Kad ir kur bedirbdama kartu su seserimis rinko Kupiškio apylinkių etnografinę medžiagą. Sakė tai daranti tam, kad ateinančios kartos žinotų, kaip gyventa Tėvynės kampelyje, kuriame gimė, augo ir pati gyveno.
Jos parengti kraštotyros darbai: „Lietuvių kaimo papročiai ir tautosaka“, „Žemdirbystė iki 1940 m. Kupiškio apylinkėse“, „Kupiškio skrynios ir kiti baldai“.
Kartu su seserimi Mikalina išleido knygą „Kupiškio apylinkės kaimiečių rūbai, vilkėti XIX a. antroje pusėje“.
Kai Elvyra susirgo džiova ir neteko sveikatos, jos darbus tęsė seserys Stefanija ir Mikalina.
Mikalina Glemžaitė buvo mokytoja ir etnografė, dirbo mergaičių gimnazijoje Kaune, Dotnuvos žemės ūkio akademijoje dėstė rankdarbių ir siuvimo kursą.
Kadangi buvo aktyvi Šaulių sąjungos narė, su pirmąja trėmimų banga atsidūrė Sibire, į Lietuvą grįžo pokariu.
Dirbo Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto Istorijos-etnografijos muziejaus restauratore, fondų vedėja, Vilniaus pedagoginiame institute dėstė lietuvių tautinių drabužių istoriją.
Mikalina rinko eksponatus, užrašinėjo tautosaką, rengė etnografines ir rankdarbių parodas. Sudarė 43 albumus su audinių pavyzdžiais. Išleido knygas: „Kupiškėnų vestuvininkai“, „Lietuvių moterų tautiniai drabužiai“, „Lietuvių tautiniai drabužiai“ ir kt.
Stefanija Glemžaitė pasirinko medikės kelią, Kupiškyje, Šimonyse, vėliau Kaune ji dirbo akušere.
Šalia tiesioginio darbo visad domėjosi istorija, rinko etnografinius eksponatus, užrašinėjo tautosaką ir liaudies medicinos papročius, užrašė per 200 dainų su melodijomis.