Cerkvę perėmė katalikai
Prieš kelis šimtus metų garsas apie Surdegio kaimą buvo toli pasklidęs.
Čia gyveno stačiatikių vienuoliai. Jų vienuolynas buvo žinomiausias Pabaltijyje, dėl stebuklingos Dievo motinos ikonos čia plūdo maldininkai, o ir pirkliai važiuodavo įsigyti vienuolių auginamų sodo bei daržo gėrybių.
Anų laikų šurmulio dabar – nė kvapo.
Stačiatikių cerkvė užleista katalikams ir dabar vadinama Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia.
Maldos namus mums atrakina jau daug metų juos prižiūrinti 93 metų Stanislava Keževičienė.
Moteris kaip įmanydama rūpinasi interjeru ir teritorija: kai ką perdažo, kai ką suklijuoja, jei reikia, ir iš gipso nulipdo.
S.Keževičienė jaučia turinti menininko gyslelę, moka net kumeliukus nulipdyti. Ir automobilį dar vairuoja, vyresnio amžiaus surdegiečius pavėžėja pas daktarą ar į parduotuvę.
Kunigas davė pylos, kad „maliavojo“
Bažnyčioje prie įėjimo moteris rodo Nukryžiuotąjį. Dar sovietmečiu jai įdavė maišą, kad užkastų, o tame maiše buvo Kristaus skulptūra – visai sutrupėjusi. Ji anksčiau kabėjo virš altoriaus, bet medinis kryžius supuvo, gipsinė mūka krito ir sudužo.
Moteris duženų neužkasė, parsinešė namo, viską sulipdė, perdažė, užsakė naują kryžių ir štai – Nukryžiuotasis vėl puošia bažnyčią.
S.Keževičienė rodo palubėje kabančią garsiosios Surdegio ikonos popierinę kopiją. Anksčiau šitoje cerkvėje kabėjo originalas. Ikona stačiatikių, bet ir katalikai pripažįsta Surdegio Dievo motinos stebuklinę galią.
S.Keževičienė veda prie jos pačios „restauruotos“ ikonos.
„Kadgi labai nebegražus tas paveikslas buvo: senas, išblukęs“, – aiškina, kodėl bažnyčios rūsyje rastą senovinį paveikslą atnaujino ryškiais dažais.
Moteris prisipažįsta – kai jos triūsą pamatė Surdegį aptarnaujantis kunigas Saulius Filipavičius, tai jau davė pylos, kam kišo nagus, sakė: „nereikėję maliavot“. Moteris prieš kunigą gynėsi: veidelių juk nelietusi, tik drabužius, foną ir ornamentus pataisiusi.
Net ir ikonos kopijos laikomos vertingomis
Iš pažiūros maža ir neįspūdinga Surdegio bažnyčia, anksčiau buvusi stačiatikių cerkve, turi keistų paslapčių pilną istoriją. Sakoma, kad toje vietoje beveik prieš 500 metų pasirodė Mergelė Marija ir jos apsireiškimo vietoje ištryško šaltinis.
Įkvėpti to reginio vienuoliai, o galbūt ir koks pasaulietis menininkas, nutapė Surdegyje pasirodžiusią Dievo motiną.
Ilgą laiką ikona kabėjo Surdegio cerkvėje, Pirmojo pasaulinio karo metu buvo išvežta į Rusiją, tarpukariu grąžinta į Lietuvą, saugota Panevėžio cerkvėje, kurį laiką traukiniu vežiota po visą šalį ir rodyta, kol galiausiai įkurdinta Kauno stačiatikių maldos namuose.
Per kelis šimtmečius buvo dar ne kartą perpieštas Surdegio Dievo motinos atvaizdas – lygiai tokia pat kompozicija, kaip pirmajame paveiksle, kai Marijos ir kūdikėlio akys sudaro 45 laipsnių kampą, tik šios ikonos personažams būdingai sudėtos rankos ir lenktas ikonos viršus.
Visi Surdegio ikonos atkartojimai yra istoriškai vertingi meno kūriniai. Tokias ikonas turi Rygos ir Pskovo stačiatikių bažnyčios. Dar viena Surdegio Dievo motina saugoma ir Maskvoje, Kremliaus meno archyvuose.
Į rūsį – švento vandens
Stebuklingu laikomas šaltinis yra po bažnyčia, rūsyje. Ant vandens gyslos pastatytas šulinys dabar dengiamas dangčiu.
Savaitgaliais, kai aukojamos Mišios, S.Keževičienė rūsį atrakina, kad maldininkai galėtų pasisemti švento vandens.
Sklinda legendos, kad šaltinis turi gydomųjų galių, tad dėl stebuklingo vandens į Surdegį atvyksta net užsieniečiai, jo išsiveža net kelių litrų stiklainius.
