Dyzelinas virto pragaištimi
Antžeminę degalų saugyklą vienos apleistos gamyklos teritorijoje buvo įrengusi privati firma iš Lvivo. Iš skraidyklės paleista granata pataikė tik į vieną iš dviejų cisternų, bet to užteko, kad aštuoni tūkstančiai tonų dyzelino taptų sraunia netramdoma jėga.
Saugyklos buvo įrengtos ant kalvelės viršaus, todėl ugnies upė pasruvo gatve žemyn link gyvenamųjų namų. Pirmuosius tris šimtus metrų dyzelinas degino vien mūrines bei metalines įmonių tvoras ir medžius, o vėliau nutekėjo į dvi mažesnes gatveles. Abiejose jis prasiveržė į kiemus ir sukėlė namų gaisrus, tačiau grėsmingiausia virto į dešinę pusę nutekėjusi srovė.
Iš dalies todėl, nes toje gatvelėje esantys namai buvo suręsti žemiau kelio, todėl dyzelinas akimirksniu užliejo kiemus ir ugnis atitvėrė kelią pabėgti. Sudegė vienas šalia kito stovėję dvylika privačių namų bei kiemuose buvę garažai ir sandėliukai.
Dviejuose namuose sudegė visi juose buvę asmenys: viename penki, kitame du. Kelių kitų namų gyventojai sugebėjo pro langus iššokti į kiemą, o dar iš kelių namų žmones išgelbėjo atskubėję ugniagesiai.
Pasisekė ir tiems trijų namų gyventojams, kurie nebuvo grįžę į Charkivą gyventi iš kitų vietovių, į kurias išsikraustė karo pradžioje.
Ugnies aukos – tėvai ir trys vaikai
65 metų Svetlana Manoila irgi norėjo pabėgti nuo ugnies, tačiau pradariusi laukujes duris susmuko ant laiptelių. Penkeriais metais vyresnis neįgalus sutuoktinis Anatolijus sudegė lovoje. Sūnus nenukentėjo, nes tą naktį miegojo pas sužadėtinę.
Keliolika minučių prieš žūtį S.Manoila skambino gretimoje gatvėje gyvenančiai draugei Irinai Hudejevai ir klausė, gal ši žino, kur įvyko sprogimas. Pastaroji pasakė, kad sprogimą girdėjo, bet nenori eiti į gatvę pažiūrėti, nes baiminasi pakartotinės priešo atakos.
Po kelių minučių I.Hudejeva pamatė liepsnas kaimynų namuose ir puolė skambinti S.Manoilai, tačiau ši nebeatsakė. Į kiemą išbėgusi ji pamatė, kad jau dega keliolika namų, kad liepsnos pakilo aukščiau stogų, o panikos apimti žmonės pusnuogiai ir klykdami sprunka iš visų aplinkinių namų.
Tuo tarpu Sumuose pas dukterį viešėjusi Tatjana Putiatina nieko blogo nenujautė ir jau buvo įmigusi, kai ją prižadino telefono skambutis. Atsiliepusi išgirdo kraupų kaimynės I.Hudejevos riksmą – dega visa gatvė, o virš tavo namo visų didžiausios liepsnos, skambink sūnui, klausk, ar pabėgo.
„Puoliau skambinti Grigorijui ir Oliai, bet jų telefonai tylėjo. Su dukra raminome viena kitą, kad Grigorijus jaunas ir stiprus, kad sugebės išbėgti ir išgelbėti saviškius“, – pasakojo T.Putiatina.
Tačiau su kiekviena minute nerimas didėjo, nes namiškiai neperskambino, o internete pamatė gaisro nuotraukas ir atpažino liepsnose paskendusį savo namą.
Ryte pirmuoju traukiniu parskubėjusi į Charkivą T.Putiatina saviškių žūtimi nenorėjo tikėti net pamačiusi namo griuvėsius, tačiau po kiek laiko ugniagesiai iš pelenų atkapstė ir išnešė palaikus. Dešimties mėnesių Pavelą ir septynerių metų Aleksejų rado vonioje apkabintus mamos, o keturmetis Michailas gulėjo virtuvėje šalia tėčio.
„Jie buvo labai darni pora, niekada nesipyko. Susipažino atsitiktinai, kai Oliai sugedo mašina, o Grigorijus sustojo pagelbėti. Sūnus buvo pavyzdingas tėvas – vaikus vežiojo į sporto bei piešimo būrelius, o Olia jam talkino versle“, – pasakojo Tatjana.
„Buvau laiminga, gyvenau anūkų apsuptyje, gaminau maistą, mokiau anūkus skaityti, o dabar čia vien spengianti tyla ir pelenai. Visiškai nieko neliko: nei nuotraukų, nei Aleksejaus piešinukų, kuriuos jis man kasdien dovanodavo“, – raudojo senelė.
