Vardas reiškia „medžiojantį“
„Dar yra bažnytkaimių, kur nesu buvęs, bet tokių – nedaug“, – kalbėjo Rokiškio rajono Močiekų kaime gimęs, sostinėje gyvenantis ekonomistas ir kraštotyrininkas 80 metų Venantas Mačiekus.
Jis – Vilniaus universiteto kraštotyrininkų sambūrio „Ramuva“ vadovas, surengęs 25 ekspedicijas, „Versmės“ leidyklos monografijų „Lietuvos valsčiai“ serijos vienas iš pradininkų ir sudarytojas.
Iš lotynų kalbos išverstas Venanto vardas reiškia „medžiojantį“.
O kraštotyrininkų ekspedicijose žiovauti V.Mačiekui išties nebūdavo kada – kaip tikram medžiotojui reikėjo vadovautis intuicija, pagaulumu ir miestelyje ar kaime greitai susirasti būtent tą gyventoją, kuris per porą valandų išsamiai, vaizdžiai ir įdomiai papasakotų apie savo kraštą.
Kol kolegos surasdavo naudingiausią pašnekovą, V.Mačiekus jau būdavo suspėjęs su juo ne tik pasikalbėti, bet ir arbatos atsigerti.
Daugiau nei pusėje kraštotyrininkų ekspedicijų dalyvavo ir jo žmona lituanistė Margarita. Jiedu kartu išgyveno jau 53 metus.
„Mudu su Margarita tuo laiku jau buvome šeima, bet ekspedicijose susituokė apie 20 porų. Tik dvi iš jų išsiskyrė“, – pasakojo V.Mačiekus.
Vargu ar galva matysis
V.Mačiekaus bute, kur bepasisuksi, visur knygos, knygos. Jo paties su sutuoktinės pagalba rengtos monografijos, dar – enciklopedijos, žodynai. Matematika, ekonomika, filosofija, gamta, istorija, lietuvių ir pasaulio literatūros klasika – nuo antikos pagal kalbų grupes.
Kai V.Mačiekus ant stalo ima krauti „Lietuvos valsčių“ monografijas, juokaujame, kad vargu ar nuotraukoje bent jo galva matysis. Yra leidinių, sveriančių beveik keturis kilogramus.
Žiobiškis, Kamajai, Panemunis, Obeliai, Kriaunos, Panemunėlis, Juodupė, Onuškis, Daujėnai – tai mūsų krašto kaimai ir miesteliai, kuriuos aplankė ir aprašė V.Mačiekus su kitais kraštotyrininkais.
„Versmės“ leidykla išleidusi daugiau kaip 30 monografijų apie šalies valsčius.
V.Mačiekaus indėlis įvertintas Jono Basanavičiaus premija ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi.
„Išleidome šiek tiek“, – nusišypso pašnekovas.
Daugiau nei prieš 50 metų jis baigė Vilniaus universitete ekonomiką.
Mokykloje taip pat tiksliuosius mokslus mėgusi, bet žodynininke tapusi humanitarinių mokslų daktarė Klementina Vosylytė – V.Mačiekaus antros eilės pusseserė. Apie ją „Panevėžio kraštas“ jau yra rašęs.
Gryčia – už 51 metro
Į kraštotyrininkų veiklą V.Mačiekus visa galva nėrė, kai jo gimtą gryčią prieš 43 metus melioracija sulygino su žemėmis. Taip jis tikėjosi būti arčiau kaimo, tėviškės.
Močiekų kaimas – netoli Žiobiškio, nutolęs tik du kilometrus. V.Mačiekus pamena, kad jame buvo septynios trobos. Dvi iš jų nugriovė. Liko penkios sodybos, bet vietinių gyventojų kaime nebėra.
V.Mačiekaus sodyboje buvo klojimas, kolūkis kurį laiką naudojo jį kaip sandėlį. Ilgainiui tarp akmenų užaugo medžiai ir dabar jie žymi klojimo vietą.
„Kasmet, gegužės pradžioje lankydami kapus, nuvažiuojame į tėviškę. Į šiaurę nuo šių medžių, už 51 metro, kadaise stovėjo mūsų gryčia“, – pasakojo V.Mačiekus.
Jis prisiminė, kad mama permainas tyliai kentė širdyje, bet namą savo rankomis pastatęs tėvas verkė.
„Pusė žemės buvo kirtimai. Tėvelis pats kelmus rovė, griovius kasė. Kaip viso to buvo sunku netekti! Ir man labai gaila“, – kalbėjo V.Mačiekus.
