Procesijai sutrukdė lietus
Panevėžio rajono Velžio seniūnijos Velykių, Maženių, Kabelių ir kitų gretimų kaimų gyventojai praėjusių šv. Velykų rytą vos prašvitus dairėsi į dangų.
Bemaž lietus susimylės ir nepratrūks visu smarkumu.
Žmonės ruošėsi į Velykių Šv. apaštalo Andriejaus bažnyčią. Velykiuose nuo seno gyvuoja tradicija Velykų rytą giedant giesmes eiti procesijoje aplink bažnyčią. Į ją įsilieja ne tik dabartiniai parapijos gyventojai, bet ir visi atvykusieji, iš jos kilusieji.
Šiemet šventinei procesijai lauke sutrukdė prapliupęs lietus. Teko pasitenkinti maldomis viduje.
Tikintieji užtvindė bažnyčią, joje šv. Mišias aukojo parapiją aptarnaujantis Miežiškių klebonas RimantasVisockis.
„Sinoptikai iš anksto mus gąsdino prastu oru per Velykas, bet tokią dieną joks oras negali sugadinti šventinės nuotaikos“, – sakė Kabelių kaimo gyventojas Algis Petrošaitis. Jam pritarė ir Velykių senbuvis Stasys Aleliūnas. 84 metų vyras čia turi sodybą, kurioje, kaip pats sako, praleidžia daugiau laiko nei namuose Panevėžyje. Velykiai jo gimtinė, čia jam viskas sava ir miela.
„Vis šiokia tokia gyvybė kaime. Be manęs čia tik dar viena šeima gyvena. Daugiau nuolatinių gyventojų kaip ir nebėra“, – sakė jis.
Kunigas R.Visockis patvirtino, kad Velykiuose beveik nelikę gyventojų, bet nėra tokio sekmadienio, kad Velykių bažnyčia būtų tuščia, ką jau kalbėti apie didžiąsias šventes.
„Tik parapijos gyventojų dėka tokiame mažame kaime išliko tokia graži ir gyva bažnyčia“, – kalbėjo dvasininkas apie šiemet 180 metų sukaktį minėsiančius Velykių maldos namus.
Tikina matę Mariją ir Kristų
Velykių parapija yra pagarsėjusi čia, žmonių liudijimu, įvykusiais Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimais, o viena moteris savo namuose esą išvydo patį Kristų.
Pasakojama, kad 1964-ųjų rugsėjo 8 dieną keli vietiniai 9–11 metų vaikai ėjo iš mokyklos. Jiems einant per Maženių ir Velykių miškelio pakraštį staiga sugriaudėjo ir baltai nušvito. Viena mergaitė išsigandusi iškart parrūko į kaimą. Kiti vaikai prie krūmų pamatė gražią, aukštą jauną merginą. Ji vieną ranką laikė prie krūtinės, kitą buvo nuleidusi. Apsirengus baltais, iki žemės drabužiais, mėlynu apsiaustu, plaukai ilgi, šviesūs, ant galvos – blizgančių rožių vainikas. Vaikams pasirodė, kad moteris ne eina, o sklando ore. Išsigandę jie pasileido bėgte namo.
Vos kvapą begaudančius vaikus pamačiusi vieno jų motina pasiteiravusi, kas įvykę, ir išgirdusi neįtikėtiną pasakojimą. Kitą dieną ji su vaikais nuėjo į tą vietą.
Ten jau nieko nebuvo. Bet medelių lapai buvo nušvitę, balzgani. Tik po trijų dienų įgavo normalią spalvą. Mergaitės atkreipė dėmesį į baltas gėles, bet jas atlydėjusi vienos iš jų motina stebėjosi nieko nematanti. Mergaitės ištiesė į jas rankas ir norėjo nuskinti, bet negalėjo pasiekti. Kitą dieną peržiūrėjusios šventųjų paveiksliukus, jos padarė išvadą, kad matė Mariją.
Pasklidus žiniai, žmonės ėmė lankytis tariamai šventoje vietoje, atsirado tvirtinančių, kad ji jiems suteikė jėgų pasveikti nuo sunkių ligų.
Prieš kelerius metus „Panevėžio kraštas“ buvo susiradęs ir pakalbinęs vieną iš esą Mariją regėjusių mergaičių, jau brandaus amžiaus sulaukusią moterį. Ji patikino, kad tikrai regėjo stebuklą.
