Moliūgai iš tolo šviečia
Didžiulis tuščiaviduris moliūgas aštriais dantimis valgo mažytį moliūgėlį. Argi ne šiurpu?
„Imkit ir vežkitės, jeigu patinka“, – siūlo Helovino atrakcijomis panevėžiečius linksminanti Dambrauskų šeimyna – Vytis, Žydrūnė ir jų dukra Rūta.
Prie jų namo judrioje Smėlynės gatvėje oranžine ir geltona spalvomis žėrintys moliūgai bei pora Helovino kaukių dar iš tolo patraukia pravažiuojančiųjų dėmesį.
Ir mums su šeimininkais šnekantis išgąsdina kas kita – šaižus automobilio signalas. Bet šeimininkai net dėmesio nekreipia, prie tokio dėmesio visiškai įpratę.
„Anksčiau vairuotojai tik pravažiuodami signalizuodavo ar plodavo, pagirdavo iškėlę nykštį, o dabar, būna, kad ir stabteli“, – šypsojosi V.Dambrauskas.
Jo žmona kvatojasi prisiminusi, kaip užsidėjo vyro ir dukters pagamintą kaukę ir išėjo į lauką patikrinti, ar neužgeso į moliūgų vidų sustatytos žvakės.
Ją išvydę vairuotojai vienas po kito stabdė mašinas ir prašė kartu nusifotografuoti.
Kenkia lietus ir šiluma
Mintis papramogauti – skaptuoti moliūgus ir aplinką papuošti viena kita kauke šeimininkams kilo dar gyvenant Vaivaduose. O apsigyvenę vienoje pagrindinių miesto gatvių nusprendė pažiūrėti, ar ir kitiems patiks ši atrakcija.
V.Dambrauskas per vakarą išskaptuoja po du tris moliūgus. Darbuojasi tvirtu ir lanksčiu peiliu, skirtu darinėti žuvį. Bet nuo lietaus ir žvakės šilumos daržovės gan greitai bliūkšta.
Tos, kurios neatlaiko nepalankių sąlygų, keliauja į komposto dėžę.
Panevėžiečiai iš moliūgų maistui prisigamina tyrės, bet sriuboms naudoja kitokius – sviestinius moliūgus. Kiti moliūginiai patiekalai šeimai jau pabodo.
Bet argi negaila laiko ir energijos skaptuoti moliūgus, jeigu jie tokie trumpalaikiai?
To paklaustas pašnekovas sakė, kad visai negaila, nes tai pramoga, savotiška meditacija. Tuo labiau kad visi moliūgai – vis kitokie.
Ant vieno buvo išbraižęs mešką, ant kito – šuns atvaizdą, ant trečio grąžtu išrašė žodžius: saulė, kaimas, mėnulis…
Laikas džiaugsmui, laikas rimčiai
Rūta irgi parodė savo pirmąjį šiemet išskobtą moliūgą. Ji Vytauto Mikalausko menų gimnazijoje mokosi dailės. Mergaitė sakė, kad yra bendraklasių, nešvenčiančių Helovino. Vienai iš draugių Rūtos namai – pakeliui į mokyklą, tad vis pasižiūri, ar atsirado naujų moliūgų, kaukių.
Moliūgų Naujamiestyje nuperka ir atsiveža Rūtos mama. Didžkiams į mašiną įvolioti prireikia vyriškos pagalbos. Kvadratinių šiaudų spudulų moteris vyko į Ukmergės rajoną, nes kitur parduoda tik didžiulius ritinius.
Paklausti apie skeptikus, kurie nepripažįsta Helovino, pyksta, esą šioji užsienietiška tradicija visiškai nedera su mūsų Vėlinėmis, panevėžiečiai klausė, o ar tie skeptikai patys ką nors įdomaus padaro, kad būtų linksmiau gyventi?