Sostinėje nesijautė nereikalingi
„Melioracijai buvo galima bandyti priešintis. Bet mama sakydavo, kad viena likusi kaime nė dienos nebūtų, nes bijotų. O kuris iš mūsų grįžtų?“ – svarstė V.Mačiekus.
Tuomet keturi šeimos vaikai jau gyveno Vilniuje, vienas dar mokėsi. Tėvai iš pradžių atvyko pas vieną iš dukrų, vėliau persikraustė pas butą gavusį sūnų.
Darbo nė vienam netrūko – mama buvo gera siuvėja, o tėvas mokėjo ir baldus gaminti, ir remontuoti techniką, buvo neblogas kalvis. Iš kaimyno išmoko batus siūti, turėjo pasigaminęs kurpalių.
Visa laimė, kad nė vienas iš tėvų didmiestyje nesijautė nereikalingas.
Mama sostinėje gyveno 25 metus, tėvas – 10 metų.
Nebėra gyvos ir vienos iš dviejų seserų.
Erzindavo vaikigaliai rusiukai
Po Žiobiškio pradžios mokyklos V.Mačiekus išvažiavo mokytis į tuometę Rokiškio pirmąją vidurinę mokyklą, dabar – J.Tumo-Vaižganto gimnazija. Arčiau mokyklos nebuvo, o rajono centras – už 11 kilometrų.
Samdė kambarėlį pas senutes, tėvai atveždavo maisto – duonos, sviesto, bulvių, miltų ar mėsos.
Ar sunku gyventi vaikui vienam, be tėvų? To paklaustas, V.Mačiekus tik gūžteli pečiais: „Taip reikėjo.“
Mokslai sekėsi gerai, beveik aukščiausiais pažymiais, bet erzindavo iš kaimų gyventi atsikėlę vaikigaliai rusiukai.
„Jie jausdavosi kaip savo namuose, o litovcai, pasak jų, tai jau banditai“, – pasakojo V.Mačiekus.
Jis šypsojosi, kad kartą yra buvę, kai kailį nuo šių padaužų išgelbėjo tik jo greitos kojos.
Užteko proto patylėti
V.Mačiekaus dėdė, Vytauto Didžiojo universitetą baigęs germanistas, turėjo didžiulę biblioteką. Jį ištrėmus, dalį knygų Panemunio skrebai sudegino, o kitą dalį V.Mačiekaus tėvas paslėpė ant tvarto lubų.
Leidiniai sudrėko, bet išliko. V.Mačiekus ypač saugo ir brangina Antano Smetonos laikų lietuvišką enciklopediją.
„Kur nutrūkęs, būdavo, iškart – prie knygų. Tarp jų buvo visokių. Pavyzdžiui, vienoje perskaičiau, kas yra komunizmas. Tai santvarka, kai turi sakyti, kad gyveni gerai. Ir nesvarbu, kaip yra iš tikrųjų. Laimė, tuomet man, penkiolikmečiui, pakako proto šiomis mintimis su niekuo nesidalinti, nepasakoti apie knygas“, – kalbėjo V.Mačiekus.
Radęs esperanto kalbos vadovėlį, šiek tiek pramoko ir tos kalbos.
Kodėl kolūkiuose nemokama už darbą, V.Mačiekus bandė klausti auklėtoją. Bet išgirdus atsakymą: „Tai – rimta“, jaunuoliui niekas nepaaiškėjo.
„Džiaugiuosi, kad sulaukiau nepriklausomybės ir galėjau dėstyti tikrąją ekonomikos teoriją“, – sakė V.Mačiekus.
Lietuvių kalba – išguita
V.Mačiekus prisiminė lenkiškai rašiusio poeto Vladislovo Sirokomlės užrašuose skaitęs, kad nuvažiavęs į Sudervę Vilniaus rajone su vietiniais jis lenkiškai negalėjo susišnekėti.
O praėjus maždaug 100 metų, V.Mačiekus ten jau neberado mokančių lietuviškai, tik lenkiškai.
Kapinaitėse jis tą patį pastebėjo – seniai mirusių gyventojų pavardės lietuviškos, o jų palikuonių – lenkiškos.
„Kodėl? Kaip lietuvių kalba galėjo būti taip išguita?“ – atsakymo nerado V.Mačiekus.
Dirbdamas Naujojoje Vilnioje V.Mačiekus irgi nemaloniai nustebo, kad mokslus baigę inžinieriai lietuvių kalbos mokytis net negalvoja.
Dirbdamas „Sigmos“ susivienijimo valdymo sistemų projektavimo-konstravimo biure sektoriaus viršininku, V.Mačiekus ryžosi pereiti į Vilniaus universitetą dėstytoju. Vienas iš pliusų – ilgos atostogos, per kurias galima leistis į kraštotyros ekspedicijas ir bandyti surasti atsakymus į šituos klausimus.
