Kariaujančioje šalyje lieka vietos gyvūnų gelbėjimui

Esama padėtis varo į neviltį

2026 metai Ukrainoje prasidėjo negeromis žiniomis iš fronto, naujomis civilių žūtimis, mažai kam suprantamais pasikeitimais valdžios viršūnėse ir sunkiai paaiškinamais JAV prezidento sprendimais.

Kyjivo ekspertai nerimauja svarstydami, ar JAV karinė operacija Venesueloje bei Donaldo Trampo grasinimai užgrobti Grenlandiją nepaskatins Rusijos agresoriaus praplėsti puolimą.

Kyjive daug kas kritikuoja ir prezidento Volodimyro Zelenskio nurodymą keisti svarbius armijos bei karinės žvalgybos vadus, teigdami, jog esant dideliems sunkumams fronte bei derybose dėl taikos, tai sukelia nestabilumą. Juolab kad šie sprendimai buvo nederinami nei parlamente, nei visuomenėje.

Daug nerimo sukėlė ir nauji masiniai energetinių objektų bombardavimai, mat smarkiai nukritus oro temperatūrai, daugybei civilių gresia kančios nešildomuose ir be elektros būstuose.

Penktadienį per masinį Kyjivo bombardavimą žuvo civilių, sostinė paskendo tamsoje, o kai kurie namai ir šaltyje. Panašias kančias po bombardavimų patyrė ir Lvivas bei dalis Vakarų Ukrainos.

Dvejus metus senoliopašnekovė – tik višta

Girdėdami sukrečiančias ar nerimą keliančias žinias, ukrainiečiai psichikos atsvarai ieško teigiamų pranešimų. Tai žinau iš savo patirties. Nuolat regiu, kaip džiaugiamasi žiniomis kad ir apie nedideles pergales fronte, apie didinamą Vakarų paramą, apie sugriautų namų griuvėsiuose išgelbėtus žmones bei šunis ar kates.

Kaip bebūtų keista, tačiau gyvūnų išgelbėjimo pranešimai socialiniuose tinkluose neretai sulaukia daugiausia populiarumo. Gal todėl, kad kare patiriant milžinišką stresą, naminiai gyvūnai yra tapę tarsi džiugesio bei meilės nešėjai. Ypač vaikams ir paaugliams, daugybė kurių kare prarado tėvus ar išgyvena dėl esančiųjų fronte.

Pafrontės kaimuose, kuriuose liko beveik vien pensininkai, gyvūnai šiems neretai yra tapę vieninteliais „pašnekovais“ ir prilyginami šeimos nariui. Todėl nieko nebestebina pranešimai, kad iš tų kaimų senukai evakuotis sutinka tik kartu išvežant ir jo šunį ar katę. Pasitaiko, jog kartu tenka išgabenti ir triušius, ožkytę ar karvę.

Neseniai visą šalį apskriejo istorija apie 89 metų senolio Konstantino bėgimą iš pafrontės drauge su mylima vištele. Vyriškis papasakojo žurnalistams, jog dvejus metus šnekėjosi vien su vištele, nes visi kaimynai išbėgo iš kaimelio netoli Dobropilės Donetsko regione. Jis išvykti nusprendė tik po to, kai dronas pataikė į namą ir šis sudegė. Konstantinas dvi dienas senu žiguliu pamiškėmis vyko pas saviškius ir mito vien džiuvėsiais, dalį jų atiduodavo mylimai vištelei.

Gyvūnus laiko šeimos nariais

Apie tai, jog buvimą fronte pradžiugina priglaustas katinas Marsikas, man parašė Ukrainai talkinantis vienas karys lietuvis, atsiuntęs kačiuko nuotrauką.

Balaklijos miestelyje prieš du mėnesius raketa sugriovė pensininko Anatolijaus Krivonoso namą, tačiau jis neslėpė džiaugsmo, kad gyvas išliko šunelis Bobikas. Mat žmonai su vaikais per karą išvykus gyventi į Lenkiją, Bobikas tapo vieninteliu pensininko „pašnekovu“.

Dar įdomesnę istoriją Kyjive papasakojo karys slapyvardžiu Citadelė, pusantrų metų besigydantis fronte patirtus sunkius sužeidimus.

Prieš dvejus metus būdamas Nacionalinės gvardijos dalinio „Rubiž“ trisdešimties kovotojų kuopos vadu, šis ukrainietis ryžosi rizikuoti gyvybe, kad išgelbėtų mažą kačiuką.

„Per mūšį Torecke išgirdęs miaukimą, ėmiau žvalgytis ir pamačiau jį – kačiukas tupėjo kitoje gatvės pusėje apgriuvusiame name ant palangės ir, žiūrėdamas į mus, tarsi maldavo gelbėti. Vyrai sakė – jokiu būdu, per daug pavojinga, bet aš juk kuopos vadas, įsakiau pavaldiniams mane pridengti ir surizikavau.

