Prašydavo net padainuoti
Būna, kad žmogus, pirmą kartą susitikęs akis į akį su 77 metų panevėžiete Alfa Morkevičiene, net žengteli atgal iš netikėtumo.
Kaip čia yra? Ar Šiauliuose gyvenusi dainininkė Vitalija Katunskytė prieš 3 metus nemirė? Tikriausiai ne, jei dabar ją mato prieš akis.
Tokios ir panašios reakcijos panevėžietės nei pykdo, nei stebina. V.Katunskytės antrininke ji vadinama jau seniai. O į dainininkę ji dar labiau ėmė panašėti pastaruoju dešimtmečiu, kai priaugo svorio.
Anksčiau, kol dainininkė dar buvo gyva, apsipažinusieji A.Morkevičienės net prašydavo padainuoti.
„Aišku, nedainuodavau, nors galėčiau, turiu stiprų balsą, tik jis nepanašus į mano antrininkės, gerbėjų mylėtos dainininkės – aukštas“, – šypsosi pašnekovė.
Savo klientų nenuvilia
Su A.Morkevičiene susipažinome turguje, prie daržovių prekystalio, kai ji pirko žalumynus. Tapome liudininkais situacijos, kai kiti pirkėjai spoksojo išpūtę akis į raudonu švarku pasipuošusią moterį ir kuždėjosi, kad čia juk V.Katunskytė.
Panevėžietė į dainininkę atrodė panaši ne tik išvaizda bei aprangos stiliumi, bet ir manieromis.
Ilgesniam pokalbiui sutariame susitikti jos darbo vietoje, nedidelėje nuosavoje krautuvėlėje Ukmergės ir Vytauto gatvių kampe.
Moteris prekiauja dėvėtais drabužiais. Ne visokiais, tik didesnių dydžių. Sumaniusi tokią specifinę nišą, ji įsigijo ir nuolatinių klientų.
Patalpa maža, tad stovus su drabužiais šeimininkė išneša į lauką. Jie dabar atstoja reklamą, matyti iš tolo.
Pašnekovė dalijasi pastebėjimu, kad tokiose kaip jos krautuvėlėse apsiperka ne vien tie, kurie sunkiau verčiasi. Dažnai ateina ieškantys įdomybių ir žinomesnių prekių ženklų bei drabužių kokybės. Ir nenusivilia.
„Yra buvę, kad iš krautuvėlės asortimento ponią vestuvėms paruošiau“, – tikina.
Pirkėjos išeiti neskuba
Krautuvėlės durys visad atlapos. Prie sienos, ant plastikinių dėžių uždėta medinė plokštė – greitadarbis suoliukas. Čia toms lankytojoms, kurios, pasiraususios tarp prekių, dar neskuba išeiti. Šeimininkė lengvai bendraujanti, tad užsimezga diskusijos.
Jei į moterišką plepučių būrį nori dar kas nors įsitraukti, A.Morkevičienė tuojau pat išneša sulankstomas kėdes, užkaičia kavos, pagarsina muziką.
Ji pamini du atlikėjus, savo favoritus: Vitaliją Katunskytę ir Vitą Botyrių.
Pašnekovė tikina, kad tokie malonūs pasisėdėjimai vakarinės saulės atokaitoje gan dažni.
„Laiko turiu, skubėti niekur nereikia, namai kitapus gatvės“, – mosteli ranka į namą šalia muilo fabriko.
Jos abiejų rankų pirštai žieduoti. Papuošalai masyvūs, įdomių formų. Šiandien geras oras, tad pasipuošė gausiai. Kai vėjuota ir apsiniaukę, nuotaika ne ta, tada ir puoštis nesinori.
„Oi, kiek daug aš tų papuošalų turiu! Visą gyvenimą tokia buvau, rengiausi ir puošiausi ne kaip visos, sakyčiau, net provokuojamai“, – paatvirauja.
Jei ne ta nervinga karvė, tokio vyro nebūtų sutikusi
„Mano gimtinė – Gudgalys Kupiškio rajone, į Panevėžį atvažiavau paskui vyrą, jis buvo gražuolis“, – mintimis grįžta atgal.
Ištekėjo labai jauna, tik baigusi mokyklą. Už 7 metais vyresnio veterinarijos gydytojo. Jai, aštuoniolikmetei, jis iš karto krito į akį ir širdį, kai tik atvyko dirbti į jų kolūkį.
Artimiau susipažino per nervingą karvę.
„Mūsų karvė buvo labai pikta, kartą ji nutrūko ir ėmė siautėti, kad kiek, ir ragais būtų žarnas man paleidusi“, – prisimena nuotykį.
Namiškiai bėgo pagalbos pas veterinarą, gal žinos, kaip gyvulį nuraminti.
Pamatęs, kaip gyvulys elgiasi, veterinaras pasakė, kad joks gydymas čia jau nepadės, karvei protas pakriko, tokio būvio žmonėms ji pavojinga. Išprotėjusią karvę išvežė į mėsos kombinatą.
Kam mums svetimas?
Per tą suirutę gyvulių daktaras pastebėjo ir tamsiaplaukę Alfą. Jų šeima gimė iš abipusės meilės. Sutuoktiniai užaugino dukrą ir sūnų. Pašnekovė pasidžiaugia, kad turi ir jau 25 metų anūką.
„Gyvenime visko buvo. Iš pradžių labai gražiai gyvenom, paskui vyras, kaip ir daugelis jo bendradarbių, ėmė išgėrinėti, mat anais laikais buvo mada už suteiktą pagalbą daktarėlį taurele pavaišinti“, – nenutyli ir nemalonumų.
