Gali pažvelgti į mirusiųjų karalystę
Biržų rajone esantis atokus Skrebiškių kaimas vis dažniau sulaukia turistų. Žmones čia atvilioja vietinių gyventojų savo lėšomis atnaujinta koplyčia ir jos rūsys.
Požemis – ne paprastas, o grafų laidimvietė. Smalsuoliai, kam nebaugu, gali pažvelgti į mirusiųjų karalystę. Stačiais laipteliais nusileidę į skliautuotą prietemą, jie atsiduria tarsi karsto viduje, kur yra 16 velionims skirtų kriptų ir seniai mirusių didikų Koscialkovskių palaikai.
Koplyčios vidus lyg iš paveiksliuko, matyti, kad sienos, lubos, grindys ir klauptai ką tik atnaujinti.
Kad senutėlis pastatas atgimė, yra vietinės kraštotyrininkės ir aktyvios visuomenininkės Marytės Undzėnienės nuopelnas.
Statė savo giminei
Iš lauko akmenų sumūryta, baltomis kolonomis puošta koplyčia stūkso kaimo gale. Aplink ją, apjuostos apsamanojusių akmenų tvora, yra senosios Skrebiškių kapinaitės, o už tvoros įkurtos ir naujos kapinės.
M.Undzėnienė rakina aukštas koplyčios duris ir kviečia į vidų. Liepia skubiai paskui save duris užverti, kad nepriskristų paukštelių, nes jei įlėks koks, teks gainioti, kad į lauką išgintų.
„Jei nepamatysi kokio, nugaiš čia uždarytas vargšelis“, – sako moteris.
Pokalbį apie koplyčią pradedam nuo tolo: nuo jos pastatymo, paskui karo ir pokario laikų.
Anot pašnekovės, tiksli jos atsiradimo data nežinoma, bet iš istorinių dokumentų aišku, jog 1840 metais koplyčia jau stovėjo. Didikai Koscialkovskiai, valdę netoliese buvusį Kraštų dvarą ir vietinių vadinti grafais, koplyčią pasistatė kaip laidojimo rūsį savo giminei.
„Kai per Skrebiškius ėjo frontas, koplyčia buvo apšaudyta, lubose tebėra kulkų žymės“, – rodo pašnekovė.
Dievo motina daug keliavo
Pokariu prasidėjo koplyčios niokojimas. Sovietų valdžia į tokio pobūdžio statinius žiūrėjo niekinamai, ponų palikimą laikė beverčiu, o kadangi koplyčia dar siejosi su religija, tai apie bet kokią pagarbą kaip istoriniam palikimui nebuvo nė kalbos.
„Durys buvo atlapos, kas norėjo, tas ėjo“, – sako M.Undzėnienė.
Galima spėti, kad skrebiškiečiams koplyčia visgi buvo sakrali vieta, kaip kitaip paaiškinsi, kad iš nerakinto pastato niekas neišvilko medinių klauptų, klausyklų, neišardė gražiai išdrožto medinio altoriaus.
Tik koplyčioje kabojusį Švč. Mergelės Marijos paveikslą žmonės suskubo paslėpti. Pašnekovė sakė, kad paveikslas daug keliavęs, pabuvęs ne vienuose maldos namuose, vienu metu kabėjo ir Krekenavos bazilikoje.
Dabar, suremontavus koplyčią, Dievo motinos atvaizdas grįžo į pirmykštę savo vietą.
Su kaukole žaidė futbolą
Nežinoma, ar vietiniai prisidėjo prie laidojimo rūsio niokojimo ir grafų palaikų išniekinimo, bet kad tą darė į kolūkį rudens darbams atvežti universitetų studentai, tai tikrai.
„Žmonės pasakojo, kad studentai į laidojimo rūsį sulindo ir išsinešė iš ten žmonių kaulų, o tada kaukolę kaip futbolo kamuolį spardė“, – baisėjosi kraštotyrininkė.
