Ne atsikraustė, o atsidūrė kitur
„Birželio pradžioje gyvenome Jurgėnuose, o dabar jau Kalne“, – juokiasi Pasvalio rajono Pumpėnų seniūnijos ūkininkai Alfonsas ir Zita Mickeliūnai.
Niekur jie nesikraustė, tame pačiame name gyvena jau 47 metai, o ir kaimas visada Kalnu vadinosi. Tiesiog kolūkių laikais buvo pridaryta painiavos: Kalnas imtas vadinti Jurgėnais.
Ir, kaip kalniečiai sako, tik prieš 3 savaites atkurta teisybė, lenta su klaidinančiu Jurgėnų pavadinimu išrauta ir jos vietoje pastatyta nuoroda, kad atvykote į Kalną.
Tikrojo pavadinimo grąžinimą kalniečiai atšvęs jau greit – per Onines: gausiausią ir linksmiausią vietinę šventę.
Pirmieji Kalno naujakuriai – savanoriai
Kalną ir Jurgėnus, jauniausią ir seniausią šio krašto kaimus, išties į vieną suplakė sovietmečiu.
Taip nutiko dėl to, kad Kalno kaime buvusioje dvarvietėje įsikūrė stambaus Jurgėnų kolūkio administracija.
Kolūkiui gal parinko tokį vardą, kad jis buvo labai skambus, skambiausias iš visų aplink esančių kaimų pavadinimų.
Važiuodami su reikalais į kontorą žmonės sakydavo, kad vyksta į Jurgėnus. Taip tarsi savaime ir pasikeitė pavadinimas, pamažu išstūmęs Kalną.
Ilgainiui šalia pagrindinio kelio atsirado ir nuoroda su šiuo vietovės pavadinimu. Atrodė, kad senąjį Kalno kaimo pavadinimą Jurgėnai visai užgožė.
Į kolūkį atvažiuodavo dirbti jauni specialistai iš kitų vietovių. Čia augusiam ir gimusiam Kalno pavadinimas kėlė sentimentų, o atvykėliams visai nebuvo svarbu, kaip kaimas vadinasi. Taigi sovietmečiu vietovę, kur buvo kolūkio centras, vadino Jurgėnais ir nesismulkino.
Iširus kolūkiams žmonės vėl atgaivino Kalno pavadinimą, prisiminta jo istorija. Kaimas nesenas, jam tik 90 metų, jis susikūrė, kai žemės reformos metu Kalno dvaro žemės buvo išdalytos Lietuvos kariuomenės savanoriams ir mažažemiams.
Kurjeriai pasiklysta, medikus klaidina
Kalno ir Jurgėnų kaimai siuntų išvežiotojams daug metų buvo tikras galvosopis: ant paketo užrašyta „Kalno kaimas“. Važiuojate taip, kaip rodo navigacija, o atvykus į vietą, prie posūkio iš „Via Baltica“ tarptautinės magistralės, aiškiai parašyta, kad atvykstate į Jurgėnus.
„Atvažiavo specialistai vesti kompiuterinio raštingumo pamokų senjorams, blaškėsi nuo namo prie namo, kol susigaudė, kokiame kaime yra“, – pasakojo viena dviračiu pro šalį važiuojanti moteris.
„Dėl prekių ar registruoto pašto pristatymo visada buvo problemų, dokumentuose parašyta Kalnas, o lenta – Jurgėnai, kurjeriai būna sutrikę“, – sakė prieš dešimtmetį į Kalno kaimą atitekėjusi Lina Židonienė.
Jauna šeima ūkininkauja, augina du vaikus, jų namai – vieni gražiausių Kalne: modernūs, apsupti gėlynų. Iš kiemo matyti grūdų elevatoriai, žemės ūkio technika. Greta tokia pat išpuoselėta irgi ūkininkaujančių Židonių giminaičių sodyba.
„Gydžiausi Kauno klinikose, sakau adresą „Kalno kaimas“, medikai žiūri į kompiuterį ir tikina, kad toks kaimas neegzistuoja, rodo Jurgėnus“, – kuriozą prisimena ir Z.Mickeliūnienė.