„Sovietmečiu valdžia buvo užmūrijus rūsį“, – liūdnai šypsosi mūsų vedlė.
Kai tik atgavus nepriklausomybę užtvaras išardė, maldininkai tuoj prisiminė stebuklingą šaltinį po bažnyčia.
Pasak S.Keževičienės, vienas vyras iš Krokuvos net kelis kartus čia buvo atvykęs vandens. Jis pasakojosi, kad serga kraujo liga, ir štai pimąkart išgėrus to vandens jam aiškiai pagerėję.
Kartą siauruku važiuodama į Panevėžį surdegietė sutiko vyrą su dviem didelėm vandens talpyklom. Žmogus sakė taip besigydantis nuo vėžio, tvirtino, kad gerėja.
Vienuolyną sugriovė ne laikas, o žmonės
Važiuojant per Surdegį matyti, kad kas antra kaimo sodyba šiandien stovi liūdna, be gyventojų. Vietiniai žmonės sakė, kad tuos namus vasaromis aplanko paveldėtojai, kai kas čia atostogauja, kiti tik teritoriją aptvarko ir vėl išvažiuoja.
Bažnyčioje maldininkai sušurmuliuoja tik per didžiąsias šventes, kai gimtinėn suvažiuoja iš šio krašto kilę žmonės. Paprastais savaitgaliais į pamaldas susirenka vos dešimt moterėlių.
Šalia, už šventoriaus tvoros, stovi stačiatikių koplyčia. Ji dar rečiau atrakinama, nes stačiatikių kaime nebėra. Nebėra net rusakalbių.
Kitapus keliuko, šalia bažnyčios, stūkso vienuolyno liekanos.
„Ne laikas sugriovė, patys žmonės suniokojo, išpjaustė viduje sąramas, dėl to stogas įgriuvo, sienos išvirto“, – paaiškina dviračiu pro šalį važiuojantis surdegietis Petras Grilauskas.
Išsikasė švento Zosimos palaikus
Prieš 6 metus Surdegyje buvo sujudimas: iš Uralo atvyko delegacija išsikasti čia palaidoto vienuolio Zosimos palaikų. Jis buvo paskelbtas šventuoju.
Atvykėliams talkino Panevėžio rusų kultūros centras. Jo vadovė Valentina Vatutina net dvejus metus metras po metro naršė krūmais ir medžiais užžėlusias, beveik šimtą metų nebenaudojamas kapines, kol po alyvų krūmo šaknimis aptiko vienuolio Zosimos antkapinį akmenį. Ji ir davė žinią į Uralą, kad tenykščiai šventikai jau gali atvykti. Vienuolio palaikų iškasimą ir išlydėjimą į Rusiją aprašė ir mūsų laikraštis.
Stačiatikių vienuoliai Surdegyje įsikūrė apie 1510 metus. Tuometė dvarininkė jiems skyrė žemės. Vienuoliai pasistatė sau būstus ir cerkvę. Iš pradžių vienuolynas buvęs mažas, vėliau išsiplėtė. Vienuoliai buvo įveisę didelius sodus, turėjo malūną, žvejojo Rubikių ežere ir pardavinėjo žuvį.
Dabartinis bažnyčios pastatas ir vienuolija statyti apie 1812 metus.
Surdegio pakraštyje buvo ir stačiatikių kapinės. Paskutinis vienuolis ten palaidotas 1912 metais.
Surdegio vienuolynas ištuštėjo 1914-aisiais, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir subyrėjus Rusijos imperijai. Stačiatikių vienuoliai pasitraukė į Rusiją ir daugiau nebegrįžo.
Nors vienuolynas ir klestėjo, niekas iš vietinių gyventojų stačiatikiais netapo.
Karo pabaigoje vokiečių administracija cerkvę perdavė naudoti katalikams.
Surdegiečių požiūris į greta gyvavusią rusų religinę bendruomenę visad buvęs pagarbus. Kai vienuolių neliko, vietiniai žmonės aptvarkydavo senąsias kapines.
Koplyčią atidavė rusams
Rusų kultūros centrui buvo atiduotas ir kadaise vienuolynui priklausęs pastatas, esantis prieš bažnyčią, jame ilgus metus veikė mokykla.
Vyskupas Jonas Kauneckas stačiatikiams be ginčų atidavė ir šalia bažnyčios stovinčią koplyčią. Ją, kartu su cerkve, irgi sumūrijo stačiatikių vienuoliai. Koplyčia daug metų stovėjo nenaudojama, buvo paversta sandėliu.
V.Vatutina rado istorinius dokumentus, liudijančius, kad koplyčia buvo pastatyta Švč. Mergelės Marijos apsireiškimui atminti, ji sumūryta iš lauko riedulių.
