Svarbu, kad krikštytas
„Man ant širdies negera, kai žmonės kitus skirsto pagal tautybę ar tikėjimą. Koks skirtumas – esi lietuvis, rusas, žydas, katalikas, sentikis ar musulmonas – svarbu, kad būtum krikštytas, priimtas Dievo“, – kalbėjo Biržų rajone, Kvedariškyje, gyvenantis sentikis Feoktistas Samuilovas.
Sentikių dvasiškieji tėvai sukuria šeimas, augina vaikus. F.Samuilovas didžiuojasi, kad ir jo tėvas buvo popas.
Sentikių maldos namai neprimena nei katalikų didingos bažnyčios, nei stačiatikių cerkvės. Tai – niekuo neišsiskiriantis pastatas su kryžiumi ant stogo. Išorėje tik kryžius teišduoda, kad čia maldos namai, ir ne kieno kito, o sentikių.
F.Samuilovo žmona Marija gimė ir užaugo Rokiškio rajone, Maineivų kaime. Jame taip pat gyvena sentikiai.
Jųdviejų protėviai į šiuos kraštus atsikėlė maždaug prieš 300 metų. Tai rodo ir datos ant antkapių Kvedariškio kapinaitėse.
Kaimo būta didelio – ir šiapus kelio, ir anapus kelio, kur nebėra išlikusių trobų.
Stovėdami vos tilpdavo
Tą patį liudija ir kita gyventoja – Antanina Stepanovienė. Ir vaikų buvęs visas klegantis būrys, ir suaugusių gyventojų – tiek, kad per šventes į maldos namus stovėdami vos tilpdavę.
Giedodavo ir vietos sentikių choras. A.Stepanovienė vakarais girdėdavo, kaip moterys dainuodamos eina į repeticijas.
F.Samuilovas prisiminė, kad chore dalyvavo jo sesuo. Bet sentikių giesmės sudėtingos, ne kiekvienas jas sugeba išmokti.
Pašnekovai sakė, kad kažkur turėtų būti nuotraukų su choro dalyvėmis. Bet metai padarė savo – jų neliko nė vienuose namuose.
F.Samuilovo sūnus Anatolijus pasakojo, kad senelis juos, anūkus, vesdavosi į pamaldas. Vaikams iškilmės labai patikdavo, ypač choro giesmės.
„Maldos namuose yra popo krėslas. Mano sesuo Raja labai mėgdavo jame sėdėti“, – pasakojo A.Samuilovas.
Pavogė sentikių ikonas
Kvedariškio maldyklos viduje prabangos – nė ženklo. Priekyje – dirbtiniais gėlių žiedais apkaišytas altorius ir tušti ikonų rėmai. Kas nutiko? Kur sentikių šventųjų atvaizdai?
To paklausta, M.Samuilova susijaudina ir ima pasakoti apie sentikius ištikusią nelaimę – ikonų vagystę.
Vietiniai gyventojai tiksliai nebesuskaičiuoja, kada niekdariai juos nuskriaudė, bet sako, kad prieš kokius 20 metų.
„Anksčiau žmonės bijojo Dievo. Mūsų maldos namai būdavo net nerakinami, niekas į juos nelindo, nė šapelio nepaėmė“, – kalbėjo M.Samuilova.
O šaliai atgavus nepriklausomybę ir ant maldos namų pakabinus spyną, ant langų uždėjus grotas, vagys brutaliai įsibrovė. Automobilį palikę anapus upės, jie pasisavino kelias mažesnes ikonas bei pagrindinę – Švč. Mergelės Marijos.
Viena senutė sentikė plėšikus matė, bet nieko negalėjo padaryti.
„Aš buvau medžiotojas, turėjau šautuvą. Bet negalėjau pakelti ginklo prieš kitą žmogų – religija neleidžia. Jei prieš Dievą kelia ranką, Dievas jiems nedovanos“, – kalbėjo F.Samuilovas.
Ir moterims – iškasta duobė
Tikėjimas sentikiams padėjo išgyventi karo baisumus, ligas ir netektis.
A.Stepanovienei vienas baisiausių gyvenime nutikimų – kai prasidėjus karui vokiečiai surinko kaimo vyrus, išsivarė ir sušaudė. Kodėl? Todėl, kad kaimas – rusų.
„Kai užsimerkiu, iki šiol matau tėvelį stovintį kieme. Apsivilkęs gražiais mėlynais marškiniais“, – atsidūsta A.Stepanovienė.
Kodėl vyrams liepta eiti kartu su vokiečių kareiviais, niekas nenumanė. Juk niekuo neprasikaltę buvo.
Moterys ėjo pažiūrėti, kur jų vyrai išvaryti. Išvydo suklupdytus, surištus.
„Aš su broliuku, įsikibę mamai už sijono, irgi ėjome. Brolis pamatė tėvą ir leidosi bėgte jo link. Laimė, vienas vyras sugavo ir neleido“, – prisiminė A.Stepanovienė.
Tai buvo paskutinis jų susitikimas.
Kad vyrai netrukus buvo sušaudyti ir užkasti bendroje duobėje su žydais, moterys ilgai nežinojo. Bet atėjęs žmogus iš kito kaimo – Pagurių paklausė, ar jos nežinančios, kad duobė – ir joms jau iškasta. Nebūsią jokių trėmimų į Saksoniją, kaip kalbos sklandė, o mirtis nuo kulkos.
