Minimos garsios moterys
Vienas vertingiausių Pasvalio muziejaus eksponatų – dviejų šimtų metų senumo krėslas iš Vytartų dvaro lankytojams parodomas tik ypatingomis progomis.
Kitu laiku istorinė relikvija laikoma saugykloje.
Auksuoto krėslo subtiliai žalsvas aksomas kadaise glostė dvaro ponias ir paneles, ant to baldo galbūt ne kartą buvo pritūpusi ir prezidento Antano Smetonos žmona Sofija, ir jos sesuo Jadvyga, tarpukario Lietuvos ministro pirmininko Juozo Tūbelio sutuoktinė.
Tikėtina, kad šiame krėsle sėdėjo ir mūsų krašto šviesulys Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, šių ponių pusseserė, Vytartų dvare buvusi nereta viešnia.
Po dygsnelį sulopyta
Pirmąkart, prieš dešimtmetį, muziejininkai eksponatą į ekspozicijų salę iškėlė, kai jį parsivežė iš restauratorių. Lankytojai tuo unikaliu baldu galėjo grožėtis kelis mėnesius, po to jis buvo apdangstytas nuo dulkių ir vėl iškeliavo į saugyklą.
Pernai, Kultūros paveldo metų proga, krėslas vėl atkeliavo į parodų salę ir žiūrovus džiugino visą vasarą.
„Vieni nori paglostyti, kiti net atsisėsti ketina. Prisiliesti leidžiame, tegu žmonės pajunta istoriją, bet sėsti – šiukštu ne! Senutėlė drobė jo pamušale po dygsnelį sulopyta, tą eksponatą labai saugome“, – kalbėjo muziejaus fondų saugotoja Sigutė Kučienė.
Krėslą iš saugyklos muziejininkai atnešė tik mums parodyti, vėliau vėl saugiai apklostė. Brangenybė į viešumą bus iškelta tik kokia nors reikšminga proga.
Ieškojo dvarų senienų
„Mūsų muziejus rodo krašto valstietišką buitį, dvarų kultūros palikimo turime labai nedaug. Kol muziejaus dar nebuvo, eksponatus iš Pasvalio krašto dvarviečių kaupė aplinkiniai muziejai. Vertingi daiktai, praėjusių laikų liudytojai, iškeliavo į Biržų, Panevėžio, Šiaulių muziejus“, – sakė Pasvalio muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė.
Krėslas iš Vytartų dvaro pas muziejininkus papuolė vieno pasvaliečio dėka.
Vyras buvo aistringas istorinių relikvijų rinkėjas, jis važinėjo po kaimus, ėjo per žmones ir klausinėjo, ar neturi kokių nors senienų iš dvarų. Vyras buvo nusižiūrėjęs vieną apgriuvusį dvarą rajone, norėjo jį nusipirkti ir atstatyti. Surinktas kaimuose senienas būtų restauravęs ir jomis atkūręs dvaro interjerą. Bet pasvaliečio planai pasikeitė, nes nusipirkti dvarą atsirado kliūčių. Tada krėslą iš Vytartų dvaro jis perleido muziejui.
Kas poniška – naikinti
„Šimto procentų garantijos, kad tai tenykščių dvarininkų baldas, nėra, bet tikimybė labai didelė, mat jį senienų entuziastas aptiko Parvalkų kaime, o šis yra šalia Vytartų dvarvietės. Tikėtina, kad tie žmonės jį iš dvaro parsinešė“, – pasakojo S.Kučienė.
Dvarų daiktai pas aplinkinius gyventojus patekdavo įvairiais keliais. Buvo, kad įvairius rakandus ar atitarnavusius buities reikmenis patys ponai atiduodavo dvare dirbantiems žmonėms, kai ką dovanodavo tam tikrom progom ar sukaktim.
Kai užėjo sovietai ir dvarai buvo nacionalizuoti, įsivyravo suirutė: šeimininkų neliko, o pastatuose likusio turto niekas tinkamai nesaugojo. Tuo laiku daug kas iš dvarų buvo išgrobstyta.
„Rusų kariškių požiūris į dvarus buvęs toks, kad kas poniška, nereikalinga, viską, net ir knygas, galima naikinti. Koks kariškis tokį krėslą galėjo švystelėti ir į kūdrą“, – apie dvarų niokojimo laikotarpį pasakojo muziejininkės.
Mažiausiai 200 metų
Dabar aukso spalva švytintis ir žalsvu gobelenu aptrauktas krėslas anksčiau toks gražus nebuvo. Patekęs į muziejininkų rankas jis š tolo nepriminė ištaigingo baldo.
Pasvaliečiai jį išvežė restauruoti į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą.
Ten baldas buvo visiškai išardytas. Ekspertai tyrimais nustatė krėslo amžių.
Eksponatas grįžo su lydraščiu, patvirtinančiu jo unikalumą ir istorinę vertę.
Krėslui mažiausiai du šimtai metų, jis pagamintas XIX amžiaus pradžioje. Iš liepos medžio jį išdrožė ir sukonstravo ne vietiniai, o Vakarų Europos meistrai. Baldas padirbintas Liudviko 16-ojo stiliumi.
Muziejininkai neturi žinių, kaip šis krėslas atkeliavo į Vytartų dvarą. Tėra išlikusi vienintelė XX amžiaus pradžios nuotrauka, kurioje užfiksuota viena dvaro savininkų giminaitė, sėdinti ant sofos aukšta atkalte. Dar matyti stalas, gėlių stovai, etažerė. Kitokių nuotraukų su Vytartų dvaro interjeru neišlikę.
Įsijautęs bardas atsisėdo
Muziejininkė Bronislava Lapinskaitė papasakojo nuotykį, kuris visiems muziejininkams įvarė baimės dėl brangiojo eksponato.
Krėslas buvo ką tik parsivežtas iš restauratorių ir pastatytas pačiame ekspozicijų salės centre ant pakylos.
Muziejuje vykdavo daug renginių. Tą kartą irgi vyko didelis susiėjimas – dainuojamosios poezijos vakaras.
Muziejininkai krėslo į saugyklą neišnešė, o tik perkėlė tolėliau, ant dar aukštesnės pakylos.
Vienas bardas sakė kalbą, įsijautęs visų dėmesį atkreipė ir į naująjį muziejaus eksponatą – akį traukiantį ponišką krėslą.
Tarstelėjęs, kaip gerai, kad šis baldas restauruotas, oratorius dar pridūrė, kad dabar bus ne tik išvaizdus, bet ir tvirtas. Ir staiga klestelėjo į muziejinę vertybę.
Žmogus nežinojo, kad restauratoriai tik viską kruopščiai nuvalė ir atnaujino senąsias, du šimtmečius jau atitarnavusias detales, ir kad jos, padirbintos iš minkšto liepos medžio, galėjo nuo jo svorio subyrėti.
Muziejaus darbuotojoms veidai iš siaubo ištįso. Laimė, eksponatas liko sveikas.
„Iš karto uždėjome raštą, kad sėsti negalima, tik grožėtis“, – sakė V.Povilionienė.