„Suveržėme sienas, plytelėmis išklojome grindis, O kol vidų remontavome, lauke pasidarėme altorių ir ten meldėmės“, – pasakojo bažnytinės istorijos entuziastė.
Koplyčioje kabo ir stačiatikių bendruomenei labai brangi relikvija – viena iš garsios Surdegio ikonos kopijų.
Surdegio vardas minimas ir Kremliuje
Tikrų žinių, kas ir kada nutapė pirmąją garsiąją Surdegio Dievo motiną, nėra.
„Mes tik galime spėlioti, kiek ikonai metų“, – sako V.Vatutina.
Legenda byloja, kad 1530 metais Surdegyje, upelio pakrantėje, pasirodė Švč. Mergelė Marija. Tuo metu čia jau veikė mažas stačiatikių vienuolynas. Esą po apsireiškimo vienuoliai toje vietoje, prie akmens šalia medžio, rado ikoną.
Tikresnis variantas – kad įkvėptas apsireiškimo kažkuris vienuolis, o galbūt vietinis talentingas žmogus, ant lentos ir nutapė Dievo motinos atvaizdą.
Vėliau kelis šimtmečius vienuoliai piešė tos pagrindinės ikonos kopijas, Dievo motinos atvaizdai iškeliavo kas kur.
V.Vatutina keleri metai renka medžiagą apie Surdegio Dievo motinos atvaizdo paplitimą.
„Surdegio ikona saugo, kad nebūtų nekaltai pralietas kraujas, ji yra vairuotojų, lakūnų, gydytojų globėja“, – pasakoja V.Vatutina.
Moteris išsiaiškino, kad Surdegio Marija ypač garbinama ir vertinama Pskove. Tenykščio karo transporto pulko šventikas karius į misijas visad palydi būtent su šia ikona.
Kad Surdegio Dievo motiną turi ir Kremlius, V.Vatutina sužinojo iš spaudos. Viename leidinyje buvo aprašyta, kad į Ispanijoje esantį Santjago miestą buvo nuvežtos 8 ikonos iš Kremliaus religinio meno kolekcijos – ten parodoje apie Šv. Jokūbo kelią jos iliustravo Rusijos stačiatikybės istoriją. Pirmuoju numeriu pažymėta būtent Surdegio Dievo motinos ikona, nutapyta pagal mūsų šalyje saugomą originalą.
Brangenybei medinėje cerkvėje buvo pavojinga
V.Vatutina pasakojo apie garsiosios ikonos keliones.
„Nežinom, kur ir kaip ikoną slėpė, kai per Lietuvą žygiavo Napoleono armija, bet per Pirmąjį pasaulinį karą, baiminantis, kad vokiečiai, nemėgę stačiatikių, ją sunaikins, ikona buvo išvežta į Rusijos gilumą“, – sako ji.
V.Vatutinos žiniomis, ikoną išgabeno Panevėžio pradinės mokyklos, veikusios prie rusiškos mokytojų seminarijos, direktorė Lidija Falejeva. Ji į Rusiją traukėsi kartu su evakuojama seminarija. Ikona atsidūrė Jaroslavlyje.
Dievo motina į Lietuvą sugrąžinta 1922 metais, ją parvežė toji pati L.Falejeva. Ikona pakabinta Panevėžio stačiatikių cerkvėje.
Mažutėje medinėje cerkvėje laikyti tokią brangenybę šventikams buvo didelė atsakomybė, mat ikona nebebuvo tik ant lentos pieštas paveikslas, maždaug prieš pusantro šimto metų vienas turtingas rusas buvo užsakęs brangiųjų metalų aptaisus.
Po juvelyrų įsikišimo iš originalus paveikslo liko tik Dievo motinos bei kūdikėlio veidai ir rankos, visa kita buvo padengta aukso bei sidabro drabužių klostėmis, vainikas papuoštas emaliu su brangakmeniais. Karūnoje švietė violetiniai ir žali akmenys. Ant ikonos buvo auksinis kryžius ir dvidešimt sidabrinių votų, vaizdavusių atskiras žmogaus kūno dalis: akis, kojas, rankas ir panašiai. Tai tikinčiųjų, kuriuos išgydė Dievo motina nuo sunkių ligų, paaukoti padėkos ženklai.
Brangioji ikona dar yra įtaisyta ir į prabangius medinius raižytus rėmus.
„Vasarą ikoną laikė Panevėžyje, o žiemai išveždavo į Kauną, kur saugiau, nes cerkvė mūrinė“, – pasakojo V.Vatutina.
Jai teko matyti tarpukariu darytas nuotraukas, kuriose užfiksuota, kaip brangioji ikona su gausiomis tikinčiųjų palydomis nešama į traukinį. Šventas paveikslas traukiniu ne kartą buvo vežiotas po Lietuvą, kad kuo daugiau žmonių jį pamatytų.
