Skaudi lemtis nedavė ramybės
Mūrinės Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios viduje tikinčiųjų žvilgsnius traukia ne tik šventųjų paveikslai, sakralinės relikvijos, bet ir prie vieno iš altorių ant sienos pritvirtinta memorialinė lenta su užrašu „Kunigas – kankinys“.
Ji skirta čia nuo 1949 metų pavasario iki 1950-ųjų rugsėjo pabaigos tarnavusiam dvasininkui Boleslovui Beinoravičiui atminti.
„Ši bažnyčia buvo jo paskutinė stotelė“, – paaiškino devintą dešimtį einantis vietos šviesuolis Stasys Aleliūnas.
2011 metų sausio 13-ąją jo rūpesčiu buvo įamžintas B.Beinoravičiaus atminimas. Po kunigo mirties jau buvo praėję 60 metų.
B.Beinoravičius sovietų buvo apšauktas liaudies priešu ir nukankintas Lukiškių kalėjime.
S.Aleliūnui ilgą laiką nedavė ramybės tragiškas šio Lietuvos laisvei pasišventusio dvasininko likimas. Jo žiniomis, 1950-ųjų rugsėjį vyko balsavimas. Kokie rinkimai tuomet vyko, jau nebeaišku, bet juose dalyvauti buvo visiems privalu.
Į Velykius atvyko balsavimo organizatoriai, lydimi „liaudies gynėjų“. Jie sužinojo, kad tarp neatėjusių balsuoti buvo ir klebonas. Tuoj pas jį prisistatė ir pareikalavo pasiaiškinti. Dvasininkas esą atsakęs, kad nuo užsispyrimo vaistų nėra. B.Beinoravičius buvo suimtas ir įkalintas Lukiškėse, ten po trijų mėnesių ir nukankintas.
Kleboną išdavė globotinis
Gūdžiais Stalino laikais žmonės būdavo lengva ranka siunčiami myriop, tad S.Aleliūnas nesistebi, kad buvo greitai susidorota su nepaklusniu dvasininku.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinkta medžiaga atskleidžia daugiau kunigo žūties aplinkybių. Pasirodo, tuometės represinės struktūros buvo sudariusios didelį kunigo tariamų nusikaltimų sovietinei santvarkai sąrašą. Bet labiausiai pribloškia, kad sovietiniams budeliams dvasininką išdavė jo globotas ir nuo sovietinės armijos slėptas jaunuolis.
Minėto centro duomenimis, B.Beinoravičiaus globotas asmuo davė prieš jį parodymus. Saugumiečiams jis pasakojo, kad pas kunigą kelis kartus per mėnesį lankydavosi partizanai, jiems dvasininkas duodavo maisto, pinigų. Jaunuolis teigė, kad kunigas buvo nusiteikęs prieš sovietų valdžią ir kad klebonas jį suagitavo neiti tarnauti į sovietų armiją.
Šių parodymų jis neatsisakė ir kitos apklausos metu, kai buvo paklaustas, ar tikrai patvirtina tai, ką yra pasakęs.
Tačiau B.Beinoravičiaus globotinis prašė tardytojo nerengti akistatos su dvasininku. Sakė, kad jam būsią nepatogu duoti prieš jį parodymus šiam girdint.
Klebonas gynėsi, kad jaunuolis sako netiesą, tačiau pastarojo parodymai buvo įtraukti į kaltinamąjį aktą.
Kaip nurodė Gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojas Gintaras Šidlauskas, dvasininkas buvo apkaltintas tuo, kad 1941-aisiais bendradarbiavo su sukilėliais, kovojusiais prieš sovietinį-partinį aktyvą, 1944–1946 metais slėpė bei maitino nelegaliai gyvenantį ir nuo mobilizacijos į okupacinę armiją besislapstantį asmenį, t. y. minėtą jaunuolį. Baigiantis karui esą dvasininkas užmezgė ryšį su partizanų būriu. Kelerius metus partizanus priimdavo savo namuose, rėmė juos maistu, pinigais, sutuokė partizaną ir ryšininkę, aukojo šv. Mišias už žuvusius partizanus.
1951 metų sausio 29-ąją kunigas B.Beinoravičius mirė dar iki teismo Vilniuje, Lukiškių kalėjime.
G.Šidlauskas neatmeta, kad dvasininko globotas jaunuolis buvo priverstas duoti parodymus prieš savo geradarį. Kita vertus, tardytojai galėjo ir suklastoti jo parodymus. Viena aišku, kad B.Beinoravičius buvo tvirtų pažiūrų, suvokė, kokį blogį Lietuvai nešė užkariautojai sovietai.
Gyventojų genocido ir rezistencijos centras neturi informacijos, kur palaidotas šis kankinys. Tarp Tuskulėnų aukų jo pavardės nėra.
Žmonės labai gailėjo
S.Aleliūnas pasakojo spėjęs pakalbinti vietos senolius, kurie pažinojo ar prisiminė nuo Anykščių kilusį kunigą B.Beinoravičių. Dabar jų nebėra tarp gyvųjų. Visi kunigą minėjo tik geru žodžiu.
Vyresniosios kartos gyventojai jam pasakojo, kad septintą dešimtį bebaigiąs dvasininkas buvo paprastas, šiltas, mėgstantis bendrauti žmogus. Jis nesunkiai rasdavo bendrą kalbą ir su jaunu, ir su senu, guosdavo žmones bėdoje. Sunkiais pokario metais klebonas stengėsi, kad parapijiečiai vieni su kitais elgtųsi broliškai, nenešiotų širdyje pykčio.
S.Aleliūnui vienas iš jų puse lūpų užsiminė girdėjęs, kad B.Beinoravičius palaikė ryšius su partizanais, turėjo globotinį, tačiau papasakoti ką nors daugiau apie tai negalėjo, nes tiesiog neturėjo informacijos.
„Velykiuose B.Beinoravičius trumpai tebuvo. Jeigu ir palaikė ryšius su partizanais, tai, suprantama, niekam apie tai nepasakojo. Todėl žmonės minėtų aplinkybių nelabai ir žinojo“, – mano S.Aleliūnas.
Pasak pašnekovo, sužinoję apie klebono mirtį Velykių parapijos gyventojai labai išgyveno ir jo gailėjo.
Paauglį sujaudino pamokslas
S.Aleliūnas ir pats prisimena kunigą, kadangi buvo jau ne mažas, keliolikos metų.
Jis su tėvais, dviem broliais ir seserimi gyveno vienkiemyje, visai netoli Velykių. S.Aleliūno tėvas buvo zakristijonas, giedojo bažnyčios chore. Vakarais suklupusi šeima kalbėdavo rožančių, dažnai lankydavosi bažnyčioje.
Paaugliui labai įstrigo klebono pamokslas apie tai, kaip vaikas, sulaužęs tėvų dovanotą žaislą, labai sielojosi ir verkė.
„Tada man net šiurpas per nugarą nuėjo. Pagalvojau, kad jis aiškiaregys. Aš juk lygiai taip pat raudojau, kai sudaužiau tėvo nupirktą molinę švilpynę“, – pasakojo vyras.
Vėliau, jau suaugęs, S.Aleliūnas suprato, kad dvasininkas tiesiog buvo geras psichologas.
„Bet didžioji jo aiškiaregystė vis dėlto išsipildė – Lietuva tapo laisva“, – džiaugėsi mano pašnekovas.
