Užpuolė ir kinivarpos
Du dešimtmečius į Alizavą iš visos Lietuvos suvažiuodavo Glemžų pavardę turintys žmonės. Ne visi jie yra giminystės ryšiais susaistyti, tiesiog tie, kurių tėvų ar protėvių šaknys kadaise buvę suleistos į Alizavos žemę.
Visus Glemžas savotiškai vienijo kultūros centro patalpose buvęs vietinis muziejėlis „Glemžų seklyčia“. Eksponatai jam buvo surinkti važinėjant po aplinkinius kaimus. Daugiausia senovinių daiktų atidavė įvairiose vietovėse gyvenantys Glemžos.
Pernai muziejaus neliko, eksponatus priglaudė Kupiškio etnografijos muziejus.
„Glemžų seklyčią“ likviduoti teko dėl nebetinkamų patalpų. Jos buvo kultūros centro antrame aukšte, daug metų nešildomos, supuvusiais langų rėmais, per kuriuos vidun ne tik vėjas pūsdavo, bet ir prilydavo. Senovinės nuotraukos išbluko, medinius daiktus užpuolė kinivarpos, geležiniai rakandai ėmė trupėti.
„Kai išvežė viską, negalėjau sulaikyti ašarų“, – sakė viena iš „Glemžų seklyčios“ įkūrėjų Jolanta Užusienienė.
Kupiškio muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Giedrė Zuozienė sakė, kad daugelis eksponatų dabar laukia restauracijos, nes yra gan prastos būklės. Dalis rakandų po specialaus apdirbimo konservantais keliaus į Adomo Petrausko muziejų Uoginiuose.
Geldą dovanojo apgailėdama
Potraukį senienoms J.Užsusienienė jautė nuo vaikystės. Mokykliniais metais mokytoja rašydavo penketą, jei atneši kokį seną rakandą, tad Jolanta pasikinkydavo senelio arklį ir leisdavosi į paieškas per kaimus.
Jau dirbdama kultūros centre ji prisiminė buvusią aistrą, pasitarė su mama Irena Meiluviene, tuomet kultūros centro direktore, kad galėtų atidaryti senų daiktų muziejų.
Įkalbėjo arklį turėjusią Danutę Vasiliauskienę leistis kartu į žygį. Moterys apvažiavo Kalnagalius, Zasinyčius, Kuokiškį, Gliaudelius, Girsteikius, Prūsagalius, Repeniškį ir kitus aplinkinius kaimus.
„Kur besi pirštu – vis Glemžos. Iš tų žmonių daugiausia daiktų ir gavom“, – juokiasi J.Užusienienė. Taigi nereikėję nė sukti galvos, kaip pavadinti muziejų.
Per kelias ekspedicijas entuziastės parsigabeno senovinę lovą, stalą, komodą, kėdžių, raižiniais puoštą ąžuolinę spintą, audimo stakles, daug puodynių, apipintų butelių, žibalinių lempų, anglimis kūrenamų lygintuvų, kultuvių, spragilų, bamblių miltams laikyti, slidžių, naščių ir kitokių buities rakandų. Žmonės dovanojo maldaknyges ir rankomis siūtus senovinius drabužius, austus užtiesalus ir raštuotus rankšluosčius.
„Suskilusią geldą močiutė atidavė apgailėdama, mat sakė, kad beveik suaugę anūkai žiemą ja nuo kalno tebečiužinėja“, – prisimena J.Užusienienė.
Mokėsi aukšto lygio siuvykloje
J.Užusienienė kiekvieną eksponatą registravo į knygą, pažymėjo ir tai, ką žmogus apie tą daiktą pasakojo.
Kaimo muziejuje atsidūrė 1913 metais pradėta „kriaučiaus“ knyga – pribraižyta lekalų ir įvairių drabužiams pagražinti skirtų detalių.
Kupiškio muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Giedrė Zuozienė sakė, kad tie siuvėjo užrašai yra gan retas ir vertingas eksponatas. Matyti, kad kažkoks siuvėjas ar siuvėja iš Alizavos apylinkių mokėsi Varšuvoje, aukšto lygio siuvykloje, aiškiai priklausiusioje lietuvei Paulinai Wenskus.
Kitą retenybę, garsios vokiečio Gustavo Bekerio firmos laikrodį, „Glemžų seklyčiai“ padovanojo Biochemijos universiteto profesorius Antanas Glemža.
Daug eksponatų kuriamam kaimo muziejui atsiuntė Kėdainiuose gyvenanti Otilija Glemžaitė.
Alizavietis Povilas Glemža padovanojo daug paties tapytų paveikslų.
Kai visa buvo sudėliota, J.Užusienienė sumanė muziejaus atidarymo proga į Alizavą sukviesti po visą šalį išsimėčiusius Glemžas.
Pirmasis susitikimas įvyko 1998 metais. Glemžų suvažiavo gausiai, į knygą užsiregistravo 41 žmogus, bet dažnas atvyko su antra puse ar net keliais giminaičiais.
Pagerbė poetės partizanės atminimą
„Vyresniuosius, kad ir ne gimines, vienijo tremtys ir partizanų prisiminimai. O buvo ir taip, kad, regis, ne giminės, o išsikalbėjus paaiškėjo, jog kelintoj kartoj vis dėlto giminiuotasi“, – sakė J.Užusienienė.
