Mokymus primena mėlynė
Galimos agresijos metu moterys taptų silpnąja grandimi? Kad taip neatsitiktų, Aukštaitijos moterys baigia komendantinio kario kursus, stoja į šaulius ir mokosi ginti šeimą, kaimynus ir valstybę.
Taip tvirtino Panevėžio rajone, Perekšlių kaime, gyvenanti 59 metų Milda Švelnienė, grįžusi iš komendantinio kario kursų Marijampolėje esančiame kunigaikščio Vytenio logistikos batalione.
Mokymus kurį laiką jai priminė po šaudymo nuo atatrankos prie peties likusi mėlynė, bet moteris įtikinėjo, kad nebuvo per sunku. Kaip ir visi dalyviai, ji su užduotimis susitvarkė.
Į mokymus pašnekovė užsirašė tam, kad iškilus realiai grėsmei nesupanikuotų ir tiksliai žinotų, ką daryti, kaip apsaugoti save ir aplinkinius.
Be to, ji trokšta mokytis vis naujų dalykų, nes tai atitolina senatvę, kaip ir sportas. Daug metų moteris lanko pilateso mankštas.
M.Švelnienė šypsojosi, kad tik skeptikai suabejoja, ar komendantinio kario kursas dera su tuo, kad ji mokykloje dėsto tikybą. Mat per priesaiką dalyvavęs kapelionas mokė, kad būtina sudrausti pikta darantį, o tuo labiau ginti valstybę nuo užpuolikų.
Įgytas žinias moteris jau panaudoja dėstydama apie darbuotojų saugą ir sveikatą Panevėžio mokymo centre. Kaip elgtis ekstremaliose situacijose, moko remdamasi savo pačios patirtimi.
Ir dar itin svarbus dalykas – M.Švelnienės tėvas buvo šaulys ir Sausio 13-osios gynėjas.
„Kitaip elgtis negaliu, patriotizmas – mano kraujyje“, – sakė pašnekovė.
Atlaikė ir nikstelėjusi koją
M.Švelnienė džiaugėsi, kad pratybose dalyvavo nemažai jaunų merginų ir vaikinų, bet ir vyresnieji jautėsi gerai, kartu atliko visas užduotis – šaudė, mėtė granatas, kasė apkasus. Taip pat – ir moterys.
Pašnekovė sakė, kad dar iki pratybų kai kas atkrito per medicininį patikrinimą. Buvo tikrinama ne tik bendra sveikatos būklė, regėjimas, bet reikėjo atlikti ir psichologinį testą.
Komendantinio kario kursas trunka 12 dienų. Dalyviai mokosi valdyti ir prižiūrėti ginklą, tikrinti patalpas, objektus, suteikti pirmąją pagalbą, orientuotis vietovėje pagal kompasą, žemėlapį, išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Šias pratybas baigusieji grėsmės valstybei atveju saugotų svarbius valstybės objektus, kontroliuotų judėjimą, tikrintų transporto priemones ir asmenis, palaikytų viešąją tvarką.
Pašnekovė tikino, kad per pratybas vyko ne tik mokymai, kad likdavo laisvo laiko bendriems pašnekesiams. Buvo ir telefonas, internetas, o maistas – skanus bei sveikas.
Merginos ir moterys buvo nusiteikusios ryžtingai. Viena dalyvė pirmomis pratybų dienomis nikstelėjo koją, šlubčiojo, bet iki pat pabaigos atlaikė.
Užduotys visiems vienodos
Paklausta apie imituotus mūšius miškuose, M.Švelnienė aiškino, kad mokymų dalyviai šaudė garsiniais šoviniais. Reikėjo ir ant žemės griūti, ir slėptis nuo priešo kulkų, ir keltis, ir dar pačiam šaudyti.
Bet moters niekas nenustebino, ji manė, kad bus sunkiau. Vienas iš iššūkių – kaip būriui žygiuojant moterims spėti koja kojon su vyrais. Tuomet būrio vadas, pamatęs, kad moterys ima atsilikti, joms leisdavo eiti pirmose gretose, o vyrai žengdavo iš paskos.
Tai gal vertėtų pratybas rengti atskirai?
