Sniegas – šlapias, limpantis
Panevėžio rajono Gailiūnų kaime, visai šalia ribos su Pasvalio rajonu gyvenanti Viktorija Vaitkevičienė džiaugiasi šia žiema – snieginga ir šaltoka. Jai gražu žiūrėti į baltas lygumas.
Moteris prisimena vaikystę ir jaunystę, kai kaime eidama 7 kilometrus į mokyklą iki pažastų prasmegdavo pusnyse. Arba kaip į tvartą padėti parnešti ką tik pamelžto pieno, palesinti vištyčių slinkdavo tuneliu, iškastu per milžiniškas pusnis.
Mat sniego tiek priversdavo, kad būdavo iki pat tvarto stogo. Tuos tunelius iškasdavo jos tėvas arba brolis.
Na, o kiemo sniego pusnyse rausti savo labirintus būdavo jau vaikiška pramoga. Tuomet nerūpėjo nei šlapios pirštinės, nei nuo šaltuko įraudę skruostai. Taigi pareisi namo – sušilsi, drabužius išsidžiovinsi.
O dabar, į namus paviešėti parvykus vienai iš keturių dukterų, ji pro langą ilgesingai pažvelgė į sniegu nuklotus laukus ir pasiūlė eiti lipdyti sniego senio. Nors vakaras, lauke jau sutemę, betgi buvo šviesu nuo sniego.
Ir kam sėdėti kambaryje, kai galima pasidžiaugti tokia atrakcija!
„Ir sniegas buvo pats tas – šlapias, limpantis. Tik ir voliok rutulius“, – šypsojosi šeimininkė.
Antrą ritinį juodvi sunkiai kėlė. Ir persitempti bijojo, ir juokėsi, bet šiaip taip užrideno. Trečiasis ritinys – galva, buvo pats lengviausias.
Jaučiasi apkerėta augalų
V.Vaitkevičienės šeima čia, ant gan judraus kelio posūkio, apsigyveno prieš 19 metų. Per įkurtuves pasodintos epušės viršūnė jau seniai rankomis nepasiekiama – tokia graži, aukšta išaugo.
Prie medžio snukučius į sniegą panardinę du keraminiai paršeliai – irgi įkurtuvių dovana.
Moteris atviravo, kad mėgsta ką nors susigalvoti, bet labiausiai jaučiasi apkerėta augalų. Juos sodina įvairiomis progomis. Bet dabar jie – po sniego sluoksniu, matyti tiktai krūmai.
Šeimininkė juokėsi rodydama į žagrenį. Pamena, kaip šio augalo išprašė iš pažįstamo žmogaus, tuomet labai jo norėjo, o dabar ką jis daro? Ogi šaknimis dauginasi ir keliauja kaip avietė.
Ne veltui juk sakoma: jei nori susipykti su sklypo kaimynu, pasodink aviečių, šių netrukus pridygs ir kaimynystėje.
Žagrenį seniai augina, bet ilgai nežinojo, kad jis tinka ir arbatai, ir vaistams.
Kiekvieną pavasarį ryškiai geltonais žiedais apsipila forsitija. Šaltalankio uogų ir dabar kaip skanumyno nuneša savo vištoms.
Šeimininkė apgailestavo tik dėl to, kad anksčiau jų vietovė vadinosi Voverinės kaimu, bet buvo pervadinta į Gailiūnų. O štai kaimynai anapus kelio taip ir liko Voverinėje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Žvelgiant pro epušės šakas, anapus kelio matyti Voverinės kaimas.
2. Į sniegą snukučius sukišę keraminiai paršeliai.
3. Sodybos kieme pastatytas senis besmegenis tarsi palinki vairuotojams gero kelio, žiemiško šaltuko ir drėgno, limpančio sniego.
4. Katinas pro langą šiltai ir ramiai stebėjo, kaip lauke sninga.
A.Švelnos nuotraukos