Į Charkivą atvyko iš Rusijos
T.Putiatina dabar užmiega tik išgėrusi stiprių raminamųjų vaistų, o atsibudusi dažnai galvoja, kad gaisrą susapnavo ir tuoj vėl išgirs vaikų krykštavimą, tuoj visi susės prie stalo pusryčiauti.
„Suvokusi, kad realybė yra kitokia, kreipiuosi į Dievą, kodėl leido jiems žūti, vietoj to, kad pasiimtų mane ten, kur vyras po infarkto nukeliavo jau prieš dešimt metų, tačiau atsakymo nesulaukiu“, – kalbėjo neviltyje paskendusi moteris.
Tatjana iš įpročio kas vakarą užrakina namo vartus, nors tvoros nebėra, teliko vien vartai.
„Rusijoje nebuvau daug metų, o po to, kai iš ten atskriejusi skraidyklė pražudė brangiausius mano asmenis, prakeikiau tą kraštą, tegul jis prasmenga peklon“, – sakė T.Putiatina.
Sūnaus, marčios ir trijų anūkų per Rusijos skraidyklės sukeltą gaisrą netekusi T.Putiatina prieš 43 metus į Charkivą atsikraustė iš gretimo Belgorodo regiono Rusijoje. Į Ukrainą mergina atvyko studijuoti ir čia pasiliko, ištekėjo už vienmečio Romano, kurio abu tėvai irgi buvo atvykę iš Rusijos.
Antras pagal dydį Ukrainos miestas Charkivas garsėjo prestižinėmis aukštosiomis mokyklomis, sovietmečiu į jas noriai vykdavo studijuoti Rusijos gyventojai. Jaunavedžiai Tatjana ir Romanas susilaukė sūnaus Grigorijaus ir dukters Anios, o šiedu po dviejų dešimtmečių „padovanojo“ keturis anūkus.
Su šia šeima nuosavame name Nemišlanski mikrorajone Charkive gyveno ir Tatjana. Namą prieš daugelį metų pastatė Tatjanos tėvas. Tada tai buvo tykus nedidelių namukų rajonas miesto užkampyje, tačiau vėliau greta ėmė dygti gamyklos ir aplinkui susiformavo vadinamasis pramonės rajonas.
Prieš dvejus metus kilus karui, rusai kasdien ėmė bombarduoti minėtą pramonės zoną, nes įtarė, kad sandėliuose yra slepiama bei remontuojama karinė technika.
Sprendimas grįžti lėmė šeimos žūtį
Pirmųjų karo baisumų Charkive Tatjana nepatyrė, nes karo išvakarėse nieko nenujausdama išvyko aplankyti dukters. Namo moteris grįžo tik praėjus trims karo mėnesiams, kai į Sumus priešas buvo nuvytas keliasdešimt kilometrų tolėliau nuo Charkivo.
Užtat sūnus su šeima visą pirmąjį karo mėnesį pragyveno savo namo rūsyje, nes baiminosi į netolimus sandėlius lekiančių bombų. Po mėnesio sūnus Grigorijus su vaikais ir žmona išbėgo į Čerkasų regioną pas žmonos tėvus.
Į savo namus Grigorijus šeimą parvežė prieš pusmetį manydamas, kad pavojingiausias metas jau praėjo. Juolab kad mama patvirtino – šalia namų esančio pramonės rajono nebebombarduoja, nes visi dideli sandėliai bei gamybinės patalpos jau buvo sunaikintos.
Grigorijus negalėjo žinoti, kad sprendimas grįžti nulems jo šeimos žūtį.
Prieš karą T.Putiatina dirbo šalia esančiame saldainių fabrike, o prieš ir po darbo gamino šeimai maistą bei prižiūrėjo anūkus. Mat sūnus su marčia buvo labai užsiėmę – klientams gamino susukamas langines ir vartus.
Marti Olia baigė universitete teisės studijas ir dirbo gretimame miestelyje prokurore, tačiau pastaruoju metu augino dešimties mėnesių sūnelį Pavelą. Namuose lakstė ir ketverių sūnelis Michailas, o septynerių metų Aleksejus turėjo lankyti mokyklą, bet dėl karo mokėsi nuotoliniu būdu.
Šeimos verslas sekėsi, tad Tatjanos sūnus planavo statytis naują namą toliau nuo pramoninės zonos. Tačiau gražius planus sugriovė okupantai.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Trys broliukai buvo tėvų bei senelės džiaugsmas.
2. Žvakutės penkioms vienos šeimos gaisro pražudytoms aukoms: Oliai, Aleksejui, Michailui, Pavelui ir Grigorijui.
3. Ši gatvė buvo tapusi ugnies upe, supleškinusia keliolika namų ir sudeginusia septynias gyvybes.
E.Butrimo nuotraukos