Dabar jau A.Morkevičienė seniai našlė, mylimas vyras mirė netikėtai, staiga sustreikavus sveikatai.
Pretendentų į gražios, tvarkingos, materialiai apsirūpinusios našlės ranką ir širdį buvo pulkai, bet moteris net minties neprisileido antrąkart ištekėti.
„Svarsčiau, o kas bus, jei mano vaikų nemylės, jei juos skriaus? Jie patys brangiausi, kam mums namie svetimas“, – paaiškina.
Moteris sako, kad vaikai jai buvo ir yra didžiausia gyvenimo laimė, su jais puikiai sutaria, kasdien net po kelis kartus susiskambina ir dažnai susitinka, nes dukra ir sūnaus šeima gyvena čia pat, Panevėžyje. Pasidžiaugia, kad abu užaugo darbštūs ir protingi, vertina šeimos ryšį.
Išmaldavo kasas nukirpti
„Aš viską moku, pati siuvu, modeliuoju. Anksčiau siūdavau ir svetimiems, daug medikių pas mane eidavo, dabar tik sau. Namie vienas kambarys pilnas drabužių, kuriuos turėčiau pabaigti, bet vis laiko pritrūkstu“, – pasidejuoja.
Pašnekovė pamini ir ankstesnes darbovietes: poliklinikoje dirbo seserim-šeimininke, paskui buvo vienos gamyklos apsaugos darbuotoja.
„Gimiau tamsiaplaukė kaip čigoniukė. Tėvelio sesuo buvo lygiai tokia kaip aš“, – šypsosi.
Nuo mažų dienų ji turėjo labai storas kasas, vyresnėse klasėse prisiprašė tėvų, kad leistų nusikirpti. Plaukai iki dabar stori ir vešlūs, tad šukuosena natūraliai panaši į dainininkės.
Moteris prisimena, kad dainininkės V.Katunskytės antrininke ją pradėjo vadinti maždaug prieš du dešimtmečius. Būdavo, gatvėje atsisuka, pirštais rodo.
Atsirasdavo ir kas prašo kartu nusifotografuoti. Tai iki šiol kartojasi.
Štai visai neseniai jauni vaikinai, pastebėję panašumą su buvusia poplegenda, prisiprašė bendros fotosesijos.
„Kodėl gi nesifotografuoti? Negi man gaila? Tik paprašiau, kad mano nuotraukos nedėtų bet kur, neplatintų. Jie pažadėjo“, – pasakoja.
Laukia pažadėtos dovanos
Panašumas į dainininkę A.Morkevičienei pateikė ir malonų siurprizą: viena apsipažinusi panevėžietė pažadėjo jai padovanoti akordeoną.
„Susipažinom kaip ir su jumis, ji pamanė, kad aš Katunskytė“, – aiškina, kaip užsimezgė jų pažintis.
Čia pat išsiaiškino, kad yra ne taip, bet ne išsiskyrė lyg nepažįstamos, o susidraugavo, išsikalbėjo.
Tai moteriai kažkodėl atrodė, jog A.Morkevičienė yra kažkaip susieta su muzika. Pasisakė, kad sutuoktinis buvo muzikantas ir ji nori padovanoti jo akordeoną.
„Jaunystėje grodavau tėvelio armonika. Dabar buvau sumaniusi išmokti groti akordeonu, ketinau jį nusipirkti, bet kai atsirado pasiūlymas akordeoną gauti dovanų, jo neatsisakiau. Dovaną, kaip pažadėta, turėčiau gauti iki Naujųjų metų“, – sako pašnekovė.
Ji atskleidžia ir dar įdomesnes svajones. Kai žmonės ją ėmė tapatinti su dainininke, panevėžietės galvoje ėmė suktis mintis, kad reikėtų paskambinti V.Katunskytei ir pasisiūlyti kartu su ja lipti į sceną.
„Galvojau, balsą turiu stiprų, tik nelavintą, bet juk tai pataisoma, užsibrėžčiau ir išmokčiau“, – sako.
Svajone pasidalijo su dukra, toji mamos sumanymui pritarė, netgi gavo dainininkės telefono numerį.
„Iš karto nepaskambinau, vis sulaikydavo jausmas, kad gal nepatogu, o paskui, deja, Katunskytė mirė“, – apgailestauja.
Drąsinasi pasisiūlyti dukrai
Dabar, kai vėl padaugėjo apsipažinusių, panevėžietė iš naujo pasiryžo bandyti patekti į sceną.
Ji kaupia drąsą paskambinti V.Katunskytės dukrai – atlikėjai Monikai Katunskytei – ir pasisiūlyti jai į kompaniją.
Ankstesnės abejonės, kad gal nepatogu arba tas įprastinis „ką žmonės pagalvos“, jos jau nebekamuoja.
„O ką, sceninių drabužių turiu sočiai, ko trūks, galiu pasisiūti. Visas Vitalijos dainuotas dainas moku atmintinai. Moku galybę ir kitokių dainų“, – vardija savo privalumus.
Panevėžietė šypsosi įsivaizduodama, koks šokas ištiktų mirusios dainininkės gerbėjus ją, o tiksliau – antrininkę – išvydus scenoje.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Su A.Morkevičiene susipažinome turguje, kai ji pirko daržoves, iš karto pastebėjome, jog panašumas su buvusia labai garsia atlikėja V.Katunskyte akivaizdus.
2. Į darbą A.Morkevičienė eina pėstute.
3. Ukmergės ir Vytauto gatvių kampe įkurtos krautuvėlės šeimininkė A.Morke-vičienė mielai parenka apdarų visokioms progoms, pirkėjai išeina patenkinti.
A.Švelnos nuotraukos