Apie po koplyčia esantį laidojimo rūsį ji žinojo nuo vaikystės.
M.Undzėnienė su tėvais gyveno už poros kilometrų esančiame Gludiškių kaime. Jos tėvas, kaip ir ji dabar, labai domėjosi krašto istorija, kur ėjęs vis dukteris vesdavosi, pasakojo apie kiekvieną namą, jo esamus ir buvusius gyventojus, giminės istorijas.
„Buvau visai nedidelė, kai su tėčiu atėjom į koplyčios rūsį pažiūrėti. Tada palypėjom žemyn laiptukais, bet buvo tamsu, sunku ką ir pamatyti“, – prisiminė seną laiką.
Pirmiausia iš tėčio ji ir išgirdo apie koplyčios rūsyje amžinojo poilsio atgulusius dvarininkų giminės palikuonis.
Jau gerokai vėliau, su stipriu prožektoriumi pašvietusi į laukan išeinančius rūsio ventiliacijos langelius, įžiūrėjo viduryje patalpos gulinčius žmonių kaulus.
„Ne aš viena tuos kaulus mačiau, stebėjausi, kad niekam nesvarbu“, – prisimena, jog seniai kirbėjo mintis tuos palaikus sutvarkyti ir tinkamai palaidoti.
Koplyčią prisiminė tik prasidėjus Atgimimui
Kai koplyčią statė, ją uždengė medinėmis čerpėmis, vadintomis gontais. Per ilgą laiką stogas vietomis išpuvo, lietaus vanduo tekėjo vidun, kiurdė medines grindis.
Prasidėjus Sąjūdžiui, 1988 metais, buvusio kolūkio pirmininkas atkreipė dėmesį į vietos istorinį palikimą – irstančią koplyčią – ir skyrė lėšų jos stogo remontui, gontai buvo pakeisti šiferiu. Vidus, kaip buvo nuniokotas, taip ir liko.
Tada, 1990 metais, jau sujudo ir skrebiškiečiai, suaukojo pinigų koplyčios remontui ir savo jėgom kaip mokėdami atnaujino jos vidų.
Pasak kraštotyrininkės, pagrindiniai koplyčios remonto iniciatoriai buvo Jonas Butėnas, Petras Mikalauskas, Petras Karpevičius ir dar keli vyriausios kartos atstovai, dabar jie visi jau iškeliavę Anapilin.
„Adomas Suveizdis langus padarė, Genė Butėnienė juos nudažė“, – pirmo koplyčios remonto talkininkus vardijo pašnekovė.
Anot jos, tada žmonės atkėlė ir rūsio dangtį, išvydo ten ne tik išmėtytus žmonių kaulus, bet ir galybę visokių šiukšlių, tuščių butelių. Kas žino, ar pabūgo, ar laiko bei lėšų rūsio tvarkymui neturėjo, ar dar ir supratimo dėl palaikų gerbimo neturėjo, bet tiesiog ten sumetė statybines atliekas ir nusprendė rūsio angą aklinai užkalti.
Suabejojo, ar verta žiaurius dvarponius pagerbti
„Tie žmonių kaulai man vis nedavė ramybės. Galvojau, rūpinamės pastatu, o jo fundatorių palaikai mėtosi išniekinti, juk tai nepagarba savo krašto istorijai“, – kalba M.Undzėnienė.
Prieš beveik ketverius metus ji išjudino vietinę bendruomenę kilniam darbui – sutvarkyti koplyčios rūsį ir deramai perlaidoti palaikus.
Aktyviausi talkininkai buvo Klaudijus Ulevičius, Rima Augustavičienė, Savutė Mikalauskienė, Aldona Binkienė, Rasutė Baronienė, Lina Raupytė ir Ugnė Mitraitė.
