Istoriniai dokumentai liudija, kad alizaviečių maldos namuose lankėsi pats blaivybės sąjūdžio pradininkas vyskupas Motiejus Valančius ir pirmuosius blaivybę skelbiančius žodžius pasakė Kupiškio, Palėvenės, Alizavos ir kitose Aukštaitijos bažnyčiose.
M.Valančius ragino kunigus savo parapijose steigti blaivybės draugijas, aiškinti tikintiesiems, kokią fizinę ir moralinę žalą daro besaikis svaigalų vartojimas. Kunigai, vyskupo patarti, parengė specialias knygas, į kurias registravo blaivininkus.
Blaivybės draugijų tikslas buvęs atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo.
Neaišku, kiek alizaviečių su pirmąja sąjūdžio banga įsirašė į blaivininkus, nes ano meto bažnytinės knygos žuvo per gaisrą. Be to, oficialus to judėjimo gyvavimas netrukus buvo užgniaužtas, 1864 metais carinės imperijos vietininkas uždraudė blaivybės draugijas.
Rusijos imperijai blaivybė atrodė pavojinga, jos propagavimas nepatiko ir vietiniams dvarininkams, nes mažėjo pelnas iš degtinės varymo.
M.Valančiaus blaivybės idėjos atgimė XX amžiaus pradžioje, viena po kitos kūrėsi blaivybės draugijos, blaivybės idėjas skleidė Antanas Baranauskas, Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius, Maironis, Vaižgantas, Vydūnas, Šatrijos Ragana ir kiti šviesūs lietuviai.
1908 m. Kauno kunigai įsteigė Lietuvos katalikų blaivybės draugiją, ji veikė visos šalies mastu, jai priklausė 212 skyrių ir apie 60 tūkst. narių.
Blaivybės draugija 1909 metais įsteigta ir prie Alizavos bažnyčios, jai vadovavo kunigas Juozas Breiva.
Draugija siuntė delegacijas į blaivininkų suvažiavimus, planavo steigti knygyną, rengti vaidinimus, viešus skaitymus ir pokalbius su parapijiečiais.
Draugija veikė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios, kai mūsų šalis atsidūrė karo veiksmų zonoje, einant frontui buvo apdaužyta ir Šv. Jono krikštytojo bažnyčia.
Alizavos blaivybės draugija veiklą atnaujino 1928 metais ir švietėjiškai plušo iki sovietams okupuojant Lietuvą.