Krašto santakos

Panevėžio lėlių vežimo teatre to dar nebuvo: scenoje pilna kvapnaus šieno, o vaidina iš tikrų šiaudų padarytos lėlės. Ukrainietės režisuotame spektaklyje įtaigiai perduodama žinia apie džiaugsmą gyventi savo tautiškumo terpėje. plačiau»

Tautodailė pas mus yra populiari. Būtent ne profesionaliojo meno parodos, o liaudies meistrų darbai daugiausia pritraukia lankytojų į parodų sales. Jose pamatysi visą margumyną menų – keramikos, pynimo, kalvystės, audimo... O tai rodo ne ką kita, kaip tik senovėje klestėjusius amatus. Gyventojų klausėme, kokie amatai jiems labiausiai įdomūs, kur pirmiausia suka akis – į lovatieses, tautinius drabužius, metalines saulutes ar kryžius, akmens skulptūras, molio ąsočius, medienos raižinius? Jei jiems leistų pasirinkti, ko norėtų išmokti? Kokiu amatu galėtų užsiimti visą ar dalį gyvenimo? Koks niekada nenusibostų? Koks amatas atrodo sunkiausias, gal ir nepatraukliausias? O koks amatas labiausiai nyksta, kokį reikėtų gelbėti? plačiau»

Priminus senąsias mūsų tautos vestuvių tradicijas, ne vienas nustemba, kad jos būdavo tokios pat griežtos kaip ir kokių arabių. Mat iki ištekant merginai dar būdavo galima rodyti gundymo priemonę – į stangrias kasas supintus savo plaukus, o štai jau tapus moterimi prie svetimų akių tekdavo rištis nuometą. plačiau»

Amžininkai pasakojo, kad klojimas Naujikų kaime už trijų kilometrų nuo Panemunėlio buvo didžiausias pastatas palivarke. Suręstas iš storų medžių atrodė kaip namas, tik be langų. Nuo neatmenamų laikų klojimo viduje buvo sudėtos geros medinės grindys. Būtent šiame klojime prieš 130 metų buvo slapta suvaidintas pirmas lietuviškas spektaklis – Juozo Tumo-Vaižganto pjesė „Nepadėjus nėr ko kast“. plačiau»

Magiškas keistenybes tapiusiam, pasaulyje net labiau nei savoje šalyje vertintam Romualdui Petrauskui legendinis režisierius Juozas Miltinis pasakė, kad jo paveikslai kaip vabalai po kūną vaikšto. O savamokslis dailininkas išsitarė norėjęs tik vieno – kad jo darbai šviestų, kad jo gatvėje išdaužytais žibintais tiesiog būtų šviesiau. plačiau»

Kupiškio krašto auksarankė, gebanti pinti unikaliu senoviniu būdu, ką tik restauravo ypatingą Rumšiškių liaudies buities muziejaus eksponatą. Dabar ji pluša prie ekologiškų ir patvarių kalėdinės eglės puošmenų savam miestui. plačiau»

Rokiškietes į chorą subūrusi vadovė Giedra Markevičienė visą gyvenimą prisimena dėstytojo žodžius, kad muzikos kūrinys – tai ne kepta višta, kuri gali būti skani arba neskani. Į dainą reikia įsigilinti, perprasti, ir kuo ji sudėtingesnė – tuo įdomesnė. Todėl įdėjus pastangų netgi mėgėjoms įmanoma dainuoti 8 balsais, išmokti lopšinę ukrainietiškai. plačiau»

Fotomenininkas Petras Kaupelis pirmasis tarp šalies fotomenininkų panaudojo lazerio spindulį ir jį išskaidė. Taip prasidėjo jo fantazijų, paslapčių ir svajonių kelias, labai aiškiai matomas fotografijoje. Autorius ir pats tvirtina seniai nutolęs nuo realybės. plačiau»

Visko gali būti, kad paprastas geležinkelio stoties iešmininkas ir labai neprastas fotografas panemunėlietis Klemensas Pigaga, o vėliau ir jo sūnus, sudėvėjo garsiojo Lietuvos pasiuntinio Paryžiuje Petro Klimo kostiumą. Bet tuo metu ne šis kostiumas vietos merginoms rūpėjo – jos ėjo pas fotografą „gražių nuotraukų“. plačiau»

Panevėžio Elenos Mezginaitės viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Alfo Pakėno knyga „Trečias brolis: prisiminimai apie Joną Strielkūną“. plačiau»

Provincija neegzistuoja. Tuo įsitikinusi vis nerimstanti rokiškietė. Jos ir bičiulių pastangomis kuo puikiausiai veikia muziejus, kuriam nereikia patalpų, bet reikia kompiuterio arba bent jau telefono. Čia atgimė net ir nebeegzistuojantys parapijos kaimai, į užmarštį nueinantys žmonės. plačiau»

Miestelyje rasti norinčių ir galinčių vaidinti žmonių, o ypač vyrų, – jau iššūkis. Tenka užkabinėti žmones gatvėje tiesiogine šio žodžio prasme. Toliau – galvosūkis, kaip juos išlaikyti studijoje. Bet spektaklį pastatę subatėnai pastebėjo, kad viskas išėjo į naudą – prisijungusieji tik laikinai liko iki pat galo. plačiau»

Kiek daugiau nei prieš dvejus metus į folkloro ansamblį susibūrę daujėniečiai dainuoja tik tas liaudies dainas, kurios kadaise skambėjo Daujėnų apylinkėse. Savo karšto patriotams dėl to reikia gerai galvą pasukti – juk senosios dainos pasimiršusios, kas jas galėtų priminti. Kai kurie ir savo namų lentynose gerai popierius pražarsto – randa juose savo tėvų ranka rašytų dainų sąsiuvinių. Dar praėjusiais metais dainas traukė net keturių kartų atstovai, į repeticijas noriai rinkosi ir jaunimas, bet uždarius mokyklą jiems reikia važinėti miestan, nebelieka laiko repeticijoms. plačiau»

Panevėžiečių klausėme, ar jų namuose yra bent koks nors keraminis daiktas, suvenyras. Gal turi vazelę, ąsotį, glazūruotą lėkštę? Teiravomės, ar jie mugėse sustoja prie keramikos dirbinių, ar grožisi? O ar yra girdėję apie profesionaliojo meno renginį – Panevėžio keramikos simpoziumą? Ar pritaria, kad šio ypatingo renginio Panevėžiui reikia? Ir apskritai – ar keramikos menas jiems prie širdies, o gal jam visai abejingi? plačiau»

Meno mėgėjams, penktadienį atėjusiems į Panevėžio tarptautinio keramikos simpoziumo parodos atidarymą, kilo klausimas, ar biurokratinė renginio pompastika neužgožė meno? plačiau»