Per Antrąjį pasaulinį karą, baiminantis, kad mūsų miesto medinė cerkvė gali sudegti, ikona išgabenta į Kauną ir daugiau iš ten nebegrįžo.
„Kad panevėžiečiai nusiramintų, kauniečiai šventikai užsakė ikonos kopiją, ji dabar ir kabo mėlynojoje cerkvėje“, – sakė V.Vatutina.
Dievo motiną regėjo verkiančią
V.Vatutina kartą į Surdegį nuvyko su kraštotyrininkais ir paprašė, kad S.Keževičienė parodytų cerkve buvusią dabartinę katalikų bažnyčią, atrakintų rūsį, kur yra šaltinio šulinys.
Nulipus į rūsį V.Vatutina pastebėjo prie sienos atremtus kelis paveikslus. Juos pakėlusi aptiko stebuklą: dar vieną Surdegio Dievo motinos ikoną.
Atrodė, kad ikona lyg ir nebaigta tapyti, trūko ornamentų apdailos detalių. Buvo galima spėti, kad ikoną tapė paskutiniai čia gyvenę vienuoliai daugiau nei prieš šimtą metų.
V.Vatutinai išsinešti ikonos S.Keževičienė nedavė, paaiškino, kad maldos namai juk nebe stačiatikių, o katalikų, ir visas jame esantis turtas jų.
Tada V.Vatutina paprašė, kad S.Keževičienė leistų ikoną pastatyti labiau matomoje vietoje, lyg specialiai jos dydžiui išduobtoje nišoje ties žemyn besileidžiančiais laiptais.
Ten padėjusi ikoną norėjo nufotografuoti, tačiau kiek kartų spaudė aparatą, tiek kartų vietoj veido išeidavo šviesos dėmė.
Paėmusi ikoną į rankas ji sakė apstulbusi: Marijos ir kūdikėlio veidai buvo šlapi, tik nušluostai, o vanduo vėl žliaugia, todėl esą fotoaparato blykstė ir gaudė atšvaitus.
„Man sakė, kad rūsyje drėgna, čia vandens kondensatas, bet ant kitų daiktų jokio kondensato nebuvo! Dievo motina verkė!“ – patirtą įspūdį emocingai atpasakojo V.Vatutina.
Bijojo net pažiūrėti
Dar kartą nuvykusi į Surdegį ir įėjusi į bažnyčios rūsį V.Vatutina ikonos neberado. Paklausė S.Keževičienės, kur paveikslas, toji jai atšovė, kad įnešė į bažnyčią.
Kalbėti apie ikonos likimą V.Vatutinai sunku.
„Kai sužinojau, kas nutiko, ilgai negalėjau į buvusį kūrinį pažvelgti. Stačiatikių istorijos tyrinėtojas Osvaldas Janonis irgi patyrė šoką. S.Keževičienė ikoną tiesiog užpaišė!“ – apie protu nesuvokiamą situaciją pasakojo V.Vatutina.
Dabar kaimo moters „restauruota“ ikona stovi Surdegio katalikų bažnyčioje, ant medinio stovelio šalia altoriaus.
V.Vatutinai liko tik nekokybiška ikonos nuotrauka.
Tai bent!
Vaikai tikrino, ar nužengs Dievas
Bažnyčios prižiūrėtoja 93 metų S.Keževičienė savo vaikus augino religingai, vedėsi į bažnyčią.
Kadangi bažnyčia buvo prieš mokyklos langus, mokytojai viską matė ir nuolat motiną bardavo. Moteris atsikirsdavo: „Mano vaikai, kaip noriu, taip auklėju.“
Bet vienas mokytojų sumanymas pakirto vaikų tikėjimą Dievu.
Buvo religinė šventė. Skuba S.Keževičienė bažnyčion į Mišias ir savo akimis netiki: pilnas šventorius vaikų! Visi užvertę galvas aukštyn į dangų žiūri.
Tuo metu, kai kunigui laikant Mišias tikintieji lenkėsi ant ostijos nužengiančiam Aukščiausiajam, mokytoja liepė visiems akylai žiūrėti, ar kas atskris ir įlėks per bažnyčios stogą.
Nors ir kiek mokinukai žiūrėjo, nieko neišvydo.
Mokytoja garsiai klausė: „Vaikai, ar ką matot?“ Visi choru šaukė: „Ne!“
Mokytoja džiūgavo: „Va, įsitikinot, kad Dievo nėra, o religija – tik žmonių išmislas.“
Taip mokytoja sovietmečiu vaikus nuo bažnyčios atgrasė.
Filmą apie Surdegio miestelį žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.