Pagalba – nuo pirmų dienų
„Esate tokie mažiukai, o taip stengiatės dėl Ukrainos. Jūs turbūt irgi nuo rusų režimo labai nukentėję“, – tokias tautiečių padėkas išgirsta Biržuose nuo vaikystės gyvenanti ukrainietė Oksana Mociūnienė ir jos vyras Giedrius.
Ukrainiečiams kelia nuostabą, kad lietuviai taip stipriai juos palaiko ir teikia paramą, nuo pat pirmų Rusijos karo dienų įsteigę viešąją įstaigą „Pirmoji pagalba Ukrainai“.
Už žmonių paaukotus pinigus biržiečiai perka daugiausia vaistus, medikamentus, tvarsliavą ir patys veža iki Lenkijos sienos su Ukraina arba dar toliau – į Lvovą.
„Pirmieji pagalbos žingsniai buvo labai karštligiški – kuo greičiau surinkti paramą ir kuo skubiau ją perduoti. Tiesiog renki, pakuoji ir veži. O dabar pirmiausia įsitikiname, kokia pagalba ir kam labiausiai reikalinga“, – paaiškino G.Mociūnas.
Pašnekovas sakė nebeskaičiuojantis, kiek kartų vežė paramą, o Lvove buvo kartu ir su Oksana.
Uždraudžia atidaryti orkams
G.Mociūnas sakė, kad žmonės labai noriai prisidėjo prie paramos, vos tik pasaulis išgirdo apie Rusijos užpultą Ukrainą. Bet kraugeriškas karas užsitęsė, ir lietuviai pavargo nuo karo grėsmės arba prie jo tiesiog priprato.
Kelių tūkstančių eurų vertės vaistų siuntą iš pradžių jie surinkdavo per savaitę, o dabar neužtenka mėnesio. Daugiausia prisideda draugai, pažįstami, verslininkai.
Bet labiausiai fronte reikia antibiotikų? O jie juk parduodami tiktai su receptais!
Apie tai paklaustas, G.Mociūnas sakė, kad kartais žmonės sau vaistų nusiperka, bet atiduoda tiems, kam reikia kur kas labiau – kovotojams.
„Supakuotą paramą atnešę žmonės, būna, prirašo prierašų apie rusų karo laivą, žinote, kur siunčiamą, ar draudimą atidaryti orkams“, – šypteli.
Paremia ir pačios vaistinės.
Nuotraukoje – karys su neperšaunama liemene
Apie Mociūnų šeimą jau rašėme vos prasidėjus karui. Tuomet biržietė buvo ištikta šoko, labai jaudinosi dėl giminaičių, su mažais vaikais gyvenančių netoli Odesos. Jos pusbrolis išėjo į teritorinę gynybą. Taigi rūpinosi, kuo galėtų ir jam pagelbėti.
Biržiečiai lygino, kad didžioji paramos dalis keliauja šalies kariuomenei, o paprastiems žmonėms tenka patiems verstis.
„Teritorinė gynyba – tai ne kariuomenė, joje tarnaujantieji nėra taip aprūpinami kaip kariai. Todėl pusbroliui nupirkome neperšaunamą liemenę ir nusiuntėme“, – pasakojo.
Vienas pažįstamas ūkininkas irgi kažkur gavo tokią pat liemenę, ir G.Mociūnas su kolega ją taip pat perdavė į Ukrainą.
„Po mėnesio gauname iš fronto nuotrauką – kareivėlis stovi apsivilkęs šią liemenę“, – džiaugėsi G.Mociūnas, kad realiai prisidėjo prie šalies didvyrio saugumo.
O.Mociūnienė irgi pasidalijo gera žinia – jos pusbrolis mokosi valdyti droną, bus žvalgu, netrukus pasirašys kontraktą su kariuomene.
Vaikams trūksta šiltų drabužių
G.Mociūnas sakė, kad iš viso gavo ir ukrainiečiams nugabeno 3 neperšaunamas liemenes. Nupirktų ir daugiau, bet jų tiesiog nėra. Galima rasti tiktai vadinamų neperšaunamomis, bet frontui visiškai netinkamų.
Labiausiai ukrainiečiams reikia greitosios pagalbos automobilių, bet, biržiečio žiniomis, visi, kiek galėjome padovanoti, jau Ukrainoje.
Dabar pašnekovas laukia, kol rajono savivaldybė nupirks stiklo paketus Ukrainai. Bojarkos miesto langams skirta 5 tūkst. eurų.
G.Mociūnas su kolega išsinuomos didelį automobilį ir patys juos nuveš.
„Planuojama, kad Ukrainos mokyklose ir ligoninėse šiemet bus iki 16 laipsnių šilumos. O kaip ištverti žiemą išdaužytais langų stiklais“, – aiškino.
