P.Tarutis mokėsi Šilų mokykloje, vasaromis piemenavo. Ūgtelėjęs išvažiavo uždarbiauti į Žemaitiją.
Gavo pagalbinio darbininko vietą Klaipėdoje gastroliavusiame latvių cirke, ten ir išmoko akrobatikos, žongliravimo bei kardų rijimo numerių.
Lietuvai tapus nepriklausomai, būdamas tik 17-os, užsirašė į Lietuvos kariuomenę savanoriu, dalyvavo kovose vaduojant Panevėžį nuo bolševikų.
1924 metais P.Tarutis išvažiavo mokytis ir tobulinti savo cirko meno į Vokietiją. Kelerius metus gastroliavo viename iš Vokietijos cirkų. Ten 1928-aisiais vokiečių publiką P.Tarutis nustebino pagarsėjusiu triuku: keturias valandas išbuvo karste užkastas žemėje, dviejų metrų gylyje. Už šį originalų numerį artistas buvo apdovanotas pirmo laipsnio sidabro medaliu.
Į Lietuvą grįžo 1929 metais ir kartu su bendraminčiu Pranu Gudausku įkūrė cirką „Aušra“.
Kai vedė, paliko „Aušrą“ ir kartu su žmona įkūrė savo cirką „Kongo“.
1937-aisiais P.Tarutis Panevėžyje įkūrė cirko studiją, kurioje mokė jaunimą cirko meno.
Sovietams okupavus Lietuvą P.Taručio cirkas buvo nacionalizuotas, artistai išvaikyti, atimtas visas vertingas rekvizitas ir žvėrys. Pats P.Tarutis už įtariamus ryšius su partizanais ištremtas į Sibirą, ten kalėjo Vorkutos lageryje.
Grįžęs iš tremties P.Tarutis dar kurį laiką rengė pasirodymus tik su savo šeima – žmona bei dukra ir per didelį vargą iš Kauno zoologijos sodo atgautomis dviem beždžionėmis.
Šeimos cirko gastrolės visiškai nutrūko, kai dukra baigė vidurinę ir išvažiavo mokytis.
P.Tarutis mirė 1973 metais Šiluose, ten ir palaidotas.