Atsirado ir nepritariančių kraštotyrininkės iniciatyvai, kai kas burbėjo, kad tie dvarininkų kaulai pagarbos gal ir nenusipelnė, mat iš senų laikų iš lūpų į lūpas atsklido pasakojimai, jog Koscialkovskiai savo pavaldiniams buvę žiaurūs, elgėsi su jais neteisingai. Dėl to ir kilo abejonių, ar verta prašmatniai gyvenusius turtuolius bei paprastų žmonių engėjus dabar geruoju prisiminti, jų palaikams pasitarnauti.
„Apie jų bjaurų būdą mūsų krašte mažiau kalbėjo, legendos apie ponų žiaurumus daugiau sklido kituose Koscialkovskių giminės atstovų valdytuose dvaruose“, – sako M.Undzėnienė.
Dalis radinių keliavo į muziejų
Pašnekovė patraukia šalin koplyčios viduryje patiestą taką, ir grindyse pasimato dvivėrės durys į požemius. Stačiais laiptais leidžiamės gilyn.
Trijose patalpos sienose palei pat plūktines grindis įrengtos skliautuotos angos. Viduje oras gaivus, nes storose sienose priešpriešiais, palei pat lubas, yra nedideli su lauku susisiekiantys atviri langeliai.
„Buvo kalbų, kad ne visos 16 kriptų užlaidotos, esą dvi buvusios laisvos. Radau dokumentus, jog visgi tuščių nebuvę, dviejose gulėjo mažų vaikų palaikai, rasta vaikiškų karstelių kojų“, – aiškina pašnekovė.
Anot jos, pavyko surinkti gal tik 50 procentų kaulų, kiti buvę išnešioti.
Išsilaikiusias sagtis, seges ir kitokius metalinius daiktus skrebiškiečiai atidavė Biržų muziejui „Sėla“, tie radiniai dabar yra jo ekspozicijoje.
Visa kita, ko neėmė muziejus, buvo sudėta į maišelį ir perlaidojant padėta į karstą prie kaulų liekanų.
Kraštotyrininkė pasidžiaugia, jog neteko išlaidauti karstui, jį atidavė vienas skrebiškietis. Karstą išpuošė baltu šilku ir ant jo suguldė tai, kas likę iš didikų kūnų.
Į rūsį nuleistas karstas buvo įstumtas į centrinę, tiesiai prieš laiptus esančią kriptą ir užmūrytas akmenimis, kaip buvę ir anksčiau. Į dvi greta esančias kriptas sudėti senųjų karstų likučiai. Šoninės kriptos dabar tuščios, todėl paliktos atviros.
Pasak moters, biržietei muziejininkei Editai Lansbergienei pagal bažnytines knygas pavyko atsekti tik 6 tikslius čia besiilsinčių Koscialkovskių giminės atstovų vardus ir pavardes, dėl kitų liko neaiškumų.
Istoriniai šaltiniai liudija, jog didikų laidojimo rūsyje atsidūrė anuomet siautusios džiovos aukos, be vaikų, kitų vidutinis amžius apie 50 metų.
Palaidoti prie ponų buvo aiškiai blogas sumanymas
M.Undzėnienė pasakoja, kad ėmus domėtis koplyčios laidojimo rūsio praeitimi, į paviršių išplaukė ir graudinanti istorija.
Pasirodo, ne visose kriptose gulėjo kilmingieji, vienoje buvo palaidotas labai jaunas miręs stambios Papilio ūkininkės sūnus.
Sumaniai ūkį valdžiusi turtinga moteris Papilio bažnyčiai, kurios fundatoriai irgi buvo Koscialkovskiai, buvo nupirkusi ir padovanojusi monstracijas už 8 tūkstančius smetoniškų litų.
Kai pasiligojęs mirė jos vienturtis sūnus, ponai, atsidėkodami už brangią dovaną bažnyčiai, leido ūkininkei savo atžalą palaidoti šalia kilmingųjų Skrebiškių koplyčios rūsyje.
