Pilkapyno – jokio ženklo
Rokiškio rajone, Jūžintų seniūnijoje, nusidriekęs Norkūnų kaimas žymus į Kultūros vertybių registrą įtrauktu pilkapynu. Tik kaip jį rasti, kai niekur – jokių ženklų, jokių rodyklių?
Švelnią rudens dieną korespondentams važiuojant į Norkūnus, laukuose prie pat kelio suklega baltų paukščių pulkas. Pajutę žmonių dėmesį jie krypuoja lauku tolyn. O jau klegėjimas! Veikiausiai ten gulbės giesmininkės.
Į kaimą korespondentus lydinti Elena Burdinavičienė nustebusi ir sužavėta ne mažiau už korespondentus.
„Tiek metų čia gyventa, šituo keliu tiek vaikščiota ir važinėta, o tokio grožio nebuvau regėjusi“, – šypsojosi moteris.
E.Burdinavičienė parodo takelį, kuriuo turėtume prieiti pilkapyną, bet jai pačiai – per tolimas atstumas, tuo labiau kad tiesiai per laukus, be jokio tako.
Pakeliui išvystame sodybą, apgriuvusį molinį tvartą. Žingsniuojame miško link, tikėdamiesi kokio aiškaus ženklo, kuris žymėtų pilkapyną. Gal akmenų krūvos, o gal medelių.
Bet pulkais augantys medeliai, kiek betikrinome, – tikrai ne tai, ko ieškome.
Miškas slepia pilkapį
Nusprendžiame, kad miške pilkapių nerasime. Greičiausiai jau praėjome? Grįždami nusprendžiame pasidairyti po krūmokšnius šalia tvarto.
Čia randame didžiulių akmenų, kryžių, antkapį. Pilkapynai buvo išdraskyti, akmenys išvartyti. Išeitų, kad pagaliau suradome?
Deja, sugrįžę išsiaiškiname, kad tai buvo senosios kaimo kapinaitės. Senieji gyventojai svajojo jas sutvarkyti, bet darbo būtų daug.
Iki pilkapyno reikėjo eiti tolyn į pietų pusę, maždaug kilometrą miškų link. Mes taip ir ėjome – rapsais apsėtais laukais, bet veltui tikėjomės išvysti aiškų ženklą. Kaip patikino buvę norkūniečiai, tiksliai nežinant vietos rasti pilkapyną neįmanoma. Paaiškėjo, kad buvo galima važiuoti iš kitos pusės.
Miškas rudens apipiltas ryškiomis spalvomis. Vėliau išsiaiškinome, kad tarp medžių jis slepia pilkapį.
O netoliese, dirbamame lauke, cementinis stulpas žymi čia buvus senovinį pilkapyną. Būta ne vieno pilkapio, o visa jų sankaupa. Neabejotinai tai yra archeologinės reikšmės paminklas.
Dabar galima tik mintyse įsivaizduoti, kaip senovėje atrodė pilkapynas, sudarytas iš didžiulių akmenų vainikų.
Pateko į dėdės žemę
Buvęs norkūnietis, dabar Lašuose gyvenantis Pranas Gasiūnas labai gerai atsimena kaimo pilkapyną. Mat anuomet tas pilkapynas pateko į jo dėdės žemę.
Žemdirbys aplink apardavo, o vietą, kur kadaise buvo žmonės laidojami, apeidavo.
Bet taip elgėsi toli gražu ne visi, ką jau kalbėti apie sovietmetį. Vos tik archeologai surinko žmonių kaulus, kolūkis suvarė traktorius ir išsivežė didžiausius akmenis. Tik sulaukus pagrasinimo iš specialistų, liautasi pilkapius naikinti.
„Pilkapynas buvo ne ant kalnelio, o lygioje dirvoje, kažin ar beįmanoma jį rasti. Bet pamenu, kad puikiai matėsi akmenų vainikai. Į vieną pilkapį buvo palaidota po keturis kūnus“, – pasakojo P.Gasiūnas.
Vėliau jo dėdė išsikėlė, žemę pardavė. Sodybos nė žymės neliko.
P.Gasiūnas pamena, kaip pilkapyną tyrinėjo archeologai. Ką šie surado, tą atidavė Rokiškio krašto muziejui. Bet dalyje pilkapių jau buvo pasidarbavę lobių ieškotojai. Tik bėda, kad juos ta kone šventa vieta masino ne moksliniais, o savanaudiškais tikslais – tad kaip išdraskydavo, taip ir palikdavo.
Stebėjosi didžiuliais kaulais
Penkias knygas apie gimtinę ir savo gyvenimą parašęs sostinėje gyvenantis Antanas Puriuškis prisiminė dviejų vyriokų pasakojimą, kaip jie ėjo į pilkapyną kasinėti. Greičiausiai tikėjosi monetų rasti.
Bet abu jau mirę, todėl nebeįmanoma paklausti, juokavo jiedu tąkart ar rimtai kalbėjo.
Kupiškio rajone, Noriūnuose, gyvenanti norkūnietė Aldona Ramanauskienė pasakojo, kad jos brolis puikiai prisiminė, kaip archeologai kasinėjo pilkapyną 1948 metais.
„Broliui buvo apie aštuonerius metus. Jis prisiminė, kaip į mūsų klėtį nešė žmonių kaulus ir dėliojo į dėžes tarp skiedrų. Žmonės turėjo būti labai aukšti, nes brolis stebėjosi, kad jų kaulai baisiai dideli“, – pasakojo A.Ramanauskienė. Vaikui pagal jo amžių tiesiog taip galėjo atrodyti.