Kolūkį pavadino didžiausio kaimo vardu
„Tikrieji Jurgėnai ana ten, kur dideli medžiai, už kapų“, – į tolyn plytinčius laukus mosteli Albinas Lelis.
Vyras kilęs iš greta esančių Auriliškių, bet jau 28 metus gyvena Kalne. Paklaustas, kur jo namai, automatiškai taria „Jurgėnuose“ ir juokdamasis čia pat pasitaiso: „Kalne“.
Mat kolūkio laikais net žemėlapis tuo tikslu buvo perdarytas.
Vyras pasakoja, kad kalniečiai ilgus metus vis kreipdavosi į visokias valdžias, kad nusibrauktų kolūkinį palikimą ir kelio nuorodų ženkluose vietoj Jurgėnų atsirastų Kalnas. Dabar, kai jau tokia lenta stovi, liežuvis iš įpratimo dar taria buvusį gyvenvietės pavadinimą.
A.Lelis pasakoja, kad vietiniai gyventojai Jurgėnais anuomet vadino ne konkretų kaimą, o kelis, vieną prie kito prisišliejusius, šonais sulipusius kaimus, nes jie visi įėjo į Jurgėnų kolūkio valdas.
Tikrieji Jurgėnai yra pats seniausias šios vietovės kaimas, jis jau atšventė 430 metų sukaktį. Tarpukariu Jurgėnuose buvo 28 sodybos ir 164 gyventojai. Kaimas užėmė didelį plotą, nes buvo išsimėtęs vienkiemiais. Nuo didžiausios šios vietovės kaimo ir kolūkis gavo pavadinimą. Pietinėje pusėje, pasibaigus Jurgėnams, iš karto ėjo Kalnas, o šalia šio, pervažiavus Įstro upelio tiltą, šliejosi Paįstriečiai.
Sargas neprileido prie žmonos
Į Jurgėnus mus palydi ūkininkė Bronislava Dulevičienė. Ji dabar gyvena Kalne, o Jurgėnai – jos gimtinė, ten tebėra mama.
B.Dulevičienė pasakoja, kad Jurgėnus iš dalies sunaikino melioracija, vienkiemių šeimininkus mygo keltis į gyvenvietę, ją kolūkis statė Kalno kaime.
Daug kas išsikėlė, bet užsispyrėlių prievarta nekrapštė, taip iki šiandien Jurgėnuose išliko kelios išsimėčiusios sodybos.
Vienoje tokioje, nenumelioruotoje, gyvena Valerija Zarackienė su vyru Konstantu. Prieš nedidelį namelį įveistas nuostabaus grožio gėlynas, jis ir suvilioja stabtelėti. Šeimininkas darbuojasi prie ūkio technikos, o šeimininkė tvarkosi lauko virtuvėje. Kad ir prie kasdienių darbų, moteris pasipuošusi auskarėliais ir kukliu vėriniu.
V.Zarackienę atlydi rudas šunelis. Moteris pasakoja jo istoriją. Prieš dešimtmetį taisė kelią, buvo šlapias ir šaltas ruduo. Vieną rytą susiruošusi melžti karvių negalėjo durų atidaryti, kaži kas trukdė. Per jėgą atstūmus rado poros mėnesių susirietusį ir kiaurai peršlapusį šuniuką.
Paėmė vidun, pašėrė. Tas ėdė be galo godžiai. Paskui dar šviežią pieną lakė nesustodamas.
Moteris manė, gal iš kažko tas šunelis pabėgo, klausinėjo kelio darbininkų, kelias dienas vis nešė šuniuką į pakelę tikėdamasi, kad atsišauks jo šeimininkas. Paskui pasiliko sau, davė knyginį Brisiaus vardą.
Šunelis draugiškas, bet jei kas prie šeimininkės artinasi, gina ją ištikimai, kanda be skrupulų.
„Vakar Konstantui ranką perkrimto, nes jis mat norėjo šalia atsigulti“, – juokiasi V.Zarackienė.
Kur pažiūrėsi – vien ūkininkai
„Senosios vienkiemių trobos, išmirus jų šeimininkams, virsta griuvėsiais, kitų per sužėlusius medžius net nebesimato“, – pasakoja B.Dulevičienė.