Tiek, kiek automobilyje liks laisvos vietos, biržiečiai ketina vežti šiltų drabužių, batų, apklotų. Orai vis labiau šąla, suaugusieji žieminių rūbų turi, bet vaikai ir paaugliai drabužius kasmet išauga.
„Rusijai užpuolus, daug ukrainiečių pasitraukė, įmonės, siuvyklos buvo uždarytos. Ne rūbai buvo galvoje. Po to, kai daug kas grįžo į namus, jos vėl pradėjo veikti, bet viskas labai pabrango. Paprasti ukrainiečiai nebeįperka drabužių. Dėvėti rūbai pas juos irgi labai brangūs, nes ne Europos Sąjunga ir įvežant reikia mokėti muitus“, – aiškino Mociūnai.
„Sirenos kaukia, o mes sėdime balkone“
O.Mociūnienei sakė, kad kaimuose ar miesteliuose gyvenantys ukrainiečiai su baime laukia vis stiprėjančių šalčių. Anglies kaina šoktelėjo bent 5 kartus, bet ir jos nėra kur įsigyti. Mat kiti regionai anglies daugiausia gaudavo iš rusų kontroliuojamo Donbaso.
Paprašyta papasakoti apie savo kelionę į Lvovą, pašnekovė stebėjosi, kad jai lankantis, atrodė, gyvenimas teka sava vaga.
„Mes viešėjome bute pas ukrainiečius, daugiaaukščio namo balkone vaišinomės vynu. Buvo matyti visas miesto centras. Staiga sukaukė sirenos. Žmonės gatvėse pagreitino žingsnius, bet nebuvo jokios panikos“, – prisiminė.
Namų šeimininkas pastebėjo, kad biržietė sunerimo, ir pasiūlė iš balkono eiti į butą. Bet apie slėpimąsi rūsyje nebuvo net kalbos.
„Kažkokia apokaliptinė situacija – oro pavojaus sirenos kaukia, o mes sėdime balkone“, – pritarė G.Mociūnas.
Mums kalbantis, dar nebuvo padegtas Krymo tiltas ir Rusija taip aršiai neatakavo įvairių vietovių, miestų, civilių gyventojų.
Nurodymui pakluso tik prancūzai
G.Mociūnas tęsė, kad toks apsipratimas su nuolatiniu pavojumi – ne į gera, nes atsipalaidavimas pareikalauja daugiau ukrainiečių aukų.
Pašnekovas prisiminė, kad su kolega atvežę paramą į Lvovą apsistojo viešbutyje, nes naktį būna komendanto valanda ir draudžiamas bet koks judėjimas.
Apie penktą ryto sukaukė oro pavojaus sirenos, keliomis kalbomis aidėjo raginimas eiti į slėptuves.
„Šokome iš lovų, apsirengėme, atidarėme duris – žinojome, kad viešbutis pilnas, bet tik du prancūzų žurnalistai su kuprinėmis nulipo į rūsį. Visi kiti liko kambariuose. Grįžome ir mes į kambarį, bet atsigulėme su drabužiais. Vis dėlto nebeužmigome“, – pasakojo.
Kaip tik tą naktį Lvovas buvo rusų atakuotas.
O.Mociūnienė pridėjo, kad jos giminaičiai Ukrainoje pagal garsą orientuojasi, kaip ir kurioje vietoje vyksta ataka, ar reikia skubiai slėptis, ar nekreipti dėmesio.
„Iš pradžių jie su vaikais slėpėsi rūsyje, ten kelias naktis miegojo. Dabar apsiprato, ir vaikai nebešokinėja iš lovų kaip anksčiau. Nors kai Odesą atakuoja, iki jų ateina stiprus garsas. Arba kai raketą ore numuša, didžiuliu spinduliu krenta nuolaužos, išdaužo namų stogus, mašinas“, – pasakojo.
G.Mociūnas pritarė, kad labiausiai gaila ukrainiečių vaikų – net kai mūšiai baigsis, karo siaubas liks jų atmintyje. Su šiuo jausmu jiems teks gyventi visą gyvenimą.
Kapus žymi vėliavos
Paklaustas, kas labiausia krenta į akis važiuojant per Ukrainą, G.Mociūnas nesvyruodamas atsakė: „Vėliavos.“
Biržietis tęsė, kad dėl saugumo stengiasi važiuoti atokesniais keliais, vedančiais per miestelius ir kaimus. Liūdniausias vaizdas – žuvusių kareivių laidojimo ceremonijos.
Jų kapus žymi šalies vėliavos.
„Pirmas kartas buvo pats sunkiausias, jaučiausi patekęs į kitą pasaulį. Kelio ženklai nuimti arba apvynioti blogiausiam atvejui – kad paklaidintų okupantus, jei šie pasirodytų. Patikros punktuose prieina kareiviai, ginkluoti automatais“, – pasakojo.
Dėl to biržiečiai ant mašinos užsiklijuoja humanitarinės pagalbos lipdukus.
