Nenori, kad vaikai bastytųsi gatvėje
Su Panevėžio evangelinės bažnyčios pastoriumi R.Jukna susitinkame jo prieš 9 metus įkurto dienos centro „Vilties arka“ patalpose Staniūnų gatvėje. Kambariuose laksto vaikai, žaidžia biliardą.
Panašus vaizdas buvo ir prieš kelerius metus, kai čia lankiausi, ta pati nedidelė sporto salė, virtuvėlė, pavalgę vaikai patys plaunasi indus, tvarkosi. Dar tada R.Jukna minėjo, kad prie tvarkos kai kuriems tenka pratintis ilgiau.
Ne visuomet jie turi galimybių rasti veiklos šeimose, o čia visiems kartu linksmiau, kartais jiems rengiamos ir išvykos ar kitokie renginiai.
„Svarbu, kad jie nelieka gatvėje, jie čia jaučiasi reikalingi ir užsiėmę, visokių jų būna, taip pat ir tokių, su kuriais nelengva. Tapę paaugliais jie mūsų centrą palieka ir dažniausiai veiklos ieško su vyresniu jaunimu, kai kurie prisijungia prie Atviro jaunimo centro“, – sako centro direktorius R.Jukna.
R.Jukna Vilniaus universitete yra baigęs psichologijos magistro studijas, dėsto psichologiją Panevėžio kolegijoje. Joje šiuo metu studijuoja nemažai įvairias religijas išpažįstančių užsieniečių, todėl pripažįsta, kad tarp jo ir studentų kartais užsikuria karštos ir įdomios diskusijos.
R.Jukna su žmona augina tris sūnus, vidurinysis jų 21 metų Mažvydas taip pat priklauso Šaulių sąjungai.
Nutarė rengtis sunkiai valandai
– Pokalbio prisėdame jo kabinete, iš pradžių man buvo įdomu sužinoti, kodėl jis, bažnyčios pastorius, pasirinko tokią galimybę – imti į rankas ginklą ir rengtis blogiausiam?
– Kai Rusija užpuolė Ukrainą, mūsų šeima nusprendė, kad negalime likti nuošaly, organizavome ir vežėme labdarą, darėme, ką galėjome ir kiek jėgos leido, o vėliau pagalvojome, kad patys turėtume būti kokioje nors sukarintoje struktūroje. Tiesiog dėl to, kad būtume pasirengę, kad žinotume, ką ir kaip daryti sunkią valandą, jeigu ji ateitų.
Ne visuomet žmogus turi galimybių pasielgti pagal savo moralę, nes gali šoko ištiktas išsigąsti ir pabėgti, nors to neplanavo. Mes nusprendėme likti ir padėti fronte esantiems kariams kautis, gal ir patiems reikės tai daryti, bet jeigu lieki, turi mokėti ir žinoti, kaip tai daryti.
Kartą šaudykloje šaudžiau, priėjo vyras ir paklausė, kam priklausau, atsakiau, kad niekam nepriklausau, klausia – kodėl? Sakau, kad niekas nepakvietė, o jis sako: aš tave kviečiu tapti šauliu.
Grįžau namo, sūnus ir sako, kad tas pokalbis šaudykloje yra ženklas, jog turiu tapti šauliu. Po kelių mėnesių kartu su tuo pačiu sūnumi ir tapome šauliais. Noriu daugiau laiko praleisti su vaikais, kol jie dar yra greta, todėl į Šaulių sąjungą stojome kartu.
Krikščionybė pateisina gynybinį karą
– Šventajame Rašte Jėzus Kristus vadinamas Taikos Princu, o čia pastorius su automatu rankose. Ar nereikėjo bent jau sau atsakyti į klausimą, kaip toks pasirinkimas dera su pastoriaus darbu?
– Tas klausimas nuolat iškildavo ir neduodavo ramybės. Dar 2014 metais, kai Rusija okupavo Krymą, apie tai teko galvoti 2022 metais ir iki šiol.
Mes Ukrainoje, konkrečiai Mariupolyje, turėjome draugų, kurie yra etniniai rusai, tačiau po Krymo okupacijos jie pasirinko Ukrainos pusę, jos tapatybę ir prisiekė ginti šią šalį nuo užpuolikų.