Vis dėlto yra vilčių, kad kai kurie vienkiemiai bus atgaivinti.
„Vaikai grįžta į tėvų namus. Kad ir ne visam, nors pavasaroti, bet vis tiek gyvybė jau rodosi, žmonės tai čia, tai ten sužiburiuoja“, – vaizdingai kalba ūkininkė.
Išvažiuojant iš Jurgėnų matome kelininkus, statančius ženklą, kad štai jau Kalno kaimas.
„Kalnas ir Jurgėnai niekada neturėjo tikslios ribos, o dabar ji bus“, – sako B.Dulevičienė.
Seniausi ir kadaise didžiausi buvę Jurgėnai, apsupti vilnijančių javų laukų, iš toliau sunkiai ir beįžiūrimi, užtat Kalno kaimas klesti.
Važiuojant pagrindine kaimo gatve iš abiejų pusių matyti gražiai tvarkomos sodybos, vešlūs daržai, įspūdingi gėlynai.
B.Dulevičienė lenkdama pirštus skaičiuoja ūkininkus. Jų, valdančių stambius ūkius, Kalne gyvena net 18, dar keliolika susidarys turinčių mažiau nei šimto hektarų valdas.
„Aplinkui vien kviečių laukai, mūsų žemės derlingos, niekas gyvulininkyste neužsiima“, – aiškina B.Dulevičienė.
Kadangi daug ūkių, vietiniai žmonės turi darbo.
Prieš porą metų jaunų mamų iniciatyva Kalne buvo atidarytas vaikų darželis, dabar jį lanko 15 mažylių.
Mezgė draugystės šaliką
O ar kalniečiai nepageidavo sudvigubinti pavadinimo, pasivadinti Kalno Jurgėnais?
Bibliotekininkė Asta Salučkienė purto galvą, niekam nešovusi mintis prilipdyti kolūkinio palikimo.
Jurgėnų vardas juk niekur neišnyko, veikia kelis kaimus vienijanti Jurgėnų bendruomenė.
„Bendruomenę užkūrė Irena Jasiūnienė, mūsų krašto marti, ji ėmė rengti moterų susiėjimus, iš to viskas ir išsirutuliojo“, – apie prieš 37 metus Kalne apsigyvenusią kaimynę pasakoja bibliotekininkė.
Kiekvieną antradienį bibliotekon skuba rankdarbių mėgėjos. Rankdarbių būrelis dalyvauja visokiose akcijose, pernai moterys prisidėjo prie draugystės šaliko mezgimo, numezgė net 7 metrus. Tas šalikas keliauja iš miesto į miestą, į Kalną atkeliavo iš Panevėžio, paskui buvo perduotas Pasvaliui, vėliau iškeliavo į Biržus.
„Pynėm vainikus, darėme paveikslėlius, kūrėme kilimą valstybės šimtmečiui“, – pasakoja 81 metų Aldona Petkevičienė.
Atstatė dėdės kryžių
Moterys pamini, kad gausiausias visų aplinkinių kaimų gyventojų susibūrimas Kalno kaime vyksta liepos gale, per Onines.
Šventa Ona – duonos ponia moterų globėja ir užtarėja, tad laikydamiesi tradicijų kalniečiai rengia duonos pagerbimo šventę.
Bet šiemet Kalno kaimas visus kraštiečius kviečia susirinkti tėviškėn ir per Mindaugo karūnavimo dieną, liepos 6-ąją. Bus laiminamas senosiose kapinaitėse pastatytas įspūdingas kryžius visiems gyviems, mirusiems ir pamirštiems atminti.
Tarpukariu kaimui kryžių buvo padovanojęs nagingas vietinis baldžius Povilas Juzeliūnas, bet drožinį įveikė laikas. Meistro dukterėčia ir sūnėnas sumanė dėdės garbei atstatyti kryžių, juos palaikė bendruomenė, kas galėjo, prisidėjo lėšomis. Kryžių išdrožė skulptorius Kęstutis Krasauskas.
Filmą apie Kalno kaimą žiūrėkite rubrikoje „Vaizdo reportažai“.
