Išsigando, kodėl įspėjimas
„Nėra taip buvę. Baisiai išsigandau“, – dejavo į „Panevėžio kraštą“ paskambinusi pasvalietė.
Jaudulio pilnu balsu ji papasakojo, kas nutiko, bet prašė neminėti pavardės.
Bronė (vardas pakeistas) keletą dienų ilsėjosi Palangoje, o grįžusi namo patikrino pašto dėžutę. Ir kaip nemaloniai ji nustebo radusi voką be antspaudo ir atgalinio adreso.
Atplėšusi voką moteris rado laišką. Į akis iš karto krito didžiosiomis raidėmis parašytas žodis „Įspėjimas“. Jau nuo jo pakirto kojas, pakilo spaudimas ir temperatūra, padidėjo akispūdis.
Užplūdo neramios mintys: kodėl vokas be antspaudo? Kodėl ne pranešimas, ne priminimas, o iš karto tėkštas įspėjimas? O dar laišką atsiuntusi įmonė – iš Vilniaus!
„Žinome, kad nėra lengva būti skolingam. Suprantame jus ir pateikiame informaciją apie jūsų skolą“, – perskaitė ji rašte.
Kad skola – už komunalines atliekas, ji iškart suprato. Suma – daugiau kai 45 eurai ir dar beveik 5 eurai administracinio mokesčio.
Daugiabutyje gyvenanti pasvalietė mintyse sumetė, kad už butą ir jame sukauptas atliekas tikrai mokėjo. Tad iš kur skola? Už ką? Jokio adreso ar laikotarpio rašte moteris sakė neradusi.
Toliau rašte buvo nurodyta, iki kurios datos ji privalo sumokėti skolą. Rytojus buvo paskutinė termino diena.
Pažadėjo paskolinti vaistams
Pasitarė su kaimyne ir abi nusprendė, kad įspėjimą atsiuntė antstoliai. Bronei visai bloga pasidarė: o kas būtų įvykę, jei laiško nebūtų radusi? Juk antstoliai būtų užblokavę sąskaitą ir ji nebūtų galėjusi nusipirkti vaistų.
Visa persigandusi teiravosi pažįstamos teisėjos padėjėjos, ką jai daryti. Toji tik patikino, kad raštą atsiuntė ne antstoliai, kad to tikrai negali būti.
Tuomet Bronė dar paskambino anksčiau aukštas pareigas ėjusiam pažįstamam ir šiam pasidejavo apie savo bėdą. Prisipažino, kad baisiai bijo antstolių.
Tas patarė su antstoliais jokiu būdu nejuokauti, iš ryto sumokėti pinigus, o tuomet jau aiškintis, kokia tai skola. Dar pažadėjo paskolinti pinigų vaistams, jeigu sumokėjus skolą jų pritrūktų.
Naktis buvo sunki, bemiegė, net vaistai menkai gelbėjo, vis sukosi mintys apie sukčius ir antstolius.Kitą rytą pinigus ji sumokėjo. Bet jai, ligotai moteriai, ir euras yra pinigas, ką bekalbėti apie pusę šimto.
Prisiminė žemę ir gryčiukę
Pasvalietė atviravo, kad skolą sumokėjusi ji šiek tiek atsigavo ir pradėjo veikti galva. Tuomet prisiminė, kad mieste turi 6 arus žemės, pusę begriūvančios gryčiukės, ūkinį pastatėlį. Visa tai paveldėjo iš motinos prieš kokius tris dešimtmečius.
Iš pradžių buvo dar vieni šio turto savininkai. Mokesčio už šiukšles nemokėjo, tik turėjo konteinerį žaliosioms atliekoms.
Prieš 3 metus pasvaliečiai pasikvietė matininką ir žemę bei namuką pasidalijo. Ar sudarė sutartį su šiukšlių surinkėjais, ji tikino nepamenanti, bet iki šiol nebuvo gavusi jokio pranešimo apie mokestį už atliekas.
„Nėra kalbos, jei būčiau gavusi tokį pranešimą, tikrai būčiau mokėjusi“, – tvirtino pašnekovė.