„Lapkričio 1-ąją šių moliūgų ir kaukių kieme nebebus. Kaip ir visi, lankysime kapus, prisiminsime išėjusius artimuosius. Viskam – džiaugsmui ir rimčiai – savas laikas“, – aiškino panevėžiečiai.
Negalima pamiršti savos šventės
Ar įmanoma suderinti šias šventes, teiravomės panevėžietės etnologės Linos Vilienės.
Pašnekovė sakė, kad mūsų Vėlinės labai panašios į airiškųjų tradicijų Heloviną. Švęsti viską galima, bet – nepamirštant savų tradicijų ir kad būtent jų savitumu pasauliui esame įdomūs.
„Atsidarius sienoms, mes tiek norėjome būti pasaulietiški, kosmopolitiški, kad net bandėme perimti tai, ką mums pasaulis duoda. Primiršome tai, kuo patys esame saviti – tradicijas, dainas, šokius, šventes“, – aiškino pašnekovė.
Tarp Helovino ir Vėlinių – labai siaura riba.
Abi šios šventės – apie tai, kad išsitrina riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, ir vėlės grįžta į namus. Tik pirmoji koncentruojasi į siaubą, šiurpina baisiomis kaukėmis, griaučiais, vaiduokliais ir moliūgais, o antroji kviečia susikaupimui, rimčiai, šviesiems prisiminimams. Juk apie išėjusius artimuosius dažnai kalbame su šypsena, kai prisimename nutikimus iš jų gyvenimo, ištartus žodžius.
„Nesu prieš Heloviną. Kol buvo maži vaikai, ir mes skobdavome moliūgus, virdavome sriubą. Bet Vėlinės vis tiek mums buvo kur kas svarbesnė šventė. O dabar daugiau koncentruojamasi į šiurpus ir gąsdinimus, čia ir yra bėda“, – aiškino etnologė.
Pašnekovė stebėjosi, kodėl mokyklose prieš rudens atostogas švenčiamas Helovinas su raganomis, šikšnosparniais, bet Vėlinės paliekamos tik šeimai.
Kodėl mokykla negalėtų vieną dieną skendėti tik žvakių šviesoje be griaučių ir kitų siaubų, kodėl negalėtų būti tądien kalbama apie vėles, protėvių tradicijas?
Ji siūlo Heloviną švenčiančioms mokykloms minėti abi šventes, jokiu būdu nepamiršti ir Vėlinių.
Vaikas nešiosis ašarų ąsotį
Pašnekovė lygino, kad ir meksikiečiai švenčia Heloviną, jį siedami su griaučiais, bet kartu – ir su mirusiųjų pasauliu, kapinių lankymu.
„Jie linksmai švenčia ir mirusiuosius smagiai prisimena, nes jų tokios tradicijos“, – aiškino pašnekovė.
L.Vilienė prisiminė dabar jau labai keistai atrodančias mūsų pačių senąsias tradicijas, siekiančias maždaug XV amžių. Pagal kronikose užrašytus prisiminimus, tada mirusieji būdavo išlydimi be raudų ir be ašarų.
Mirus kūdikiui, aplinkiniai motinai neleisdavo daug verkti, nes vaikas esą dausose vaikščios šlapiais drabužiais arba nešiosis ašarų ąsotį, dėl to jam bus blogai.
Netgi yra tokių minėjimų, kad mirusio žmogaus kūnas būdavo sodinamas prie stalo, ir visi linksmindavosi iki išlydėjimo į kapines.
Sunku suvokti, bet aplinkiniai džiaugdavosi, kai žmogus mirdavo, nes jis esą pabaigė savo žemiškąjį vargą. Jie verkdavo, kai vaikas gimdavo. Nes jis atėjo į pasaulį, pilną skausmų, nelaimių.
Tai aprašę kronikų autoriai labai stebėjosi, nes šios tradicijos jiems kėlė siaubą. Supratimą apie žmogaus mirtį ir gimimą smarkiai pakeitė krikščionybė.