Prieš keliolika metų buvo pasklidusios kalbos, kad vienai garbaus amžiaus Velykių parapijos gyventojai jos pačios namuose apsireiškė Kristus. Moteris esą pirmiausia prie sienos pamatė besisukantį šviesos stulpą, o paskui pasirodęs Dievas. Pagal motinos pasakojimą, jos sūnūs užsakė nupiešti paveikslą, namuose įrengė altorėlį.
Kunigas R.Visockis teigė, kad Bažnyčia nėra pripažinusi minėtų apsireiškimų, bet žmonėms melstis jų šventomis laikomose vietose nedraudžia.
Pasak dvasininko, jį labiausiai Velykių parapijoje džiugina žemiški stebuklai – žmonių gerumas ir draugiškumas.
Garbingiausieji ilsisi šventoriuje
S.Aleliūnas antrina kunigui sakydamas, kad šiame krašte žmonės nuo seno geri ir pamaldūs. Vyras pasisiūlo mums aprodyti mūrinės bažnyčios šventorių – savotiškas kapines.
Čia ilsisi ne tik čia tarnavę kunigai, bet ir bažnyčiai nusipelnę parapijiečiai. Kai kurie kapai tokie seni, kad ant paminklų nebeįmanoma įskaityti užrašų.
S.Aleliūnas pasakoja, kad čia yra palaidota ir jo giminių. Prie bažnyčios gyveno jo tėvo pusseserės Elžbieta ir Marijona Aleliūnaitės. Seserys buvo nepaprastai pamaldžios. Jos ne tik rūpinosi tvarka bažnyčioje ir jos prieigose, skalbė bažnytinius rūbus, bet ir buvo giesmininkės. Bažnyčiai jos nupirko ir padovanojo Švč. Mergelės Marijos litanijos ir Jėzaus Širdies litanijos altorius.
Netoli bažnyčios seserys 1933 metais nupirko hektarą žemės, kad Velykiai turėtų savo kapines. Iki tol Velykių kaimo gyventojai buvo laidojami kitų kaimų kapinėse. Tik garbiausi, labai nusipelnę bažnyčiai amžinojo poilsio atguldavo jos šventoriuje. Kunigai seserims dar esant gyvoms skyrė šventoriuje vietą kapui, jos pasistatė paminklą, kad paskui giminėms nereikėtų rūpintis.
Šventoriuje ilsisi ir prieš karą 1000 litų bažnyčios varpui pirkti paaukojusi Barbora Gabrienė. Tais laikais tai buvo milžiniška suma. Pasakojama, kad tuos pinigus jos vyras Amerikoje uždirbo. Užėjus karui parapijos vyrai varpą nukėlė ir užkasė šventoriuje, kad vokiečiai neišvežtų ir neišlydytų. Taip jį ir išsaugojo.
Šventoriuje palaidotas ir akmeninės bažnyčios tvoros statytojas Šiška. S.Aleliūnas gerai neatmena, ar šio vyro vardas buvo Antanas, ar Bronius.
Pasakojama, kad jis per trejus metus suskaldęs daugybę akmenų, jaučiais juos suvežęs ir pastatęs tvorą.
Dvarą mena tik tvarto griuvėsiai
Pasak S.Aleliūno, šventoriuje XIX amžiuje atgulė vienas iš buvusio Velykių dvaro savininkų ir bažnyčios fundatorių Juozapavičius. Niekas negali pasakyti, kelintais metais buvo įkurtas dvaras. Kažkada čia buvusią dvarvietę mena tik išlikę akmeninio tvarto griuvėsiai.
Tačiau žinoma, kad dvaro savininkas Vincentas Juozapavičius 1838–1839 metais ant savo tėvo kapo pastatė mūrinę koplyčią. Po 20 metų kitas šios giminės atstovas Juozapas Juozapavičius pastatė kleboniją. Laikui bėgant bažnyčia buvo padidinta, iš abiejų pusių pristatytos koplyčios, fasado bokštas.
Virš presbiterijos pristatytas mažas bokštelis su kryžiumi. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą padirbdinti bažnyčios altoriai. Iš viso bažnyčią puošia penki altoriai.
Neseniai parapijiečių pastangomis buvo pakeistos senos medinės bažnyčios grindys. Velykių šventovė stebina ne prabanga, o jaukumu.
„Mes ir savo chorą turim. Jį galite išgirsti giedant ne tik per Velykas, bet ir kiekvieną sekmadienį“, – visus svetingai į Velykius pakvietė A.Petrošaitis.
Filmą apie Velykių kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