To korespondentės paklausta, pašnekovė papurtė galvą. Juk karo metu moterys nesulauktų nuolaidų, tad ir per mokymus turi atlikti tas pačias užduotis.
Per pirmosios medicinos pagalbos mokymus ji įsitikino, kad karo medicina labai skiriasi nuo civilinės.
„Karo metu būtų kitokios žaizdos, kur kas pavojingesnės, todėl ir būdai, kaip sužeistąjį gelbėti, kitokie. Pavyzdžiui, mokėmės skubiai užsidėti turniketą ant rankos ir ant kojos, bet su – tamponais“, – kalbėjo apie skirtumus.
Ryžto netrūko jau jaunystėje
Dvi kitos pašnekovės yra šaulės. Viena iš jų suprato, kad naudingiausia šauliams būtų gamindama šiltą ir sotų maistą, o kita – palaikydama ryšius su gyventojais ir institucijomis.
Į šaulių gretas jos atėjo skirtingais keliais.
Panevėžietė 50 metų Irena Briedė korespondentei aiškino, kad žmogus per vieną dieną nenusprendžia stoti į Šaulių sąjungą. Su tokia mintimi jis gyvena kurį laiką, kol galop apsisprendžia.
Jos pačios pilietiškumas formavosi vaikystėje. Pamena, kad jos močiutė niekad nėra sekusi pasakų apie Raudonkepuraitę, bet vis pasakodavo apie išgyventą karą, kokias baisybes teko patirti.
Užtat per Sausio 13-osios įvykius pašnekovė, tuomet dar 15-metė, ėjo saugoti Panevėžio telegrafo-telefono stoties. Naktinėje pamainoje budėjusi mama paskambino ir pasakė, kad okupantai gali užimti telegrafą, paštą, todėl telefono ryšys gali nutrūkti. Dar prigrasino dukrą, kad niekur neitų iš namų, nes gali prasidėti karas.
„Ir ką jūs manot? Padėjusi ragelį, greitai šokau į kelnes, apsirengiau, nubėgau pas drauges. Sakau: kelkitės ir bėgam!“ – prisiminė, kad ryžto ir drąsos netrūko jau ankstyvoje jaunystėje.
Kitaip elgtis tiesiog negalėjo, nes karą visuomet laikė baisiausiu dalyku.
Suaugusi, sukūrusi šeimą ir susilaukusi sūnaus Ralfo, ji tvirtai žinojo, kad užaugęs jis tarnaus Lietuvos kariuomenėje. Per 20-ąjį gimtadienį jam padovanojo Trispalvę.
„Nesuprantu tų motinų, kurios išgyvena, kad kariuomenėje sūnums nutiks kažkas bloga. Kas gali atsitikti, gal batai nutrins kojas?“ – stebėjosi ji.
Apsisprendė trys draugės
Būdamas 11 metų, I.Briedės sūnus Ralfas Andriūnas įstojo į jaunuosius šaulius. Tuomet ji dar nelabai suprato, kas yra toji Šaulių sąjunga. Užtat puikiai pamena akimirką, kai pirmą kartą išvydo savo vaiką stovintį rikiuotėje ir užplūdusius šiltus jausmus.
Po šiai dienai jis yra šaulys.
Rusijai užpuolus Ukrainą pašnekovė susimąstė, kad jeigu karas pasiektų ir mus, tai sūnus eitų ginti valstybės. O ką tuomet daryti jai? Ar slėptis, bėgti?
Pašnekovė nusprendė irgi stoti į šaulius. Kovo 11 dieną apie tai pranešė sūnui. Šis padrąsino sakydamas, kad ja labai didžiuojasi.
„Bet argi viena eisiu, reikia dar paskambinti draugėms! Viena iš jų – vaikystės draugė – pasakė, kad kaip tik tą patį ir ji mąsto“, – šypsojosi moteris.
Prisijungė dar viena bičiulė, ir į Šaulių sąjungą nuėjo trise.
