Šimtas pamirštų žodžių
„Mes užmirštame savo protėvius. Ar dažnas šeimos palikuonis žino, kas buvo jo seneliai, kaip jie gyveno, kuo džiaugėsi ir kuo buvo nusivylę?“ – sako iš Nevierių kaimo kilusi lietuvių kalbos mokytoja Vanda Narbutaitė-Leščiova, beveik prieš du dešimtmečius parašiusi savo gimtinės istoriją, tačiau iki šiol ją vis pildanti ir pildanti.
V.Leščiova žiemą gyvena Rokiškyje, o kitu metu būna sodyboje Nevieriuose. Ne tėvonijoje, o prieš dešimtmetį įsigytuose namuose, kuriuos su vyru Fiodoru kaip išmanydami gražina.
Susitikti buvusi mokytoja pakviečia ne į miesto namus, o į kaimą. Mes to ir troškome.
Kambaryje krūvos knygų, pačios mokytojos leidinių ir gausybė visokių rankraščių.
V.Leščiova rodo storą šūsnį susegtų lapų su atšviestomis įvairių kaimo buityje naudotų daiktų nuotraukomis – jos dar kartą turėtų papildyti „Nevierių kaimo istoriją“.
Fotografijose yra net etnografijos muziejuose nematytų daiktų, pavyzdžiui, medinė trikojė stovynė dar nevaikštantiems kūdikiams. Daiktas sukonstruotas gan paprastai: viršutinis lankas, į kurį remiasi vaikutis, storai apvyniotas drobe. V.Leščiova sako ir pati tokioje stovynėje pirmus žingsnius žengusi.
Prie kaimo istorijos iliustracijų yra ir kaimo išvietės, ir sovietinio mokinio pažymių knygelė su dvejetais nuotraukos.
Dar prie pasakojimų mokytoja pridėjo ir ypatingą žodynėlį. Jį sudaro senoviniai, tik Nevierių apylinkėse vartoti žodžiai. Tokių mokytoja užrašiusi visą šimtą.
Beldėsi pas visus, kas tik įsileido
Nevierių sodybos seniau ėjo trimis linijomis, vienos glaudėsi iš abiejų kaimo pusių stūksančių Roblių miško ir Salagirio pamiškėse, kitos – erdviose palaukėse, o trečių ūkiai buvo išdėstyti šalia žvyrkelio, taip sudarydami gatvinio kaimo vidurį.
Senas, istoriniuose metraščiuose jau prieš 450 metų minėtas Nevierių kaimas pokariu turėjo pustrečio šimto gyventojų, dabar čia gyvenančių nebepriskaičiuotum ir trisdešimties.
Rinkdama medžiagą knygai V.Leščiova beldėsi į kiekvieno namo duris ir kalbino visus, sutikusius dalytis prisiminimais. Deja, buvo ir tokių, kurie mokytojos neįsileido, trenkė duris prieš nosį be jokio paaiškinimo.
„O kas jau atvėrė duris, tai klojo viską, kas labiausiai ant širdies gulėjo“, – sako mokytoja.
Ji specialiai neuždavinėjo visiems vienodų, iš anksto pasiruoštų klausimų.
Kadangi daug Nevierių senbuvių išsivažinėję, V.Leščiova, surinkusi jų adresus, keliavo po visą Lietuvą, kad galėtų gyvai išklausyti žmonių prisiminimų.
„Pradėjau kalbinti nuo savo mamos Genės Narbutienės, ji buvo perkopusi 90, bet puikiai atsiminė vaikystėje mokėtus eilėraščius ir dainas. Paprašiau, kad ji viską užrašytų, tebeturiu rankraščius“, – pasakojo V.Leščiova. Taip kartu su kaimo istorija gimė dar viena knyga – giminės istorija.
Atsiminė net kiek kas svėrė
Eidama iš kiemo į kiemą ir šnekindama senbuvius V.Leščiova sužinojo visokių įdomybių.
Pasirodo, daug neveriečių su pirmąja emigracijos banga buvo išvykę į Ameriką laimės ieškoti, daugelis užsidirbę grįžo, tada statėsi gražius namus. Amerikon lėkė Andriuškevičių Marcelinas, Groblių Jonas, Kepalų Napalys, Kilų Antanas, Šukių Ignotas ir Juozas, Vingelių Dominykas ir Kostas.
Narbutų Jurgis iš JAV negrįžo. Riaubų Matas anuomet pasiekė ne tik Ameriką, bet ir Afriką.
Kai užgriuvo sovietai ir visus prievarta varė į kolūkius, vienintelė šalia Nevierių kaimo gyvenusi Kancevičių šeima netapo nei kolūkiečiais, nei tarybinio ūkio darbininkais, o liko individualūs valstiečiai. Tai prilygo stebuklui.
Mokytoją labai pradžiugino pokalbis su Kaune gyvenančiu, iš Nevierių kilusiu, inžinerijos mokslus baigusiu 84 metų Alfonsu Grobliu.
„Jis žinojo tokių dalykų, kokių niekas kitas atminty nesaugojo: kas daugiausia svėrė, kas buvo stipriausias. Jo arkliukas – karo tema, tai tiek visko pripasakojo. Dar pasakė, kad lankė pradinę Vabolių mokyklą, o ne Nevierių. Esą pats kaimo pavadinimas Nevieriai, sulietuvinus skambėtų kaip „netikintys“, nepatiko dvasininkijai. Prie vokiečių kaimas vadintas Žvygiais – pagal netoliese tekančio Žvygupio vardą, o paskui vėl buvo sugrįžta prie senojo pavadinimo“, – pasakojo V.Leščiova.