„Su žmona gyvenome pas šeimininkus, kurie savaitgalius leisdavo prie taurelės. Todėl mudu įsimesdavome sumuštinių ir keliaudavome po apylinkes“, – pasakojo V.Mačiekus.
Traukė vis nauji maršrutai.
Bandė kitur akis nukreipti
Prieš 45 metus V.Mačiekus jau dalyvavo kraštotyrininkų ekspedicijoje į Tverečių Ignalinos rajone. O dar po metų sutiko vadovauti keliaujant į Salius Švenčionių rajone.
V.Mačiekus pamena, kad kraštotyrininkai buvo saugumo akylai sekami. Už viską jis labiau bijojo, kad valdžia nerastų kokio kabliuko ir neuždraustų ekspedicijų.
Leidimą rengti ekspediciją išduodavo rajono partijos komitetas, būdavo visokių trukdžių.
Į Nemunėlio Radviliškį Biržų rajone kraštotyrininkams keliauti neleido, nes ten yra gyvenęs vyskupas Vincentas Sladkevičius.
Bet, užuot pasakę tikrą priežastį, partijos šulai visaip bandė kitur akis nukreipti, melavo, kad kaip tik tuo pačiu metu vyks pionierių stovykla ir nebus kur kraštotyrininkams prisiglausti.
Tuomet prašosi į Pasvalį. Negalima. Gal į Skaudvilę Tauragės rajone? Gauna atsakymą: „Gerai.“ Bet po poros savaičių praneša, neva bus remontuojama miestelio mokykla.
O iš tiesų V.Mačiekus sužinojo, kad nebuvo jokio, net kosmetinio, remonto.
Išgelbėjo viena pažįstama, pakvietė atvykti į Pakruojį. Kraštotyrininkai džiaugėsi, kad ekspedicijos nenutrūko.
Kam reikia, kad landžiotų?
Tikrąsias priežastis, kodėl negalima vykti į kaimą ar miestelį, kraštotyrininkai patys išsiaiškindavo. Svarbiausia buvo saugumui neišduoti, kad jaunimas ieško tautiškumo – papročių, dainų, sakmių, tarmių.
„Įkyriai bandė atkalbėti nuo Žagarės Joniškio rajone. Niekaip nesupratau, kol išsiaiškinau, kad ten buvo ištremtas Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius“, – prisiminė V.Mačiekus.
Pasirinko Kvėdarną Šilalės rajone, o ten, pasirodo, vėl istorija. Abiturientai gėlių padėjo prie Nepriklausomybės paminklo.
Prasidėjo tyrimai, o čia dar kažkokie kraštotyrininkai priimami prašosi. Atseit visur landžios, klausinės, apžiūrinės, kam to reikia?
Tauragnuose, Utenos rajone, ekspedicijos atidarymas vyko stadione, susirinko apie 140 žmonių, o aplink ratu lėtai saugumo mašina važiuoja.
Yra nutikusi ir skaudi nelaimė – Pakruojo rajone karjere nuskendo vienas iš ekspedicijos dalyvių.
Leidyklą įkūrė miesto vaikas
Monografijų seriją „Lietuvos valsčiai“ nuo 1994 metų leidžia specialiai tam įkurta „Versmės“ leidykla. Jos įkūrėjas, vadovas, „Lietuvos valsčių“ serijos leidėjas ir pagrindinis rėmėjas yra vilnietis verslininkas Petras Jonušas.
„Esu tikras miesto vaikas, gimęs ir užaugęs sostinėje, o valsčių istorija susidomėjau pats dalyvaudamas kraštotyrininkų ekspedicijose. Buvo gaila, kad niekais gali nueiti didžiulis darbas, surinkti pasakojimai. Nepakanka vertybes kurti – jas reikia ir išsaugoti“, – kalbėjo P.Jonušas.
Be jo paties indėlio, monografijų leidybai lėšų skiria savivaldybės, mažą dalį atseikėja ir valstybė.
Dabar jau išleistos 34 monografijos, kai kurios – po du tomus. Dar dvi nukeliavusios į spaustuvę.
P.Jonušas neskirsto monografijų į daugiau ir mažiau reikšmingas. O vietovės pasirenkamos pagal tai, ar atsiranda bent vienas žmogus, kuris tam darbui sutiktų skirti kelerius metus.
Juk viskas pradedama nuo nulio.
„Leidyba – tai ne tik ant stalo sudėtos knygos. Daug kas net neįsivaizduoja, kiek nematomo darbo įdedi, kol medžiagą surenki, susistemini, suredaguoji... Didžiausias stresas būna, jei žmonės jau pakviesti į sutiktuves, o knyga dar neišleista. Verčiamės per galvą, nemiegame po kelias paras“, – pasakojo leidėjas.