Tai buvo katytė: mažytė, perkarusi iš bado, tilpo po neperšaunama liemene. Pavadinau ją Alisa. Bunkeryje nuo manęs ji nesitraukė, miegojo po pažastimi. Bet pasilikti jos negalėjau, tad nuvežiau į vadavietę. Ten ir dabar gyvena. Tapo visų numylėtine, pagimdė vaikučius“, – pasakojo Citadelė.

Palikti kačiuko likimo valiai negalėjo

Kadangi pats irgi esu gyvūnų mylėtojas, nusprendžiau padėti kelioms šunų ir kačių prieglaudoms Charkive bei Sumuose ir jau trejus metus perduodu lietuvių paaukotus pinigus. Vieno kačiuko 2022 metų rudenį taip pagailo, kad jį nusprendžiau įsigyti ir išgabenti Lietuvon, bet pervežimas buvo komplikuotas ir istorija virto į pusiau detektyvinę.

Mane sugraudino verkšlenantis pusantro mėnesio pūkuotukas, kurį Charkivo metro stotelėje pardavinėjo viena įkaušusi moteris. Ji pasakė, kad turėjo keturis kačiukus. Tris, esą gražesnius ir žaismingesnius, sėkmingai pardavė, o šio niekas nenori. Kadangi neplanavau įsigyti katino, jau buvau benueinantis, kai moteris šūktelėjo: „Jei niekas nenupirks, teks kačiuką kieme palikti, nes tai ne mano, o į užsienį išvykusios kaimynės katės vaikai. Mes ryt išvykstam į Poltavą, neimsim svetimų kačių su savimi, vešimės vieną saviškį ir dar du šunis.“

Taip už pusę pradinės kainos – 8 eurus – tapau Salto šeimininku.

Saltu kačiuką praminiau todėl, nes pardavėja prasitarė, kad gyvena Saltovkos mikrorajone.

Mažylis labai bijo smarkesnių garsų, net skambaus pašnekesio, o Charkive kitą dieną nuaidėjus sprogimui, kelias valandas slėpėsi po lova.

Išmonė leido prasmukti pro muitinę

Esu įstatymams paklusnus pilietis, todėl iš Charkivo atvykęs į Lvivą, nusinešiau Saltą į valstybinę veterinarijos tarnybą, kad gaučiau išvežti į užsienį reikalingus dokumentus.

Man buvo paaiškinta, jog Saltas privalomam skiepui nuo pasiutligės yra per mažas, tačiau tokius mažylius per sieną išimties tvarka praleidžia implantavus specialią mikroschemą.

Procedūra užtruko neilgai. Gavęs Salto pasą, laimingas automobiliu išvykau į pasienį. Ištovėjęs eilėje 7,5 valandos, netikėtai iš lenkų pasieniečių išgirdau, kad su čipuotu mažyliu yra praleidžiami vien ukrainiečiai pabėgėliai, o aš privalau Salto atsikratyti arba būsiu išgrūstas atgal į Ukrainą.

Į mano klausimą: „Negi turiu kačiuką išmesti per tvorą į mišką, kad galėčiau išvažiuoti iš Ukrainos?“, muitinės veterinarė atsakė: „Manęs nedomina, ką su juo darysite.“ Ir paaiškino, jog važiuoti galėsiu tik Saltą du kartus paskiepijus – pirmą sykį suėjus trims mėnesiams, o antrą – po keturių.

Vos tramdydamasis, kad neišvadinčiau muitininkų sadistais, su mašina apsisukau ir nuvykau ieškoti nakvynės Ukrainos pasienyje. Nusprendžiau paryčių sutemose bandyti Saltą pervežti slapta, o jei nepavyktų, ieškosiu, kam galėčiau Lvive palikti mėnesiui pagloboti.

Po pusdienio vykstant antrą kartą, Lenkijos muitinėje paaiškėjo, jog už bandymą neteisėtai pervežti gyvūną esu įtrauktas į įtartinų asmenų sąrašus, ir gavau nurodymą mašiną atvairuoti į specialų patikrinimo garažą. Ten automobilį apuostė narkotikus užuodžiantis šuo, o du vyriškiai viską smulkmeniškai iškratė.

Kaip Saltą pervežiau, tegul lieka paslaptis.

Kačiukas Lietuvoje gyvena laimingas, pamiršo karo baisumus ir nebesislepia po lova išgirdęs didesnį triukšmą.

Prierašai po nuotraukomis:

1. 89 metų Konstantinas iš pafrontės pabėgo su mylima vištele, vienintele likusia jo šeimos nare.

2. Saltas turi kitus šeimininkus, bet grįžus į Vilnių mane atpažįsta, glaustosi.

3. Saltui nebuvo nė dviejų mėnesių, kai jį iš Ukrainos slapta pervežiau per sieną, gabendamas į Lietuvą.

4. Saltas Lietuvoje nebesislapsto išgirdęs triukšmą, o Charkive sprogus raketai, tuoj pasislėpdavo po lova.

5. Karys šaukiniu Citadelė rizikavo gyvybe, per mūšį gelbėdamas katytę Alisą.

E.Butrimo nuotraukos