Vilkas užnešė pasiutligę
A.Groblys dar pasakojo, kad vokiečių laikais, kai kūrėsi Plechavičiaus rinktinė, buvo valdžios įpareigojimas kaimo vyrams su lazdomis budėti naktimis prie vieškelio, kad sovietų partizanai nepraeitų.
Be to, kiekvienas kiemas turėjo prievolę prižiūrėti jam paskirtą vieškelio atkarpą – ją žvyruoti, valyti griovius.
Antanas Trumpickas išsaugojo komplektus senų Amerikoje leistų „Keleivio“ ir „Draugo“ laikraščių, o J.Narbutas – kelis pakus įrištų senų „Lietuvos žinių“, norintiems duodavo pavartyti.
Netikėtas kaimui įvykis buvo, kai į A.Groblio sodybą užklydo pasiutęs vilkas ir užpuolė gyvulius. Šeimos nariai jį nugalabijo, bet buvo apdraskyti, paskui ilgai ir sunkiai gydėsi nuo pasiutligės. Bet nenumirė!
Į knygą mokytoja užrašė ir juokingą, bet tikrą situaciją, kaip kaimo vyrai gelbėjosi nuo monotoniško šeimyninio sekso.
Vienas pasidalijo patirtimi, kaip paįvairinti vedybinio guolio reikalus. Pasakojo taip darąs: atsigula prie žmonos šono, o po kurio laiko strykt – ir pro duris. Tada prie lango ir baladojasi tol, kol žmona atidaro. Tada pro langą ropščiasi pas ją į vidų – kaip jaunystėje. Esą po tokio „sporto“ santykiai atsinaujina.
Daug prisiminimų apie karo baisumus
Knygon sugulė tikri pasakojimai apie laiką, kai vokiečiai traukėsi ir artėjo rusų frontas. Per Nevierius riedėjo besitraukiančiųjų su vokiečiais vežimų kolonos. Iš Nevierių niekas su vokiečiais nebėgo, nebuvo baltaraiščių, niekas nedalyvavo žydų egzekucijose.
Girdėdavosi, kad apylinkėse kai kas parsigabena žydų turto, baldų. Jautėsi vieningas to smerkimas.
„Tada jokių vokiečių Kamajuose ir kituose miesteliuose nebuvo, su žydais „tvarkėsi“ ir jų turtą dalijosi vietiniai“, – mokytoja užrašė ir tokius skaudžius liudijimus.
Artėjant frontui nevieriškiai netoli sodybų kasė bunkerius, prisiruošė maisto atsargų, duobėse suslėpė vertingiausius daiktus, grūdus. Trobos stovėjo tuščios. Išvažiuodami vokiečiai padegė porą trobų.
Į kaimą įžygiavę rusai kūrėsi šalia kelio esančiose trobose, jų šeimininkams likdavo tik žeminės. Narbutų seklyčioje įsikūrė ligoninė su operacine. Gydytojai teikė medicininę pagalbą ir kaimo gyventojams, tai žmonėms buvo didelis įvykis, nes iki tol važiuoti pas daktarą tekdavę į Kamajus ar Rokiškį.
Taigi frontas per kaimą persirito be skaudžių pasekmių, tačiau sulig rusų atėjimu prasidėjo baisiausias laikas. Jaunus vyrus šaukė į raudonąją armiją. Ką tiems daryt? Žūti, slapstytis? Ėjo į partizanus. Tada ėmė siautėti stribai. Kamajuose guldydavo į eiles sušaudytus ir nukankintus miško brolius.
„Vakarais ateidavo miškiniai, ne iš mūsų kaimo. Užtemdom langus, mama ant stalo deda kumpio, duonos, butelį. Neduok Dieve, jei dabar užeitų stribai! Brolis kinko arklį į plačias roges, jos nakties gūdumoje šliuožia į mišką. Dieną stribai ieško brolio, eina išsirikiavę vorom, priekin šautuvus atkišę. Aš žviegdama bėgu laukais...“ – toks buvo dabar jau mirusios Birutės Vikertienės pasakojimas.
Vieno reido metu jos brolį stribai suėmė, dešimčiai metų ištrėmė į Sibirą, mama nuo sukrėtimų mirė.
Turėjo gausybę mokinių
Legendinė Nevierių kaimo siuvėja Stefa Vingelienė, gebėjusi nuo galvos iki kojų apsiūti vyrus ir moteris, kaimo istorijai irgi turėjo ką pasakyti apie baisųjį karo laiką.
Kažkas ją įskundė, kad „miško broliams“ nešė maistą ir platino jų lapelius. S.Vingelienę uždarė į Rokiškio kalėjimą.
„Naktimis tardė, neleido miegoti, atsilošti, pasilenkti, atsiremti, šerdavo per smakrą. Liepė plauti kruvinas sienas ir grindis. Reikalavo vardinti visus žinomus partizanus. Išvardinau 17 mirusiųjų. Pavyko išsigelbėti. Namuose valgyt nėra, šalta, neįmanoma miegoti, pilna utėlių, žada vežti į Sibirą. Tokie buvo komunistai“, – pasakojo ji.
Talentinga ir be galo darbšti siuvėja dažnai dirbdavo iki 3 valandos nakties.
Per visą gyvenimą ji išmokė 34 siuvėjas.
S.Vingelienė mirė prieš kelerius metus, sulaukusi garbaus amžiaus, pas savo sūnų Panevėžyje. Amžinojo poilsio ji atgulė Nevierių kapinaitėse.