I.Briedė prisipažino, kad jos nelabai žinojo, kas laukia. Per-ėjo medicininę komisiją, išklausė teorines paskaitas. Tuomet jau mokėsi valdyti ginklą, saugiai ir greitai jį išrinkti ir surinkti, vadų komandas, taip pat – ką daryti, jei, pavyzdžiui, šovinys užstringa. Po teorinės dalies atėjo laikas šaudyti.
„Automatas sveria apie 5 kilogramus. Reikia mokėti atsigulti, gerai nusitaikyti. Treniravomės, kol pataikėme į taikinį. Na, nėra tai koks pasaulinis stebuklas, kam sekasi lengviau, kam sunkiau, bet visi išmoksta“, – aiškino moteris.
Turėjo saugoti būrį
Lapkritį, kai lauke jau šalta, o žemė šlapia, purvina, panevėžietės dalyvavo pratybose. Vyko trijų dienų bazinis šaulio įgūdžių kursas.
Ant pečių – 20 kilogramų sverianti kuprinė. Ant kaklo – ginklas. Dar – šalmas, visa ekipuotė.
I.Briedė, žemiausia pagal ūgį, paprastai eidavo būrio gale. O tas, kas paskutinis, privalo stebėti, ar nėra priešų už nugaros.
„Aukšti augaloti vyrai priekyje žengia ir nužengia, o aš juos vos pasiveju ir dar turiu saugoti būrį“, – šypsojosi prisimindama.
Ramino tai, kad visas būrys – iš naujokų panašiais įgūdžiais ir sugebėjimais.
Vyrams paprasčiau, nes daugelis jaunystėje buvo tarnavę.
Šias pratybas moteris vadina didžiausiu gyvenime priimtu ir įveiktu iššūkiu. Instruktoriumi buvo jos sūnus Ralfas. Sūnus buvo prisakęs motinai, kad gėdos jam nepadarytų, drąsinęs, kad viskas yra įveikiama.
„Buvo ir tokių akimirkų, kad su drauge žiūrim viena į kitą – o gal bėgam?“ – dabar jau juokais sunkumus pavertė pašnekovė.
Ji tęsė, kad, žinoma, bėgusios tikrai nebūtų, bet laiką iki kursų pabaigos ne dienomis, o valandomis skaičiavo.
Verkė iš nuovargio ir džiaugsmo
Pratybų dalyvių laukė vis naujos užduotys. Pavyzdžiui, nelengva buvo virš upelio pakabintą trosą įveikti užsikabinus rankomis ir kojomis, kasti bunkerį.
Priešpaskutinė diena buvo sunkiausia.
Naktį miške per lietų, su kuprine, ginklu, šalmu reikėjo perlįsti per padangą, šliaužte įveikti minų lauką, kliūtis, išvengti priešo spindulių, o jei buvai sužeistas – šauktis pagalbos arba pagelbėti sužeistam būrio draugui.
„Trasą vis tiek įveikiau, tuomet apsikabinome su sūnumi ir verkėme – vienu metu iš streso, iš nuovargio ir iš džiaugsmo. Kai ką prisimenu per rūką, o gerą mėnesį po šitų mokymų į mišką žiūrėti nenorėjau“, – juokėsi pašnekovė.
O surimtėjusi patikino, kad šitie mokymai jai buvo labai vertingi. Su abiem draugėmis įrodė sau, kad moterys įveikia viską, ką ir kariai įveikia.
„Niekada nepulsiu taikių žmonių, bet jeigu priešas įeis į kiemą skriausti mano šeimos, kaimynų, dabar jau žinau, ką su ginklu daryti. Tai svarbiausias dalykas, ko išmokau būdama šaule“, – tvirtai kalbėjo.
Šiltas, skanus maistas – būtinas
Pašnekovė tęsė, kad fiziškai jaučiasi stipresnė nei anksčiau. Žinių, patirties, pasitikėjimo savimi įgyja vis daugiau, bet šauliai vyrai vis tiek yra ir tvirtesni, ir stipresni nei moterys.
„Pradėjau galvoti, ar realiame mūšyje netapčiau našta būriui? Įvertinau savo fizinį pasirengimą, sveikatą ir pasikalbėjau su vadais, galbūt kitose srityse būčiau naudingesnė“, – pasakojo I.Briedė.