„Požiūris į lietuvius – itin teigiamas. Kartą su autobusu važiavome į Lvovą, buvo gal 6 kilometrų kamščiai, todėl kareiviai mus palydėjo iki pat centro“, – prisiminė.
Kuris gi ukrainietis?
Biržiečiai dažniausiai skambina O.Mociūnienei, kad gali dovanoti, sakykime, drabužių. O ji tuomet išsiunčia vyrą paimti paramos.
„Aš nešu vėliavą, bet atsakomybė tenka Giedriui. Žmonės mato jo pastangas ir kartais net pasiteirauja, kuris gi iš mudviejų ukrainietis? Aš myliu Ukrainą, mano širdis – čia, o siela – ten. Bet Giedriui mano gimtinė buvo tikras atradimas“, – pasakojo.
G.Mociūnas pridėjo, kad jiedu prie Odesos buvo nusipirkę žemės sklypą – taip jam patiko Ukraina. Ir būna, kad į Biržus atvykę ukrainiečiai kalba tiktai rusiškai, o biržietis moka ukrainietiškai ne tik kalbėti, bet ir skaityti bei rašyti.
Kas dieną jis skaito ukrainietiškus portalus. Dabar oficiali spauda – ukrainiečių kalba.
Biržietis atkreipė dėmesį, kad ukrainiečiai bando pakelti dvasią pašiepdami Putiną ir jo kariuomenę, bandančią pasaulį įbauginti savo tariama galybe. Per rinkimus humorą naudojo ir prezidentas Volodymyras Zelenskis.
„Ukrainiečiai bando pašiepti ir Putino grasinimus branduoliniu ginklu, bet po truputį vis pateikia informacijos, kaip pasiruošti tokiai situacijai ir ką daryti. Bet kuriuo atveju geriau jau būti viskam pasiruošusiems“, – kalbėjo biržietis.
Kas pas ką atėjo su ginklu?
G.Mociūnas apgailestavo, kad dalis karo kol kas nepaliestose zonose gyvenančių ukrainiečių save vis dar laiko slavais, o rusus – broliais.
„Jie samprotauja, esą kam amerikiečiai kiršina tiekdami ginklus, taip karas niekad nesibaigsiantis. Žinoma, jiems sunku, nes ligoninės paverstos karo ligoninėmis, planinės operacijos civiliams atidėtos. Bet jei prasideda diskusija šiuo klausimu, aš turiu tik vieną klausimą: kas pas ką atėjo su ginklu?“ – kalbėjo.
Jam šypseną kelia ir biržiečių noras vykti kartu į Ukrainą.
„Tokiems tegaliu atsakyti: tai ne kelionė į Turkiją“, – nusišypsojo.
Jis besąlygiškai pasitiki tik kartu į Ukrainą važiuojančiu savo kolega, žino, kad nutikus bet kokiai situacijai jis nesutriks, nepabėgs ir nepaliks vieno. Bet tas kolega nenori viešintis.
O.Mociūnienė prisipažino irgi kartais išgirstanti biržiečių klausimų, ko jie ten lenda, kam jiems išvis to reikia.
„Aš atsakau: jei ukrainiečiai negins savo šalies, o mes jų neremsime, kas tuomet ir mums nutiks?“ – atsakė.
Moteris palygino, kad žmonių mąstymas vis dėlto ilgainiui keičiasi. Anksčiau pensininkai dejuodavo, neva „prie ruso“ jiems buvo lengviau gyventi. Prasidėjus karui ji nieko panašaus negirdi.
Dažniau biržiečiai atsidūsta: „Kad tik neateitų karas...“
Prierašai po nuotraukomis:
1. Biržiečiai Mociūnai gauna nuotraukų iš fronto. Jose kareiviai dėkoja už atsiųstą paramą, bet nuotraukose jau būna paslėpę savo veidus.
2. Patikros punktai Ukrainoje – slėptuvėse iš aukštų žolių, šiaudų. Bet G.Mociūnui kareiviai leido ją nufotografuoti ir iš vidaus.
3. Prie namų plazdanti vėliava sustiprina Giedriaus ir Oksanos Mociūnų tikėjimą Ukrainos pergale.
4. Biržiečių nusiųsta neperšaunama liemenė galbūt išgelbės šiam kovotojui gyvybę.
5. Lvove Giedrius ir Oksana Mociūnai viešėjo vietos radijo stotyje.
6. Lvovo žurnalistai biržiečius pasikvietė į svečius.
7. Užrašai apie rusų karo laivą Ukrainoje vis dar labai populiarūs.
8. Ant ukrainiečių ledų pakuotės – padėka ir lietuviškai.
9. Biržų vaikai siunčia ukrainiečiams savo piešinius su širdelėmis.
10. Ukrainos bažnyčių ir kitų statinių langai dėl saugumo užkalti iš vidaus.
A.Švelnos ir asmeninio albumo nuotraukos