Jau aprimusi ji paskambino į Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centrą.
Išgirdo patarimą nueiti į Pasvalyje veikiantį didžiagabaričių atliekų surinkimo punktą, darbuotoja jai išaiškinsianti visus neaiškumus.
Moteris prašė korespondentę kartu vykti, taip jai drąsiau būtų.
Neįdomu, kas už ją mokėjo
Paklausiusi patarimo, ji ir pati viena nuėjo pas darbuotoją, parodė gautą įspėjimą. Darbuotoja moterį ramino, kad tai ne antstoliai, o skolų išieškotojai. Bet kuo jie skiriasi?
Darbuotoja patvirtino, kad Bronė turi mokėti už atliekas, priklausančias paveldėtai gryčiukei.
Pasvalietė pasipiktino, tai kodėl tuomet negavo pranešimo apie mokestį iš atliekas tvarkančios įmonės? Nes įspėjimas ją išgąsdino ir įskaudino.
Darbuotoja patikrino duomenis kompiuteryje ir rado, kad pernai buvo siųstas pranešimas elektroniniu paštu. Jį gavo ir sumokėjo kažkokia Dalia.
„Aš neturiu elektroninio adreso. Gal supainiojo ir kažkam kitam pranešimą nusiuntė, o toji Dalia neapsižiūrėjusi ir sumokėjo“, – svarstė Bronė.
Ji tvirtino neįsivaizduojanti, kas šioji moteris, bet tikrai ne kitos namelio dalies savininkė.
Tai dabar turbūt tą Dalią susiras ir atlygins nuostolius?
To korespondentės paklausta, Bronė staiga pareiškė, kad nebenori vėl visko kelti, ieškoti, kas kada įvyko. Jai svarbu, kad atsikratė antstolių.
„Kas, kur ir kada mokėjo, man nebeįdomu. Aiškintis neturiu sveikatos“, – nukirto.
Daugiau nieko su darbuotoja nebesiaiškino, nes pastaroji pažadėjo atsiųsti komisiją apžiūrėti namelį ir, jeigu šis netinkamas gyventi, padarys savininkei nuolaidą.
Sumokėti vis vien reikės
Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro direktorius Gintautas Ulys paaiškino, kad gyventojų skolos yra rinkliavų administravimo padalinio rūpestis. Jis veikia Panevėžyje.
Darbuotojai siunčia skolininkams priminimus ir raginimus susimokėti mokesčius. Jei žinomas mokėtojo elektroninis paštas, jam rašoma žinutė. Jei ne – siunčiamas popierinis priminimas.
Jei skolininkas nereaguoja į pranešimus, tuomet jis perduodamas skolų išieškotojams vilniečiams.
„Nėra taip, kad ant stalo guli kalendorius ir skolininkas po kelių dienų jau perduodamas. Stengiamasi protingai išlaukti“, – sakė pašnekovas, paklaustas, kada šiuos reikalus perduoda skolų išieškotojams.
Jei ir tai negelbsti, įsikiša antstoliai.
„Dažnai žmonės mūsų siunčiamus pranešimus pražiūri, nepastebi, bet kai įspėjimas ateina iš skolų išieškotojų – tuomet jau pamato ir labai nustemba. Tai klasika“, – šyptelėjo vadovas.
Šias situacijas jis lygino su eismo pažeidėjais, kai policijai jie ginasi nematę nei kelių ženklo, nei spidometro.
Dalis gyventojų naiviai bando pasakyti nežinantys apie mokesčius už atliekas. O jeigu kažkokiu būdu pranešimo ir negauna, tai irgi visiškai nereiškia, kad nereikės mokėti.
Jeigu namas negyvenamas, savininkas turi tai įrodyti. Kartais tai matyti vizualiai – nėra elektros, šildymo, langų. Tuomet mokestis yra 5 eurai už metus. Išregistravus namą, mokėti nieko nereikės.
„Visais atvejais iniciatyva turi būti paties gyventojo“, – apibendrino pašnekovas.