Mano draugai globoja vaikus, patyrusius daug žiaurių dalykų. Viena jų įvaikinta mergaitė vėliau tapo mama ir susilaukė kūdikio. Pačioje karo pradžioje rusų tanko sviedinys įlėkė į kambarį – ir nei mamos, nei kūdikio neliko.
Mes atsakymą radome ne per vieną dieną, jis brendo ilgai. Nutarėme, kad negalime sakyti, jog esame kažkokie neutralūs, o krikščionybė yra kažkur šalia mūsų.
Jėzus Kristus yra vadinamas Taikos Karaliumi, tačiau Šventajame Rašte parašyta, kad jis yra ir Karžygys ir vieną dieną sugrįš ant balto žirgo.
Dievas yra ne tik Taikos Avinėlis, bet ir Teisėjas, kareivijų Viešpats. Didžiosios krikščioniškos konfesijos sutaria, kad yra vadinamoji teisingo karo doktrina, kad ginamasis karas moraliai yra teisingas ir pateisinamas.
Yra krikščionių, kurie turi įsitikinimą, kad ginklo į rankas imti nevalia. Šiuo klausimu mes esame sutarę nesutarti. Tačiau ir vieniems, ir kitiems krikščionims reikia ieškoti jiems priimtinų būdų kovoti su agresoriumi, kaip padėti besiginantiems ar karo aukoms.
Įdomu, kad pirmas pagonis, tai yra ne žydas, atsivertęs į krikščionybę, buvo Romos kariuomenės šimtininkas ir jokio vidinio ar išorinio konflikto dėl jo karinės tarnybos nebuvo. Tas šimtininkas karių ir visuomenės buvo labai gerbiamas, daug metų tarnavęs.
Šauti nenoriu, tačiau verčiamas ginsiuosi
– Nepaisant krikščionybės požiūrio į gynybinį karą, dar yra ir asmeninis pasirinkimas, asmeniniai prieštaravimai, juos kiekvienas žmogus, nebūtinai dvasininkas, turi išspręsti.
– Žinoma, tų asmeninių vidinių konfliktų yra, ypač kalbant apie moralinį pasirinkimą. Ar galėčiau šauti į žmogų? Juk turėtume juos gelbėti, o ne žudyti. Tas psichologinis momentas visuomet egzistavo, jis niekur nedings ir ateityje.
– Prisimenu vieno dar sovietmečiu Afganistane kariavusio lietuvio pasakojimą. Daug ko matęs sovietų desantininkas su kitais prietemoje vaikšto kalnų kapinėse, staiga kažkas barkšteli, jis atsisuka, o ten stovi gal 14 metų berniukas, atsukęs į jį Kalašnikovo automatą. Kario ranka nesudrebėjo ir jis tą vaiką nušovė. Taigi tas pasirinkimas visuomet nėra lengvas, todėl ir atsakyti, ar galėtum šauti į žmogų, kai nežinai situacijos, irgi nepaprasta.
– Aš radau sau tokį atsakymą. Mano malda visuomet bus už tai, kad nereikėtų ginklo panaudoti, meldžiuosi, kad jokie žali žmogeliukai ar kitaip pasivadinę agresoriai, pridarę žiaurių nusikaltimų užpuolę Ukrainą ar panašiai užpuolę Izraelio taikius gyventojus, į mūsų kraštą neateitų. Bet jeigu jie ateitų, meldžiu, kad man nepritrūktų drąsos padaryti tai, ką privalau padaryti gindamas savo kraštą.
Valstybė turi turėti kalaviją
– Krikščionybėje yra minima teisingo karo doktrina. Kaip Šventasis Raštas aiškina tokio karo esmę, kada jis tampa teisingu?
– Kol Krikščionių bažnyčia buvo maža didelėje Romos imperijoje, tol tie klausimai nebuvo aktualūs. Kai Bažnyčia užaugo iki didelės visuomeninės jėgos, atsirado būtinybė tuos klausimus permąstyti. Ypač apie teisingumo sampratą ir teisingumo vykdymą.
Apaštalas Paulius kalba, kad valstybė privalo turėti kalaviją. Šis apaštalas pats tapo kankiniu, prieš tai parašęs odę apie meilę, apie jos tobulumą, tačiau tuo pačiu jis kalba apie tai, kad valstybė, Dievo parėdymu, turi turėti kalaviją. Juo turi būti baudžiami nedorėliai ir tuo pačiu skatinami geradariai.