Tuomet du senukai dviračiais ar arklio vežimu, A.Stepanovienė nebepamena, vyko į Kauną ieškoti užtarimo. Jiems pavyko – rusų kaimo moterys mirties išvengė.
Vyrų kūnų vokiečiai taip ir neatidavė. Kai bendrą kapą atkasė, žmonės buvo nebeatpažįstami.
Sesuo virto gyvu fakelu
Kvedariškio sentikiai šnekasi rusiškai, bet moka ir lietuviškai. Tuo labiau kad vyresnioji karta tuokėsi tarpusavyje, o jų vaikai šeimas kūrė daugiausia su lietuviais. Tėvai to nedraudė.
A.Stepanovienė ištekėjo už sentikio. Jos pavardė buvo be lietuviškos galūnės. Bet kai buvo keičiami pasai, Stepanova Stepanoviene tapo ne savo noru – taip darbuotojai įrašė, o ji neprieštaravo.
Jos sesuo draugavo su lietuviu, dirbusiu malūne. A.Stepanovienei vyras labai patiko, bet seserį ištiko tragiška nelaimė.
Vieną vakarą ji mezgė megztinį prie žibalinės lempos. Pilant žibalo lempa sprogo, ir skystis išsipylė apliedamas merginą. Plykstelėjusi ugnis merginą pavertė gyvu fakelu. Skausmo apimta ši blaškėsi po kambarį.
A.Stepanovienė pamena, kad gulėdama ant krosnies ji nesuprato, kas įvyko, kol kita sesuo klaikiu balsu sušuko: „Čiupkite ir sukite į antklodes.“
Sesuo labiausiai apdegė krūtinę. Ją, dar gyvą, išvežė į Biržų ligoninę. Vargšė, dar prasikankinusi, užgeso antrą ar trečią dieną.
Likimas lėmė, kad A.Stepanovienei teko palaidoti ir vyrą bei vieną iš trijų dukrų. Kai dukra šventė 50-metį, apie ligą ji neprasitarė. Galbūt ir pati nežinojo.
Iš sielvarto pražilo
Nelaimės neaplenkė ir F.Samuilovo namų. Su žmona jie augino penkis vaikus, bet vienas pateko po žvyrą vežusio sunkvežimio ratais ir žuvo. Vaikui buvo ketveri metai.
Tai įvyko kelyje, vedančiame į kaimą. Kitai dukrai – Rajai buvo pora mėnesių. M.Samuilova pasiguldydavo ją į vežimėlį ir eidavo į kapines. Kasdien. Kone trejus metus.
Sūnus Anatolijus prisiminė, kad tuo metu mamos plaukai pabalo – iš sielvarto moteris visiškai pražilo.
M.Samuilova iki dabar, eidama ar važiuodama pro tragiškąją vietą, prisimena savo nelaimingą vaiką.
Vanduo – iš šulinio ar upės
Kvedariškyje sutiktas Jeremijus Ševekovas gyvena Rokiškyje. Jo žmona Zinaida gimusi, augusi ir prieš ketverius metus palaidota šio kaimo kapinaitėse.
Paklaustas apie sentikių tradicijas ir papročius, J.Ševekovas mini barzdą – jei vaikinas jaučiasi subrendęs šeimai kurti, tai privalantis auginti barzdą. Labai griežtai tradicijų besilaikantis popas nesutiktų bebarzdžio laidoti.
Bene labiausiai kitatikius nustebina vaiko krikštynų apeigos. Kvedariškio maldos namuose taip pat stovi tam skirtas kubilas. Vasara ar žiema, karštis ar speigas – per krikštynas vanduo turi būti iš šulinio arba upės. Jo šildyti šiukštu negalima.
J.Ševekovas juokėsi, kaip kartą sentikiai nusprendė pagudrauti – pripilti kubilą iš vakaro, kad vanduo bent kiek sušiltų. Bet popas liepė vandenį išpilti ir prisemti šviežio.
Korespondentei nustebus, kaipgi negaila vaiko šaldyti, J.Ševekovas vėl šypsojosi: „Gyvenime nė vienas nuo to nesusirgo, nors į kubilą nardinamas triskart ir taip, kad pakaušį vanduo apsemtų.“
Jis prisiminė, kaip į krikštynas atvažiavęs vyras norėjo šias apeigas nufotografuoti, bet nespėjo.
„Gal galima pakartoti?“ – lyg juokais, lyg rimtai paklausė.
Bet popas nesutiko.
M.Samuilova taip pat patvirtino, kad krikštijo savo sirguliuojantį vaiką. Jis šaltame vandenyje ne tik nepasiligojo, bet po šių maudynių greit pasveiko.
Gulsis prie žmonos
J.Ševekovas pasakojo, kad sentikiai savo mirusiuosius laidoja kojomis į kryžių, į Rytus. Kodėl tokia tradicija, jis nežino, bet tai buvo nuo senovės.
Ar tiki, kad mirusieji keliauja į pragarą, skaistyklą arba dangų?
„Galiu taip jums pasakyti – tiki Dievą ar netiki, bet Dievo miškan nevaryk“, – mokino J.Ševekovas.
Jo giminaičiai palaidoti Rokiškio rajone, Juodupėje, bet sau numatęs vietą Kvedariškyje.
„Gulsiuosi prie žmonos, jai gi nuobodu“, – juokavo vyras.
Tuo labiau kad Papilio seniūnija kapines gražiai sutvarko.
Filmą apie sentikių gyvenimą Kvedariškio kaime ir jų chorą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