Po metų Glemžos į Alizavą rinkosi paminėti poetės ir partizanės Dianos Glemžaitės 50-ųjų mirties metinių.
Partizanės Dianos tėvai kurį laiką gyveno netoli Alizavos esančioje Palėvenėlėje, Diana tuomet mokėsi Kupiškio gimnazijoje, paskui įstojo į Filologijos fakultetą Kauno Vytauto Didžiojo universitete, dar lankė ir Kauno taikomosios dailės institutą, mokėsi piešti ir tapyti.
Karo pabaigoje D.Glemžaitės tėvus, brolius ir seserį ištrėmė į Sibirą.
Dar studijuodama mergina užmezgė ryšius su partizanais, o po tėvų tremties pajutusi, kad irgi yra persekiojama, Paliko Kauną ir pasitraukė į mišką.
D.Glemžaitė partizanavo Palėvenėlės, Alizavos, Pandėlio apylinkėse. 1948 metais ji ištekėjo už partizano Juozo Bulovo.
Apdovanota Vyčio kryžiumi
Partizanaudama D.Glemžaitė rašė eilėraščius. Jie buvo skelbiami partizanų spaudoje ir žmonių perduodami iš lūpų į lūpas. Daugelis jos eilėraščių virto partizanų dainomis.
Šiais laikais keletą dainų pagal D.Glemžaitės žodžius atlieka Aistė Smilgevičiūtė ir grupė „Skylė“.
Išlikusi poetės kūryba paskelbta 1994 metais išleistoje knygoje „Mes mokėsim numirt“.
1949-aisiais literatė dar pati spėjo parengti rankraštinį rinkinį „Penktieji laisvės kovų metai“. Tų pačių metų rudenį ji kartu su vyru pasitraukė į Rokiškio pusę, kur miške tarp Žiobiškio ir Juodupės buvo įrengtas bunkeris.
Į partizanų gretas įsiskverbė sovietams tarnavęs išdavikas. Bunkeris buvo susprogdintas, žuvo visi jame buvę partizanai, tarp jų ir poetė D.Glemžaitė su vyru.
Jau Nepriklausomybės metais partizanų žūties vietoje pastatytas atminimo ženklas, o D.Glemžaitė po mirties apdovanota Vyčio kryžiumi.
Trys seserys rinko eksponatus
Pasak J.Užusienienės, aplink Alizavą gyvenę Glemžos ne tik plačiai paskleidė savo pavardę, tarp jų būta ir yra gan garsių, savo kraštui visokeriopai nusipelniusių žmonių.
Iš Auliškio kaimo kilęs partizanės D.Glemžaitės dėdė Jonas Glemža tarpukario Lietuvoje buvo garsus ekonomistas, dirbo pienininkystės, kooperacijos akcinėse bendrovėse, buvo „Lietūkio“ pienininkystės skyriaus vedėjas, „Pienocentro“ valdybos pirmininkas ir direktorius. J.Glemžos iniciatyva daugelyje Lietuvos miestelių ir kaimų pastatytos naujos pieninės.
Artėjant rusų frontui jis pasitraukė į Vokietiją, ten pasižymėjo steigiant lietuvių pabėgėlių stovyklas, organizuojant Vokietijos lietuvių bendruomenę.
Seserys Glemžaitės – Elvyra, Mikalina ir Stefanija neįkainojamai nusipelnė Kupiškio kraštui – didžioji dalis Kupiškio etnografijos muziejaus eksponatų yra jų surinkti, tad seseris galima laikyti šio muziejaus įkūrėjomis.
Uždarius seklyčią nebeliko ir įkvėpimo
„Daugelis Glemžų garbaus amžiaus, ligoti, jau sunku atvažiuoti. Iš pradžių visi rinkosi su dideliu užsidegimu, o dabar nebėra kas sieja“, – apgailestauja J.Užusienienė dėl mirštančios gražios tradicijos.
Per pirmuosius susitikimus visi Glemžos eidavo į bažnyčios šventorių pagerbti žuvusiųjų partizanaujant ir tremtyje. Tuose sąrašuose pratisai mirga Glemžų pavardė.
Atgavus Nepriklausomybę visa Alizavos apylinkė susidėjo ir užsakė paminklinius akmenis, kiekviename buvo iškaltos žuvusiųjų pavardės. Visi tie juodo marmuro luitai su užrašais buvo sumūryti į vieną paminklą. Jį statė patys kaimo vyrai: Algis Glemža, Petras Trainys, Bronius Kučinskas, Apolis Glemža ir Leonas Vickus.
Ne visi tuokart spėjo savo artimuosius įamžinti, tad po kurio laiko buvo atidengta dar viena atminimo lenta su žuvusiųjų sąrašo tęsiniu.
Pastarąjį kartą Glemžos gausiai suvažiavo, kai buvęs partizanas Juozas Jankauskas už savo lėšas šalia bažnyčios pastatė paminklą partizanų žūčiai atminti.
Alizaviečiai nori tikėti, kad tai nebuvo paskutinis Glemžų suvažiavimas.