Išeitų, kad teisingas karas yra toks, kai tu kalaviju kovoji prieš tuos, kurie geidžia svetimų žemių, geidžia pavergti kitas tautas, tarnauja imperiniam stabui, žudydamas kitus siekia smurtu atsilyginti už kažkokias tariamas istorines skriaudas. Teisus yra tas, kuris gina silpnesnįjį, gina tai, kas yra teisėta.
Pavyzdžiui, įsibrovė svetimi ginkluoti žmonės į Ukrainą, šmeižia, meluoja ir žudo, todėl yra teisinga tokiems duoti karinį atsaką. Kol tas agresorius nepasako, kad jis pasiduoda, tol jis yra legalus karinis taikinys.
Ginti žudomus silpnus vaikus, senelius, moteris yra ir artimo meilės apraiška, nes aš aukojuosi dėl tų, kurie silpnesni ir patys apsiginti negali.
Krikščionis turi būti pasirengęs kančiai
– Rusijoje stačiatikių patriarchas Dievo vardu tiesiai šviesiai kviečia važiuoti į Ukrainą žudyti tuos pačius krikščionis, beje, irgi stačiatikius, laimina tas žudynes. Ar krikščionys visame pasaulyje skaito skirtingas religines knygas ir todėl taip skirtingai vertina smurtą? Kaip susigaudyti paprastam tikinčiajam, tarkime, Rusijos glūdumoje gyvenantiems rusams, kai visa aplinka taip suteršta?
– Taip, rodos, visi skaitome tą pačią knygą, tik darome skirtingas išvadas, kartais net radikaliai priešingas.
Vakarų kultūroje egzistuoja valstybės ir Bažnyčios atskyrimo samprata. Rusijos tradicijoje to nėra. Ten valdžia ir patriarchas dirba išvien, Putino valdžia labai gausiai finansuoja patriarchatą, jis tampa priklausomas nuo valdžios įgeidžių.
Tikras krikščionis turi būti pasirengęs tarnauti tiesai ir, jei reikia, kentėti dėl savo įsitikinimų. Dviem atvejais. Kentėti, kai reikia ginti savo šalį su ginklu rankose arba kitaip padėti besiginantiems, jeigu sąžinė neleidžia imti ginklo. Tai yra didelė auka, nes tai darydamas krikščionis kažko netenka, kartais net gyvybės.
Iš kitos pusės, jeigu jau mano valstybė ir jos valdžia pradeda puoselėti nerealias ambicijas, ragina pasukti agresijos ir ekspansijos keliu, krikščionis turi prisiimti kančią ir priešintis blogiui savo paties šalyje.
Krikščionys yra pašaukti būti žemės druska ir šio pasaulio šviesa, jie privalo kalbėti apie blogas ambicijas ir netinkamą elgesį, taip pat ir savo valdžios. Jie turi prisiimti kančią būti atstumtaisiais ir net tapti kankiniais.
Antrojo pasaulinio karo metu buvo toks jaunas evangelikų liuteronų pastorius Dytrichas Bonheferis, tapęs pasipriešinimo naciams simboliu visoje Vokietijoje. Kai daugelis Bažnyčių Hitleriui nusilenkė, šis pastorius to nepadarė.
Jis įkūrė pogrindinę seminariją kartu su bendraminčiais įkurtoje Išpažinėjų bažnyčioje, toji grupelė pamokslavo, kur buvo įmanoma, kalbėjo ir veikė prieš Hitlerį. Jie buvo suimti, o likus iki karo pabaigos mėnesiui, D.Bonheferis buvo pakartas.
Jo žodžiai išlieka labai svarūs, mintys brandžios ir gilios, nors jam tuomet nebuvo ir 40 metų. Krikščionis turi būti pasirengęs kentėti. Valstybė, jeigu matome ją sukant klystkeliais, negali mūsų priversti, kaip turime mąstyti. Istoriškai matome, kad net Bažnyčios ir jų vadovai klydo. Mus turi įtikinti Dievo žodis ir mūsų pačių sąžinė.
Turime girdėti, ką sako valdžia, aplinkiniai, bet viską vertinti privalome pagal savo sąžinę. Kaip ir karys, jis juk neprivalo vykdyti žinomai nusikalstamų aukštesnių vadų įsakymų, tokią poziciją net ir tarptautiniai įstatymai gina.
