžiūrėję globos namų darbuotojai pasiūlė dailininkui kūrinius parodyti ir jų įstaigos gyventojams. Paprastai profesionalūs menininkai tokiose neordinarinėse vietose rengti ekspozicijų nesiveržia, o A.Bagdonas iš karto sutiko.
„Nuvežiau kelis paveikslus. Pensiono gyventojai tą meną taip imliai sutiko, kad buvau pakerėtas. Atrodė, kad mano paveikslai juos traukia lyg magnetas, žiūrėjo neatplėšdami akių. Pagalvojau, gal reikia ten surengti plenerą? Šiemet vyko jau aštuonioliktas“, – sako kūrėjas.
Motina sukėlė triukšmą
A.Bagdonas buvo sumanęs padaryti gyventojų portretų galeriją, kasmet išsirinkdavo po vieną personažą ir prašydavo pozuoti. Gyventojai tai mielai darydavo, paskui labai džiaugdavosi savo atvaizdu. Bet sumanymas nutrūko dėl keisto incidento.
Vienais metais A.Bagdonas paprašė pozuoti globos namų pa-cientą, kuris gimė be rankų. Vyras ir pats turi polinkį menams, paišo įsikandęs teptuką.
Dailininkas į drobę neperkėlė žmogaus negalios, nutapė tik veidą. Pozuotojas paveikslą pasikabino savo kambaryje.
Atvažiavusi jo lankyti motina sukėlė triukšmą, ėmė šaukti, kad tyčiojamasi iš sūnaus, ir suplėšė drobę. Po šio išpuolio A.Bagdonas gyventojų portretų nebetapo.
„Jie kartais atrodo daug intelektualesni už mus, sveikuosius. Jų mąstymą ir jausmus sunku suvokti, bet aiškiai matyti, kad menas teikia džiaugsmą“, – per ilgus bendravimo metus A.Bagdonas padarė tokią išvadą.
Ievas apmovė kelnaitėmis
Dailininkas prisiminė ir kitą atvejį, iliustruojantį skirtingą neįgaliųjų ir sveikųjų požiūrį į tą patį meno kūrinį.
Plenero metu A.Bagdonas nutapė „Bobų vasara“ pavadintą freską. Linksmai nuteikiančiomis spalvomis joje pavaizdavo fontaną ir tris moteriškaites Ievos kostiumais.
Globotiniai labai džiaugėsi sienos paveikslu, nuogybę priėmė kaip natūralų ir gražų dalyką.
Po kurio laiko skambina dailininkui globos namų vadovas Gintautas Girštautas ir sako, kad freską reikia restauruoti.
Kaip gali būti, tik prieš metus tapyta? Nuvykęs į vietą dailininkas apstulbsta: visos trys gracijos „apmautos“ kelnaitėmis. Tai padarė ne neįgalūs globotiniai, o viena darbuotoja. Kelnaites nuogalėms ji nupaišė grindiniais dažais.
„Nesutikau restauruoti, tegu taip lieka, tik prirašiau bendraautorės pavardę“, – šypsosi A.Bagdonas.
Lyg gyva signalizacija
Su kūrėjais keliolika metų bendradarbiaujantis G.Girštautas įžvelgė medicininę meno naudą, patalpose iškabinti paveikslai ir freskos veikia tarsi psichoterapija.
„Nutapiau ant sienos metų laikus. Pats mačiau reakciją. Eina gyventojai vaistų, pamato tą sieną, sustoja, užsižiūri ir pamiršta, kur ėjo, kuo skundėsi ir kad norėjo vaistų prašyti“, – džiaugėsi A.Bagdonas.
Globotiniai dailės kūrinius labai saugo. Kartą per plenero dalyvių parodą vienas autorius nusikabino savo paveikslą ir ketino jį kažkam padovanoti. Globotiniai sureagavo lyg sargiausia signalizacija, ėmė baisingai šaukti, kad dingo drobė.
„Aš net nebūčiau pastebėjęs, o jie akimirksniu pamatė. Atrodo, jų lyg nėra, panirę į savo gyvenimus, o viską pastebi“, – kalbėjo dailininkas.
Šiųmečio plenero metu A.Bagdonas vieną sieną pavertė jūros karalija, pripaišė undinių, jūržolių, žuvų, o ryklio nasruose nutapė pats save.