P.Jonušui ir kitiems leidėjams smagiausia pamatyti nustebusias žmonių akis. Dar įeidami pro duris dažniausiai jie tikisi pamatyti nestorą leidinuką, o išvysta solidžią monografiją.
„Čia apie mus tiek daug prirašėte?“ – negali patikėti ir dar vis sutrikę žvalgosi į leidėjus, į monografiją, ir vėl – į leidėjus.
Žmonės monografijas apie jų kraštą perka po kelias, ne tik sau, bet ir draugams ar giminaičiams.
„Su V.Mačiekumi buvome serijos pradininkai, galima sakyti, tėvai. Dalinamės su juo džiaugsmais ir rūpesčiais. Jis – produktyviausias redaktorius, parengęs maždaug trečdalį leistų monografijų“, – kalbėjo P.Jonušas.
Verta įsiminti
Neklusniojo dalis – gaidys
V.Mačiekų labiausiai domino papročių teisė – kaip gyventojai reikalus, dalybas, ginčus spręsdavo vieni su kitais, kaip be teismų susitardavo.
Pavyzdžiui, iki žemės reformos gyvavo rėžinė sistema, ir kaimo gyventojai rinkdavosi nuspręsti, kur ganyti gyvulius, kurį kerdžių samdyti, kiek jam mokėti, kada šienauti.
Nuspėti gerus orus – visas mokslas, didžiulė atsakomybė. Juk jeigu supus šienas, visas kaimas neturės kuo žiemą šerti gyvulių. Bet senukai orus gerai numatydavo.
Tarp žmonių iškildavo visokių ginčų. Kaimynas ežią nuaria – gal atsitiktinai, o gal piktybiškai? Jei ginčo geruoju neišsprendžia, kviečia porą vyrų ir šie sprendžia, kuris teisus.
Įdomi sritis – turto paveldėjimas. Dalį gauti turėjo kiekvienas vaikas, bet jos dydis priklausė nuo tėvo valios. Jei vaikas nepaklusnus, atsikalbinėja, nori susituokti su tėvams netinkančia mergina ar vaikinu, tėvai turėjo duoti bent jau tris caro rublius arba gaidį. Nes jeigu neduos nieko, po tėvų mirties tas vaikas pretenduos jau ne į gaidį, o į visą savo dalį.
„Ūkininkai vaikinai, norėję vesti samdinę, tėvams pagrasinus iškeldavo rankas – nusileisdavo, užtat ūkininkaitės buvo ryžtingesnės, pabėgdavo“, – juokėsi V.Mačiekus.
Papročių teisė dažnai persipindavo su morale. V.Mačiekus Žiobiškyje išgirdo pasakojimą apie du sūnus. Jie pasidalijo žemę, motina pas vieną gyventi liko, o antrasis pažadėjo duoti bulvių. Kad maišas sunkesnis būtų, pridėdavo akmenų. Kai pokariu pastarasis sėdo į kalėjimą, gyventojai jo negailėjo, sakė, kad tai bausmė už tokį motinos paniekinimą.
Į atmintį įstrigo ir pasakojimas, kad negrąžinta skola būdavo prilyginama nuodėmei. Per išpažintį žmogus dėl jos turėdavo prisipažinti kunigui.
Taip tikrai buvo
Tylėjo klausiamos, ar nori ėst
Venantas MAČIEKUS
Kai pirmą kartą nuvažiavau į Žemaitiją, paklausiau žmonių, kur yra viešbutis. Mielai greitakalbe išbėrė, bet supratau tik vieną žodį – „viešbutis“.
O kartą nuvykau paviešėti pas draugo žmonos žemaitės tėvus. Rytą girdžiu, kaip motina klausia tėvą: „Gal jau reikia myžę pjauti?“
Ilgai sukau galvą, kol supratau, kad žemaičiai taip vadina miežius.
Per ekspediciją Skuodo rajone, Ylakiuose, studentės vakare grįžo alkanos kaip vilkės. Merginos guodėsi, kad ničniekas jų net arbatos puodeliu nepavaišino.
„Gerai pagalvokite, ar šeimininkės tikrai nieko nekalbėjo apie valgį“, – prispyręs klausiau.
„Ai, ta moteris klausė, gal norim ėst“, – prisiminė viena. Studentės nesuprato, kad joms siūlo pietus, ir nieko neatsakė. O žemaičiai nesiūlo antrą kartą.
Kitą vakarą merginos jau grįžo sočios ir laimingos.
"Panevėžio kraštas", 2017 08 26