Aš suprantu, kad tai sukelia tam tikrų nepatogumų kariuomenėms, nepatogu buvo ir nacių valstybei, bet kito kelio nėra. Riba tarp blogio ir gėrio yra labai trapi, o štai tokia pozicija neleidžia tos ribos peržengti.
Rusijos bažnyčia, jeigu ji pateisina grobuonišką karą, jau savaime negali būti Jėzaus Kristaus bažnyčia. Rusijoje tikriausiai yra užguitų tikinčiųjų, suprantančių esmę, bet tai, ką daro toji Bažnyčia, yra antikrikščioniška.
Norėtų būti greta visų gynėjų
– Ar nesikerta šaulio priesaikos žodžiai su pastoriaus priesaika tarnauti Dievui?
– Evangelikų bažnyčioje nėra dvasininkų luomo, kaip kad kitose krikščioniškose bažnyčiose. Kas leidžiama paprastiems tikintiesiems, tas leidžiama ir pastoriui. Ir atvirkščiai. Aš esu toks pat kaip ir kiti tikintieji, tik išrinktas eiti pastoriaus pareigas.
Jeigu paprasti žmonės gali ir net privalo ginti savo šalį, jo žmones, vadinasi, leidžiama tai daryti ir man, pastoriui. Todėl tuo labai džiaugiuosi.
– Jeigu prasidėtų karas, ar pastorius pirmiausia turėtų griebtis ginklo, ar kalbėti žmonėms ir teikti jiems daugiau vilties?
– Geras klausimas. Svarbūs keli momentai. Jeigu būtume užpulti, o aš išdygčiau lyg Pilypas iš kanapių ir sakyčiau: „Laba diena, aš atėjau jūsų guosti ir teikti jums viltį.“ O man sakytų: „O kas tu toks, kad manai turįs teisę mus guosti, ką veikei iki karo? Mes tavęs nepažįstame, tu nebuvai mūsų brolis.“
Tai viena iš priežasčių, kodėl aš tapau šauliu: kad būčiau greta kitų likimo brolių, kad užsitarnaučiau kitų pasitikėjimą. Jeigu jį įgausiu, jeigu kam nors to reikės, norėčiau suteikti ir vilties.
Ukrainoje mano draugai, kapelionai, tarnauja vyrams ir moterims, rūpinasi jais, deja, laidoja savo vaikus. Viena jų suburta jaunuolių komanda išvežiojo į gimtinę daugiau nei 2 tūkstančius žuvusių karių kūnų. Stebiuosi, kaip tie jaunuoliai ištveria tiek daug skausmo. Jie tikrai patiria dvasinių traumų. Bet kažkas tą darbą turi padaryti, kažkas turi artimuosius paguosti, suteikti vilties. Ir jie tai daro būdami greta karių ir jų artimųjų.
Nenoriu būti tik kalbėtojas, noriu kartu su kitais kasti apkasus, prakaituoti, pavargti, suklysti, pargriūti ir vėl keltis. Tuomet paguodos žodžiai kitiems ateis savaime, net nereikės ruoštis pamokslui ir galvoti, ką čia dabar turiu pasakyti.
Dievas juk irgi galėjo tik gražiai pakalbėti tiesiai iš dangaus, ir visiems būtų viskas aišku, bet jis nusprendė įsikūnyti į tokį trapų kūną, atsiuntė savo Sūnų Jėzų – ir Jis kalbėjo būdamas tarp mūsų, Jis kalbėjo paprastai, aiškiai ir suprantamai.
Kad pasakyčiau tinkamą ir drąsinančią kalbą ateityje, tą sunkią dieną, aš privalau teisingai gyventi šiandien, privalau priimti teisingus sprendimus šiandien, o ne kada nors vėliau.

Prierašai po nuotraukomis:
1. R.Jukna į Šaulių sąjungą įstojo su sūnumi Mažvydu. Jie sako gavę ženklą, kad turi taip pasielgti.
2. R.Jukna prisiekė Lietuvai ypač svarbią dieną – Sausio 13-ąją,
3. R.Jukna yra dvasininkas, tačiau išmoko ir ginklais naudotis.
4. Šauliai privalo išmokti padėti ir sau, ir likimo broliams bei sesėms.
Asmeninio albumo nuotraukos