Su tamsa ir ilgesiu – Ilgės
L.Vilienė siūlė pažvelgti į Vėlines istoriškai. Tai ne viena konkreti diena, o laikotarpis nuo spalio pabaigos iki lapkričio 11 dienos ir siejamas su derliaus nuėmimu, lauko darbų pabaigtuvėmis. Žmonės tikėdavo, kad vėlės artimiesiems padeda gyventi, saugo derlių, o jį nuėmus pareina į namus.
„Puikiai žinome, kad lapkričio 1 dieną prisimename visus šventuosius, o 2-ąją – savo mirusiuosius. Ateina tamsa, ilgesys, žmogaus mirties ir gamtos nykimo nuojauta, todėl anksčiau buvo vadinamos Ilgėmis“, – kalbėjo etnologė.
Kronikose minima, kad per Ilges žmonės eidavo į šventas girias ir degindavo laužus. Iš čia – žmonių kremavimo tradicija, dabar vėl sulaukusi populiarumo bangos.
Iki XIX amžiaus Dzūkijoje ir Šiaurės rytų Lietuvoje buvo paprotys per Vėlines kapinėse deginti senus kryžius, giedoti, dainuoti našlaičių dainas.
Atėjus sovietmečiui, buvo bandoma Ilges paskelbti mirusiųjų diena. Tuomet atsirado kapinių kultas, ėmėme perdėtai jomis rūpintis, nors buvo laikoma, kad nuo Vėlinių iki Kūčių nakties reikia duoti vėlėms ramybę, iki jos pačios namuose apsilankys.
Kapinėse kertame medžius
Pasikeitė bendras kapinių vaizdas. Norime, kad kapinės būtų gražios, bet kertame medžius, ir taip neliko senosios estetikos.
L.Vilienė paminėjo ir besaikius gėlių bei žvakių kiekius.
„Man didžiausias įspūdis kapuose – kai tamsoje plevena žvakių švieselės, tai prisimenu dar iš vaikystės. Sovietmečiu šiuo laiku nebūdavo laisvų dienų, tad tik sutemus, vėlų vakarą, nuvažiuodavome į prosenelių kapelius“, – papasakojo.
Susirinkdavo visa giminė, šurmuliuodavo kapinėse, o ant kapų degdavo keletas žvakelių. Tik keletas.
Dabar vakare kapinėse sutiksi vieną kitą žmogų, bet pačios kapinės – žvakėmis nusėtos. O juk ant kapo užtektų vienos žvakės.
Tas pat su gėlėmis – prie kapų augdavo krūmeliai su mažomis baltomis uogomis. Iš jų sudėliodavo kryželį ir šviesiai pagerbdavo savo mirusius artimuosius.
„Pamenu, kaip vyresnieji lietinėms žvakėms darydavo gaubtelius, kaip saugodavome, kad neužgestų. Šie prisiminimai labai šilti, nes svarbiausia buvo ne gausa, ne perteklius, o rūpestis ir susirinkusių giminių, pažįstamų mieli pašnekesiai“, – tęsė pašnekovė.
Neužtenka kapines tik formaliai lankyti. Būtina savo vaikams papasakoti giminės istoriją.
Prierašai po nuotraukomis:
1. L.Vilienė įsitikinusi, kad galima švęsti visas šventes, bet nepamirštant, kad prosenelių tradicijos – svarbiausios.
2. Helovinas – linksmybių ir pokštų metas, tad ir korespondentus galima bandyti juokais pašiurpinti.
3. Dambrauskų namas Smėlynės gatvėje įspūdingiausiai atrodo sutemus. Iki lapkričio 1-osios šeima šias Šiurpnakčio dekoracijas nuims.
4. Kiekvienas moliūgas – vis kitoks, vienodų kieme nerastumei.
5. Panevėžietis, skaptuodamas moliūgą, pasidarbavo ir grąžtu.
A.Švelnos nuotraukos