Vėl sulaukė direktoriaus skambučio, kad freską jau reikia restauruoti. „Globotiniai valė ryklio dantis, ir tiek stipriai, kad net dažai nusitrynė“, – juokiasi kūrėjas.
Labdaringa veikla jam vyksta tarsi spontaniškai.
„Vienais metais padariau šventinių atvirukų, kolegos užsieniečiai jas paplatino ir už tuos pinigėlius Skemų pensiono diskotekų kambariui nupirkome aparatūrą“, – pasakojo pašnekovas.
Visai kaip Pavarotis
„Man, kaip Kalėdų Seneliui, visi menai padeda, ir uždainuoti, ir užgroti pats galiu. Pernai buvau pakviestas į M.K.Čiurlionio menų mokyklą, vaikai iškvietė į piešimo dvikovą. Negėda, gerai pasirodžiau“, – sako A.Bagdonas.
Apie savo muzikinius gebėjimus vyras pasakoja su humoru. Buvo dar vaikas, kai viena moteris jų namuose nakčiai paliko į lombardą neštą armoniką, mat įstaiga nebedirbo, o namo tempti toli.
„Paėmiau ir pradėjau čirypint. Mama klausia: gal nori groti? Noriu. Kitą rytą už 11 rublių tą armoniką ir nupirko. Būtų kas palikę pianiną, gal juo gročiau“, – šypsosi vyras.
Paauglystės laikais užvaldė, kaip ir daugelį pažangesnių jaunuolių, „bitlomanija“: išmoko groti gitara, vėliau būgnais. Chore dainavo 10 metų.
„Aš, kaip Pavarotis, natų nepažinojau ir nepažįstu, dainuoju iš klausos, per renginius naudojuosi muzikiniu fonu, dainuoju „ant viršaus“, labiausiai mėgstu atlikti F.Sinatros dainą „Mano kelias“, – aiškina menininkas.
Slepia telefono numerį
„Šiemet buvau pakviestas Rokiškiui, Trakams, Šiauliams ir Tauragei įžiebti Kalėdų eglutes“, – apie šventinį darbo grafiką kalba A.Bagdonas.
Norintieji prisišaukti vyriausiąjį Kalėdų Senelį ne visada gali su juo susisiekti, pastaruoju metu A.Bagdonas slepia savo telefono numerį!
„Taip elgiuosi po to, kai pas vieno vaiko tėtį pakliuvo mano vizitinė kortelė. Kalėdų Senelio kontaktais vaikas pasidalijo su draugais, ir ėmė skambinėti visos klasės! Pažiūrėkit, telefone per 500 vaikų skambučių. Klausia: ką, Seneli, veiki? Sakau, einu pas briedžius, kraunu dovanas, dirbu su nykštukais. Betgi negaliu pratisai telefonu kalbėti. Dabar jau vizitinių kortelių nebedalinu“, – juokiasi A.Bagdonas.
Bet per feisbuką ir paprastais laiškais jis visiems pasiekiamas.
Tuomet, kai nebūna Kalėdų Seneliu, A.Bagdonas dirba dailės mokytoju Vilniaus vaikų dailės klube „Jaunystė“.
Jis yra keturių vaikų tėtis, su žmona gydytoja Sigute užaugino tris sūnus ir dukrą, jau turi du anūkus. Vienas sūnus su žmona gyvena ir mokosi Australijoje, ten pat studijuoja ir dirba modeliu dukra.
Filosofijos mokslus baigęs vyriausias sūnus eina tėčio pėdom, bando būti Kalėdų Seneliu ir jam tai sekasi, tad tėvas juokiasi, ar tik nebus pradėjęs Kalėdų Senelių dinastijos.
„Žmona gydo žmonių fizines kančias, o aš – sielos. Kalėdų Seneliui vaikai išpasakoja slapčiausius dalykus, kurių nedrįsta pasakyti net tėvams. Išklausęs daugybės mažylių esu teikęs psichologams bei sociologams pasiūlymų, kaip būtų galima keisti vaikų saugumą užtikrinančius įstatymus“, – sako menininkas.
Kiti papriekaištauja, jog savo gabumais galėtų didelius turtus susikrauti, o menininkas atšauna, kad jis ir taip turtingas: daro tai, kas miela širdžiai.
„Panevėžio kraštas“, 2017 12 23