Iš pat pradžių gilinosi į karo mediciną, išklausė kursą. Bet tuomet užėjo kalba apie karių maitinimą. Tai irgi labai svarbi sritis, nes karys stiprus tiktai tuomet, jei gaus šilto ir skanaus maisto.
Visos trys draugės sutarė, kad čia jos ir būtų pačios naudingiausios. Susikūrė „Žaibo“ virtuvės komanda. Per pratybas ji maitina savo būrio šaulius, bendradarbiauja ir su kitais būriais. Gamina skanų, sveiką ir sotų maistą – troškinius su jautiena, vištiena, košes, plovą, dešreles... Maistą vegetarams gamina atskirai.
„Juk nepaliksi žmogaus alkano, jei jis mėsos nevalgo. Pernai per vienas pratybas suskutome 80 kilogramų morkų“, – kalbėjo šaulė.
Išskyrus vegetarus, maistas visiems vienodas.
Žiūrėjo, ar išsisuks iš padėties
I.Briedė prisiminė pirmąsias pratybas, kuriose jų komanda gamino maistą. Buvo sausio mėnuo. Pratybos vyko miške. Kažkas buvo pažadėjęs paimti sausų malkų, kažkas sakė įsidėsiąs vandens, dar kiti – didžiulį puodą.
Ogi nuvykus paaiškėjo, kad nieko panašaus. Virtuvės būrys turėjo įrodyti, kad išsisuks iš tokios padėties.
„Mes su draugėmis, lyg ką nujausdamos, dėl viso pikto buvome pasiėmusios vandens, sausų malkų, degtukų, termosą su arbata. Įsidėjome ir kirvį“, – pasakojo panevėžietė.
Virėjai miške pasikapojo šlapių, bet tvirtesnių šakų. Iš jų susirentė rėmus, sukūrė laužą, pakabino puodą. Laimei, dalyvavo nedaug, gal keturios dešimtys, šaulių.
„Visus pavalgydinome. Net sap-ne nebūčiau to sapnavusi, bet tai buvo gera pamoka – nieko nesitikėti iš kitų, būti pačiam pasiruošusi visiems atvejams“, – dėstė moteris.
Po to jau buvo nupirktas virtuvės inventorius, įrankiai, pjaustymo lentelės – mėsai, duonai, daržovėms.
„Ne visuomet turime karšto vandens, todėl šiukštu negalime naudotis viena lentele, kad nepridarytume bėdos visam būriui. Kad neapsikrėstų, nesuviduriuotų, neapsinuodytų“, – apie darbo subtilumus pasakojo šaulė.
Jų komanda apgalvoja, kokius gali produktus vežtis į mišką, o kokių ne – dėl parazitų, oro sąlygų.
Visuomet dėvi maistines pirštines – gaminant ir dalinant maistą. Jis turi būti paruoštas laiku, vėluoti negalima.
„Stengiamės iš paskutiniųjų. Gal šeimose vakarienę pagaminame ne taip skaniai kaip šauliams – broliams ir sesėms, įdedame visą širdį“, – tikino I.Briedė.
Būna, kad per 3 dienų pratybas virėjai pamiega 10 valandų. Juk reikia ne tiktai maistą pagaminti, bet ir padalinti, viską išplauti.
Kažkas dar lieka budėti, jei naktį šauliai užsinorės karštos arbatos. Virtuvė niekada nebūna tuščia.
Per priesaiką labai jaudinosi
O kupiškėnė 38 metų Viktorija Gineikaitė-Senvaitienė į šaulius įstojo norėdama būti pavyzdžiu savo vaikams.
„Šaulių sąjunga yra galimybė ne tik prisidėti prie savo valstybės stiprinimo, bet ir parodyti vaikams, kad valstybę kuriame ir saugome visi kartu. Noriu, kad jie matytų, jog meilė Lietuvai prasideda nuo mūsų pačių“, – kalbėjo 513-osios kuopos šaulė.
Moterų šaulių indėlis yra ne mažesnis negu vyrų, net jeigu jos fiziškai silpnesnės.