Krašto muziejuje buvo ir jos dėdės Antano Uldukio nuotrauka. Jis stovėjo pilkapyno fone.
A.Ramanauskienė vienintelė iš daugelio kalbintų gyventojų, seniūnijos darbuotojų, kuri ne per seniausiai lankėsi Norkūnų pilkapyne ir žino, kaip jį pasiekti.
Pilkapis – supiltas kapas
Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriui vadovaujantis Giedrius Kujelis pasakojo, kad pilkapiai – supilti kapai – buvo būdingi visam sėlių kraštui. Iš akmenų suridendavo vainikus, centre palaidodavo svarbiausią pagal statusą žmogų. Ant jo supildavo iki pusantro metro kapo. Kitus mirusiuosius laidodavo aplink.
Susidaręs vainikas galėjo būti apie penkis metrus skersmens.
XX amžiaus pirmojoje pusėje Norkūnuose būta apie 50 pilkapių. Bet iki 1949 metų buvo likę vos septyniolika.
Dar 1907 metais Norkūnų pilkapyną Audros upelio kairiajame krante, slėnio pakraštyje, tyrinėjo Juozas Žiogas. Ką rado – neaišku. Vėliau dirbo Rokiškio kraštotyros muziejus, vadovaujamas Alfonso Krasausko, Stasio Juodelio. Paskutiniai kasinėjimai vyko 1970 metais.
S.Juodelis ištyrė aštuonis apardytus pilkapius, viename iš jų aptiko keturias kapavietes su 5–6 amžiaus įkapėmis. Penki pilkapiai buvo visiškai suardyti.
„Pagal ataskaitas matyti, kad daug pilkapių buvo suniokota. Laimė, pavyko rasti ir tvarkingų, neliestų“, – pasakojo muziejininkas.
Pilkapyne nėra lankęsi
Krašto muziejuje dirbanti Lina Daščiorienė parodė archeologo S.Juodelio ranka tvarkingai rašytas ir susegtas darbų ataskaitas, dienoraščius. Taip pat – ir brėžinius, radinių piešinius, kasinėjimų schemas.
L.Daščiorienė vardijo, kad radinių iš Norkūnų pilkapyno nedaug: šeši geležiniai kirveliai, tiek pat ietigalių, dvi antkaklės, keturi peiliai. Apyrankė, žalvarinis dirbinys, sagė.
Muziejininkai prisipažino, kad jie galintys parodyti tik tai, kas yra ekspozicijoje. Bet išsamiau papasakoti galėtų tik specialistas, bet su archeologija susijusio darbuotojo muziejuje nėra.
Niekas iš muziejininkų nėra lankęsis Norkūnų pilkapyne, todėl nuotraukų irgi nerado.
Vadinasi, neaišku, ar pilkapynas vis dar neužartas? O gal jis sunaikintas?
Paprašytas tai išsiaiškinti, G.Kujelis susisiekė su paveldosaugos specialiste Audrone Gavėniene. Ji paaiškino, kad reikia ieškoti Kultūros vertybių registre. Ten pat yra ir nuotraukos.
Zuja juodieji archeologai
Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyriui vadovaujantis Arūnas Umbrasas patvirtino, kad į Kultūros vertybių registrą įtraukti du objektai Norkūnuose – pilkapis ir pilkapynas.
„Įvairaus amžiaus pilkapiai yra vertybė. Daugelis jų registruoti, bet dalis – sunaikinti ar savaime sunykę“, – aiškino panevėžietis.
Ieškant pilkapių ne visuomet pavyksta rasti akmenų vainikus. Jie būna išdraskyti arba akmenys samanomis apaugę, dar reikia gerokai pakapstyti.
Norkūnų kaimo pilkapynas – dirbamame lauke, todėl sovietmečiu gerokai nukentėjo. Mat dirbant žemę buvo kliuvinys.
A.Umbrasas aiškino, kad akmenų sankaupas aptikę archeologai ima jas tyrinėti, o suradus kapaviečių vietovė tampa saugotina. Ji turi būti pažymima riboženkliais. Ūkinė veikla joje draudžiama.
Pilkapiai masina ir vadinamuosius juoduosius archeologus. Šie vagia viską, ką pilkapiuose randa. Vargu ar įmanoma aptikti ką vertingo, bet pilkapiams labai pakenkia.
Filmą apie Norkūnų kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
Prierašai po nuotraukomis:
1. Užrašas „Lietuvos TSR Norkūnų pilkapiai“ byloja, kad žymuo statytas gūdžiu sovietmečiu, o atnaujintas nebuvo.
2. G.Kujelis apgailestavo, kad daugelį pilkapių išdraskė lobių ieškotojai.
3. L.Daščiorienė rodė archeologo S.Juodelio dienoraščius, rašytus kasinėjant pilkapyną.
4. Krašto muziejaus ekspozicijoje – radiniai iš Rokiškio rajono pilkapynų.
5. Archeologams pavyko aptikti nemažai ietigalių, kirvukų.
6. E.Burdinavičienė prisiminė, kad senieji Norkūnų gyventojai svajojo sutvarkyti senąsias kaimo kapines.
7. Senosiose kapinėse, kaip ir pilkapiuose, daug didžiulių akmenų.
8. Pasviręs kryžius kadaise buvo kapinaičių centras.
9. Pakeliui į Norkūnų kaimą klega gražuolių paukščių, greičiausiai gulbių giesmininkių, pulkas. A.Švelnos nuotr.