Sielvartaujanti motina nė nepagalvojo, kokios bus pasekmės, ir pasiūlymą priėmė, sūnaus palaikus nulydėjo į ponų laidimvietę.
Tik po kurio laiko atsikvošėjo, ką padariusi: koplyčia ir jos rūsys visad užrakinti: nei įeisi, nei kada panorėjęs aplankysi.
„Pasakoja, kad ūkininkė ištisai verkdavo, skundėsi neturinti vaiko kapo, negali nei gėlių padėti, nei žvakelės uždegti. Tai verkdavo atsiklaupusi prie rūsio langelio, gėles dėjo“, – perpasakoja senų žmonių atsiminimus.
Dovanojo ir kryžių, ir skulptūras
Prieš dvejus metus M.Undzėnienė dar kartą sutelkė skrebiškiečius paplušėti koplyčios labui, šį kartą padaryti vidaus remontą.
„Klauptai išlikę originalūs, altorius irgi“, – rodo, kad žmonės atnaujino.
Kraštotyrininkė pasakoja, kad altorių išmoningai perdažė vietinis auksarankis medžio meistras Rimantas Bedalis, jis padėjo ir grindis sudėti.
Lubas ir ištrupėjusias sienas sutvarkė, o paskui išdažė broliai Vedlūgos, daug talkino Mindaugas Rakauskas, Savutė Mikalauskienė, Danutė Drižkevičienė ir kiti geros valios vietiniai gyventojai.
Dabar altorių puošia skrebiškietės Eugenijos Starkienės dovanotos dvi šventųjų skulptūros. Moteris jas koplyčiai nupirko Sekminių proga.
„Rimantas parsivežė namo viršutinę altoriaus lentą nušveisti, pradėjo dažus krapštyti, o po jais – piešinys. Taigi perpiešė pagal seną pavyzdį, viduryje esanti akis, kur bestovėtum, atrodo, kad visad į tave žiūri“, – pasakoja apie piešinio ypatumą.
Ant koplyčios sienos kabantis kryžius ne senovinis, jį po pirmo remonto padovanojo kraštiečiai Virginijus Klanauskas ir Pranas Kazlauskas.
„Dabar pas mus vis dažniau ekskursijos atvažiuoja, visiems maga tą laidojimo rūsį pamatyti. Mes, skrebiškiečiai, didžiuojamės, kad koplyčią sutvarkėme ir kad ji dabar įdomi ir kitiems“, – karštotyrininkė džiaugiasi prasmingu darbu.
Pernai jai už nuopelnus savam kraštui buvo įteiktas Radvilų žymuo.
Prierašai po nuotraukomis:
1. M.Undzėnienės entuziazmas ir gebėjimas suburti vietinius gyventojus kilniam tikslui jau duoda vaisių – į Skrebiškius suka vis daugiau turistų, norinčių aplankyti išgarsintąją koplyčią.
2. Tai skrebiškiečių komanda, nepabūgusi surinkti mirusiųjų kaulus ir imtis laidijimo vietos tvarkymo.
3. Vietinės moterys perdažė senus klauptus, dabar jie atrodo lyg ką tik padaryti.
4. Po ilgų klajonių Dievo motinos paveikslas pagaliau sugrįžo į suremontuotą koplyčią.
5. 6. Šias šventųjų skulptūras koplyčiai padovanojo skrebiškietė E.Starkienė.
7. Grafų palaikų perlaidojimas vyko gražiai išpuoštoje koplyčioje, ceremonijoje dalyvavo daug vietinių gyventojų.
8. Taip dabar atrodo didikų Koscialkovskių laidimvietė: rūsys sutvarkytas, kripta su palaikais išpuošta.
9. Skoningai atnaujintas altorius ir ryškios lubų bei sienų spalvos apleistą Skrebiškių koplyčią pakeitė neatpažįstamai.
A.Švelnos nuotraukos