Pašnekovė prisiminė, kaip jaunystėje susipažino su būsimuoju vyru bendraamžiu Dariumi Senvaičiu. Tuomet jis priklausė Šaulių sąjungai, o dabar jau daugiau nei metai vadovauja Rokiškio rajono Pandėlio kuopai.
Jo atsakingumas, patriotiškumas pakerėjo mūsų pašnekovę. Kartu ji matė, kiek daug laiko ir jėgų tenka paaukoti įvairiems mokymams, pratyboms.
Bet tai jos neišgąsdino, todėl ir pati įstojo į šaulius.
Dabar jiedu augina 10 metų sūnų Domą ir beveik 2 metų dukrą Dariją.
V.Gineikaitė-Senvaitienė prisiminė, kaip jaudinosi praėjusią Kovo 11-ąją, kai Biržuose su bendraminčiais stovėjo iškilmingoje rikiuotėje ir prieš kitus renginio dalyvius, prieš artimuosius, vyrą bei vaikus prisiekė ginti valstybę, saugoti nepriklausomybę.
Kupiškietė pasidžiaugė, kad ja labai didžiavosi sūnus Domas.
Jis rengiasi stoti į jaunuosius šaulius, kai tik tai bus galima – nuo 11 metų.
Nemaža prisiekusiųjų dalis buvo įvairaus amžiaus moterys.
Ne trumpalaikė pramoga
V.Gineikaitė-Senvaitienė su šeima gyvena Salamiestyje, Kupiškio rajone. Jiems iki Pandėlio – apie 25 kilometrus, bet to nelaiko bėda.
Kuopai priklauso 11 narių, o pusė jų – moterys. Jau kuris laikas šaulėmis tampa vis daugiau merginų, moterų.
Nėra ir amžiaus ribos, nes šauliai gali imtis įvairių pareigų, visko mokomasi ir išmokstama.
„Tik reikia suprasti, kad būti šauliu – ne pramoga ir ne trumpalaikė avantiūra, tai rimtas įsipareigojimas“, – įspėjo V.Gineikaitė-Senvaitienė.
Ji atsakinga už kariuomenės ir civilių bendradarbiavimą, palaiko ryšius su vietos gyventojais, valdžios institucijomis, tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, žiniasklaida. Rengia pranešimus, koordinuoja renginius, susitikimus, kviečia į mokymus, pratybas.
„Pati daug mokausi. Mano sritis yra kibernetinis saugumas, komunikacija, medijų valdymas. Sudarytos visos galimybės to mokytis nuotoliniu būdu“, – aiškino moteris, kaip savo veiklą suderina su vaikų auginimu.
Pagal specialybę ji biologė, o dar studijuoja teisę. Viską spėja.
Domas ir Darija kartu važiuoja į renginius, šventes, į kuopos narių susitikimus. V.Gineikaitės-Senvaitienės vizijoje – tokia šaulių bendruomenė, kad ir kiti šauliai ateitų su mažaisiais.
„Geriausia, ką gaunu būdama šaule, yra saugumo jausmas. Žinau, kad kas beatsitiktų, nelikčiau viena. Mane supa žmonės, žinantys, ką daryti ekstremalioje situacijoje, vienas kitam esame kaip užnugaris“, – kalbėjo moteris.
Prierašai po nuotraukomis:
1. V.Gineikaitė-Senvaitienė džiaugėsi, kad sūnus Domas ir dukrytė Darija kartu dalyvauja šaulių renginiuose.
2. Žiemą vidury lauko teko susiręsti tokią virtuvę.
3. D.Senvaitis daugiau nei metai vadovauja Rokiškio rajono Pandėlio šaulių kuopai.
4. 5. I.Briedė (dešinėje) su šypsena žvelgia į nuotraukas, kuriose ji su draugėmis Reda Masėniene (kairėje) ir Jolanta Karobliene pasirengusios pratybų iššūkiams ir jau po jų – pailsėjusios, laimingos.
6. I.Briedė didžiuojasi savo sūnumi R.Andriūnu ir pati jaučia jo besąlygišką palaikymą.
7. V.Gineikaitė-Senvaitienė su šauliais jaučiasi saugiau.
Asmeninio albumo nuotraukos
